Ragino priešintis okupacijai

Buvęs V. Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas ragino ukrainiečius priešintis Krymo okupacijai. Interviu, paskelbtame ukrainiečių tinklalapyje „Ukrainskapravda“ kovo 17-ąją, kai pasibaigus pseudoreferendumui Vladimiras Putinas paskelbė pripažįstąs Krymą nepriklausoma valstybe (o tą pačią dieną pasirašė sprendimą įtraukti Krymą į Rusijos sudėtį apygardos teisėmis), A. Ilarionovas, dabar dirbantis vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu prestižiniame privačiame analitiniame centre – Cato institute – ir dar dėstantis Stanfordo universitete programą, skirtą teisės ir demokratijos prioritetams, sakė: „Dabartiniai įvykiai – ir ne tik vadinamasis „referendumas“, surengtas Kryme kovo 16 d., bet ir visas žygis prieš Ukrainą – nesibaigs nei šiandien, nei rytoj, nei kovo 21 d. Kodėl vykdoma agresija prieš Ukrainą? Yra prieš daug metų parengtas Ukrainos puolimo tikslas ir planas. Prieš šešerius metus jis buvo paviešintas, ir vienas iš tai padariusių buvo pats Vladimiras Putinas, 2008-iaisiais per NATO susitikimą Bukarešte pareiškęs, kad Ukraina, kaip valstybė, nevykusi ir užima daug „nuo seno rusiškų žemių“. Tai reiškė, kad anksčiau ar vėliau tų „nuo seno rusiškų žemių“ sugrąžinimo ar, kaip dabar įprasta sakyti, „išskaidytos tautos susijungimo“ klausimas guls ant V. Putino darbo stalo. Neaiškus buvo vienintelis dalykas, kada konkrečiai tai įvyks. Nuspręsta, kad revoliucija ir senojo režimo nuvertimas yra patogus momentas pradėti vykdyti šią programą. Ją sudaro daug įvairių punktų, kurie išdėstyti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pozicijoje dėl Ukrainos sričių – Krymo, pietrytinės dalies ir, žinoma, valdžios pakeitimo Kijeve. Be to, papildomi dalykai – naujos Konstitucijos, kuri rašoma Kremliuje, parengimas, Ukrainos tautos nuginklavimas, Maidano sunaikinimas ir t. t.“ A, Ilarionovas išdėstė, kaip pagal jam žinomą V. Putino strategiją turi vykti tolesnė Ukrainos pajungimo Rusijos interesams politika ir okupacija. „Galutinis tikslas – visos Ukrainos prijungimas ar marionetinis režimas Ukrainoje, kuri būtų tariamai nepriklausoma valstybė, – būtų vykdomas priverčiant Ukrainą priimti naujosios, Kremliuje parengtos konstitucijos principus, Ukrainoje turi būti įvykdyta vadinamoji federalizacija, kurios pasekmė – įvairių Ukrainos regionų teisės į savarankiškus užsienio ryšius. De facto tai paverstų Ukrainos regionus autonomijomis, galinčiomis pakartoti tą pačią procedūrą, kurią mes ką tik matėme Kryme. (...) Ukrainos valdžiai pasiūlytas tam tikras tvarkaraštis, pagal kurį vienas ar kitas Ukrainos regionas, o gal ir keli iš karto, paskelbs vienokį ar kitokį statusą ir prisijungs prie Rusijos. Žinoma, jame įrašytas reikalavimas pakeisti vyriausybę Kijeve, priderinant ją prie Kremliaus pozicijos. Be to, kategoriškai reikalaujama, kad Ukraina netaptų NATO nare. Reikalavimas laikytis neutraliteto šiame dokumente įrašytas net ne vieną, o du kartus. Reikalaujama, kad Ukrainos tauta visiškai nusiginkluotų, o Maidanas (kaip kovos už nepriklausomybę simbolis – red.) būtų išardytas ir turbūt uždraustas. Ir, galiausiai, šio dokumento garantais turi tapti Rusija, Europos Sąjunga ir JAV, o viską įtvirtinti – JTO Saugumo taryba. Klausiate, kas tai – visiška Ukrainos okupacija ar marionetinio režimo sukūrimas Ukrainoje, kuri taps tariamai nepriklausoma valstybe? Tuo pat metu bus atrėžiamos ir Ukrainos žemės, ir formuojamas marionetinis režimas likusioje Ukrainos dalyje, sukurtas pagal konstituciją, parašytą Kremliuje, ir su vyriausybe, sudaryta pagal Kremliaus reikalavimus“.

A. Ilarionovo nuomone, dabartinė Ukrainos valdžia „labai pozityviai“ priėmė tokius Rusijos reikalavimus. Pirmiausia, šeštadienį (turima galvoje kovo 15-oji) buvo paskelbtas reikalavimas, kad Ukrainos piliečiai nusiginkluotų. Tai yra vienas iš reikalavimų, užfiksuotų Rusijos parengtame dokumente. A. Ilarionovas sakė, kad „piliečių nusiginklavimas (...) nėra protingas reikalavimas. Protingas reikalavimas, siekiant užtikrinti šalies laisvę ir nepriklausomybę, – visuotinis tautos apginklavimas“. Jis pasmerkė „pono Obamos“ atsisakymą imtis veiksmų prieš agresorių, nes „pasirašydamas 2014-ųjų Miuncheno suokalbį“, „išvertus iš diplomatinės kalbos į paprastą, Obama pasakė: „Pasiimk Krymą“. Po šio pokalbio naktį iš kovo 6 į 7-ąją Krymo užgrobimas ir jo de facto aneksija akivaizdžiai paspartėjo“, – sakė A. Ilarionovas. Kadangi „nei Didžiosios Britanijos, nei JAV garantijos nevertos to popieriaus, ant kurio jos parašytos“ (šios valstybės atsisakė ginti Ukrainą, kaip atsisakiusią turėti branduolinį ginklą, – red.), ir „Ukraina tapo ryškiu pavyzdžiu, kurį visi stebi“, tad šalis turėtų atkurti branduolinį potencialą, nes garantams neužtikrinus 1998 metų memorandumo, „ši sutartis prarado bet kokią teisinę prasmę, ir dabar pačios Ukrainos reikalas, ar laikytis to dokumento, ar pasidaryti kažkokias išvadas. „Jei šalis iš tiesų nori ginti savo nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, tai nėra kito būdo tai padaryti, išskyrus pasipriešinimą agresoriui. Pasipriešinimo formos gali būti įvairios. (...) Nebuvo istorijoje atvejų, kai kitos šalys būtų gynusios agresijos auką, jei pati auka agresijai nesipriešino. Nėra tokių atvejų. (...) Mes turime mažiausiai du istorinius pavyzdžius. 1938 metais Čekoslovakija priėmė Miuncheno sutarties sąlygas, pagal kurias keturios šalys – Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija – garantavo naujas jos sienas. Rezultatą gerai žinome. Iš pradžių atėmė Sudetų kraštą, o dar po pusmečio vokiečių kariai įėjo į Prahą – istorinę tūkstantmečio vokiečių reicho sostinę – ir vietoje nepriklausomos Čekoslovakijos įkūrė Bohemijos ir Moravijos protektoratą. O Slovakija paskelbė savo nepriklausomybę. Tai – pirmasis variantas, kai auka agresijai nesipriešina. Yra ir kitas variantas iš tos pačios epochos. 1939 m. lapkričio 30 d. sovietų kariai peržengė Sovietų–Suomijos sieną. Ir nors agresoriaus ir aukos jėgų santykis buvo nesulyginamas – 200 milijonų prieš 3 milijonus – Suomija priešinosi, nors ir prarado dalį teritorijos, tačiau vis dėlto apgynė savo nepriklausomybę, valstybinį suverenitetą. Analogiška istorija nutiko prieš 6 metus, per Rusijos agresiją prieš Gruziją. Tai buvo sunkus išbandymas. Gruzijos valdžia nusprendė priešintis ir neteko teritorijos – Pietų Osetijos ir Abchazijos. 20 proc. Gruzijos teritorijos yra okupavusi Rusijos kariuomenė, tačiau Gruzija išsaugojo nepriklausomybę ir valstybinį suverenitetą“. Klausiamas apie galimus du kelius – priešintis, bet netekti Krymo, tačiau išsaugoti likusią šalies dalį, arba nekovoti, kai Ukraina gali nustoti egzistavusi kaip valstybė – A. Ilarionovas sakė: „Pasipriešinimas gali būti labai įvairus. Bet nuo Krymo okupacijos pradžios nė vienas iš galimų būdų nebuvo panaudotas. Ir neatrodo, kad Ukrainos valdžia ketintų eiti šiuo keliu. Ukraina turi pasirinkimą: eiti arba Čekoslovakijos, arba Suomijos ir Gruzijos keliu, prarasdama ir savo tėvynainių gyvybes. Tai – ta pati situacija kaip su Maidanu, kuris stovėjo du mėnesius. Maidaniečius užpuolė, žuvo žmonės, bet Vakarų šalys nesuteikė jokios realios pagalbos. Sankcijų prieš V. Janukovyčiaus režimą jos ėmėsi tik tada, kai žuvo žmonės ir Ukrainos tauta įrodė, kad priešinasi. Tai – pasaulio gyvenimo ir diplomatijos dėsnis. Niekas nepradeda agresijos (išorinės ar vidinės), jei pati auka nesipriešina. O kalbant apie aukas, labai klystate, jei manote, kad Čekoslovakija išvengė aukų. Baudžiamosios operacijos prieš Čekoslovakijos gyventojus, atsidūrusius Vokietijos kariuomenės valdžioje, buvo vykdomos visą okupacijos laiką. Taigi, tiek žmonių aukos, tiek teritorijos praradimas yra neišvengiami abiem atvejais. Šio klausimo esmė – ne tai, ar žus žmonės, o tai, ką renkasi Ukrainos visuomenė: pasipriešinimą ar teritorijos atidavimą“. Paklaustas, kaip reikėjo priešintis, A. Ilarionovas aiškino: „Pirma, ką buvo būtina padaryti, vykdyti visuotinę mobilizaciją. Buvo būtina nedelsiant uždaryti Ukrainos–Rusijos sausumos sieną, kad būtų užkirstas kelias vadinamųjų „putininių turistų“ antplūdžiui. Jei tai būtų padaryta, nebūtų žuvę žmonės Donecke ir Charkove. Kai Simferopolyje buvo užgrobtas Aukščiausiosios rados pastatas, pirmiausia reikėjo reaguoti pakeliant į karinę parengtį visus Kryme esančias Ukrainos karinius dalinius. Savaime suprantama, kariniai daliniai palieka kareivines ir imasi kontroliuoti pagrindinius infrastruktūros objektus – oro uostus, geležinkelio stotis, uostus, keltus, svarbiausius administracinius pastatus, ryšio taškus. Visu Sevastopolio administracinės sienos perimetru pastatomi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų postai, tikrinantys, kas ir kur išvažiuoja iš Sevastopolio. Tai turėjo būti daroma iš karto, nedelsiant“.

Tokie radikalūs, apibendrinti ir konkretūs buvusio V. Putino patarėjo A. Ilarionovo patarimai Ukrainos vadovams, laimėjusiems kovą su V. Janukovyčiaus režimu, tačiau pralaimėjusiems Krymą. Beje, tokios radikalios nuomonės laikosi ir kai kurie kiti Rusijos nepriklausomi politiniai apžvalgininkai.

Kiek Ukrainai kainavo Krymo praradimas

Ukraina jai priklausančios Krymo autonominės respublikos okupacijos žalą vertina šimtais milijardų dolerių. Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas žurnalistams pareiškė: „Šiuo metu vyksta rimtos diskusijos, kokia finansinė atsakomybė tenka Rusijai dėl įvykių Kryme. Rusijos Federacija, panaudojusi ginklą, įvykdė ginkluotą Ukrainos apiplėšimą, įskaitant tai, kad nacionalizavo dešimtis Ukrainai priklausančių valstybinių objektų. Kalbame ne apie milijardus, o šimtus milijardų dolerių“. A. Jaceniukas nurodė, kad Ukraina ketina iškelti Rusijai atitinkamus ieškinius.

© 2014 „XXI amžius“