Agresijos prieš Ukrainą posūkiai

Gėlės žuvusiems

Maidano vaizdai

Jau tris mėnesius vyksta nepaskelbta karinė iš Rusijos atsiųstų diversantų bei kai kurių vietinių rusų būrių agresija Rytų Ukrainoje. Kovos vyksta permainingai, tačiau aršiausios jos Rytų Ukrainos Slaviansko mieste ir aplink jį. Prie rytinių Ukrainos sienų Rusija ilgas savaites laikė sutelkusi didžiules ginkluotąsias pajėgas. NATO vertinimais, Rusija buvo dislokavusi apie 40 tūkst. karių. Po keliskart išsakytų raginimų ir melagingų pranešimų apie atsitraukimą Rusijos ginkluotosios pajėgos buvo atitrauktos, bet birželį Rusijos gynybos ministerija pranešė apie jėgų pergrupavimą ties siena su Ukraina. Tai reiškia, kad šios šalies pasienyje vėl dislokuoti rusų kariai, tik mažesniu mastu nei anksčiau. Aišku, Krymas jau kovą okupuotas ir „prijungtas“ prie Rusijos.

V. Putinas traukiasi?

Birželio 24 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas netikėtai paprašė Federacijos Tarybos atšaukti kovo 1-osios sprendimą dėl Rusijos armijos panaudojimo Ukrainos teritorijoje. Tai jis padarė prieš skrydį į Vieną (Austrija) su oficialiu vizitu. Laiške, išsiųstame Federacijos Tarybai, Aukščiausiųjų rūmų pirmininkei Valentinai Matvijenko, siekdamas „normalizuoti padėtį“ ir „sureguliuoti situaciją Ukrainos rytiniuose regionuose“, taip pat trišalių derybų šiuo klausimu proga, jis pateikė Federacijos Tarybai pasiūlymą atšaukti Federacijos Tarybos sprendimą dėl Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimo Ukrainoje. Aišku, senatoriai jau kitą dieną pritarė šiam prezidento siūlymui. Kai kovo 1 dieną V. Putinas kreipėsi į Federacijos Tarybą, kad būtų leista Ukrainos teritorijoje panaudoti Rusijos ginkluotąsias pajėgas, tą pačią dieną Federacijos Taryba vienbalsiai priėmė sprendimą, kuriuo suteikė prezidentui šią teisę. Netrukus Kryme pasirodžiusiems „žaliesiems žmogeliukams“ (taip Putinas pavadino rusiškais ginklais apginkluotus ir žalia uniforma apsirengusius Krymo užgrobimą vykdžiusius kariškius), buvo suteikta visa karinė technika, ir pusiasalis buvo „įformintas“ kaip Rusijos dalis. Tad dabartinis Putino „prašymas“ kelia klausimą: nejaugi Rusija atsisako savo planų užgrobti Rytų Ukrainą? O gal tai tik taktinis žaidimas?

Separatistai nepatenkinti...

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka prieš savaitę, praėjusį penktadienį, nurodė vienašališkai savaitei nutraukti ugnį ir pristatė taikos planą, kuriame yra raginimas derėtis su separatistais, neįsivėlusiais į „žudymus ir kankinimus“. Prezidentas P. Porošenka yra tvirtai pasiryžęs siekti politinio sprendimo. Birželio 17 dieną jis pasikalbėjo su V. Putinu ir pasiūlė „vienašališkas paliaubas“. Kremlius iš pradžių šią sąlygą pasmerkė, bet paskui parėmė. Separatistų paskelbtų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ atstovai iškart pareiškė apgailestaujantys dėl Kremliaus sprendimo atšaukti pritarimą ginkluotųjų pajėgų intervencijai į Ukrainą. Diversantų sukurtos „Luhansko liaudies respublikos“ „parlamento“ vadovas Aleksejus Kariakinas, reikšdamas apgailestavimą, pridūrė, kad jie patys „išspręs problemą“. Kitos apsišaukėlės „Donecko liaudies respublikos“ gynybos viceministras Fiodoras Berezinas sakė „visiškai nesuprantąs“ tokio sprendimo. Vis dėlto Kremliui parėmus P. Porošenkos paliaubas, Donecko separatistai pirmadienį irgi paskelbė iki penktadienio nutrauksiantys ugnį. Tačiau jie, visą laiką neigę Ukrainos paskelbtas paliaubas, o pirmadienį jau pasižadėję sutikti su jomis ir nutraukti karinius veiksmus iki šio pentadienio (šiandien), jau kitą dieną, antradienį, numušė Ukrainos sraigtasparnį. Kovos, kaip atrodo, nenutyla nė dienos.

V. Putino taktika

Vis dėlto reikia pamiršti Putino pažadus, kad Rusija nutraukia savo kišimąsi į padėtį Ukrainos rytuose. Padėtis tik blogėja. Karybos doktrina tokio pobūdžio karą apibūdina kaip „maskirovką“. Tai vyksta paslapčia, įtikinamai neigiant, kruopščiai nutekinta arba skleidžiama dezinformacija keliant sąmyšį priešui ir atbaidant jį nuo prognozavimo ar atsakymo į kitą žingsnį. Taip įvyko birželio 12-ąją, kai Ukrainos vyriausybė pranešė, kad trys koviniai rusų tankai T-64 ir keli šarvuočiai įvažiavo į Ukrainos teritoriją per Dožvanskio pasienio punktą, kurį kontroliuoja prorusiški separatistai, vadinantys save Luhansko liaudies respublika. Ir tokios ginkluotės į Ukrainą permestiems diversantams tik daugėja. Anot NATO, kuri paskelbė palydovines nuotraukas, patvirtinančias Kijevo pranešimus, „šie tankai neturėjo ženklų ar maskuojančių spalvų, kurias naudoja Ukrainos kariuomenė. Jie apskritai neturėjo jokių ženklų, o tai priminė taktiką, kurią Rusijos elementai naudojo destabilizuojant padėtį Kryme“. NATO palydovinės nuotraukos parodė, kad bent birželio 11-ąją dešimt pagrindinių kovinių tankų buvo dislokuota anapus sienos ties Donecku, Rostove prie Dono. Trys iš jų stovėjo aikštelėje, keturi buvo pratybų zonoje, o dar trys buvo užkelti ant sunkiųjų vilkikų, kurie paprastai naudojami tankams perkelti. Tai liudijo, kad ketinama judėti keliais. Svarbu turėti galvoje ir tai, kad šie tankai pasirodė po to, kai gegužės pabaigoje Rusija pradėjo atitraukti savo pajėgas nuo sienos su Ukraina. Taigi, pastovus karinis spaudimas Ukrainai nenutrūksta...

Veikia ir diversantai, ir propagandistai

Kovos Rytų Ukrainoje jau tris mėnesius vyksta permainingai. Gegužę batalionas „Vostok“ –ginkluota separatistų formuotė – surengė reidą ir laikinai užgrobė Donecko liaudies respublikos (DLR) būstinę. Atrodo, kad viena prorusiška grupuotė stengėsi pakenkti kitai – veikiausiai tai ženklas, kad Maskvos netenkino mėgėjiškas pirmųjų jos marionečių pasirodymas ir todėl ji pasirinko labiau kovų užgrūdintus „profesionalus“, kad šou tęstųsi toliau. Batalionu „Vostok“ buvo vadinamas Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovaujamas Rusijos kariuomenės specialiųjų pajėgų batalionas, kuris buvo dislokuotas Šiaurės Kaukaze. 2008 metais kilus konfliktui tarp jo vado ir V. Putino parinkto Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo, jis buvo išformuotas, tačiau dabar atgyja jo buvusių narių dėka jau Ukrainoje. Ar batalionas „Vostok“ vėl atgavo savo pirminę formą, yra ne tiek svarbu, kaip tai, kas akivaizdžiai vyksta Donecke.

Nors ilgai neigta, bet jau tapo aišku ir tai, kad Donecko liaudies respublikos „ministru pirmininku“ paskelbtas Aleksandras Borodajus, kuris yra Rusijos pilietis. Tai buvęs ultranacionalistinio Rusijos laikraščio „Zavtra“ redaktorius, vis dar rašantis šiam leidiniui. Ideologiškai nenuoseklių pažiūrų A. Borodajus mėgavosi stalinistų, antisemitų ir šovinistinių milijardierių draugija. Jis patvirtino, jog tarp separatistų yra kovotojų iš Rusijos. A. Borodajus ir jo viršininkai nebejaučia poreikio krizę Ukrainoje pateikti kaip griežtai Ukrainos vidaus reikalą. Birželio 17-ąją A. Borodajus pasakė kalbą per susitikimą su Rusijos Federacijos tarybos nariais, kurioje padėkojo Rusijai už „pastovų savanorių srautą iš Rusijos, kovojančių už Donbaso gyventojų interesus“. Kai kurie iš šių „savanorių“ dabar yra lengvai identifikuojami.

Naudojama iš Rusijos permesta ginkluotė

Tai, apie ką Rusija nusprendžia nekalbėti, yra ne mažiau iškalbinga už tai, ką ji įkyriai kartoja. Birželio 13-ąją separatistai numušė karinį krovininį lėktuvą „IL-76“, kuris virš Luhansko gabeno karius, ginkluotę ir amuniciją. Jie tvirtino, esą lėktuvas pažeidė „Luhansko liaudies respublikos“ – dar vieno darinio, egzistuojančio tik tų, kurie jį taip vadina, galvose, oro erdvę. Visi 49 krovininiu lėktuvu skridę žmonės žuvo – tai buvo daugiausia aukų nusinešęs incidentas per keturis mėnesius trunkantį konfliktą. Prie Luhansko oro uosto buvo aptikti „trys nešiojamų oro gynybos sistemų „9K38 Igla“, iš kurių, kaip manoma, buvo numuštas antiteroristinės operacijos pajėgų lėktuvas „IL-76“, paleidimo įtaisai „9P3901“. Gali būti, kad jos atvežtos iš Rusijos, nes „9K38 Igla“ naudoja tiek Ukrainos, tiek Rusijos kariuomenės. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas jau kitą dieną visą kaltę dėl šio incidento suvertė ukrainiečiams ir smurtui Ukrainos rytuose, tačiau jo vadovaujama ministerija itin susirūpino jokių aukų nepareikalavusiu incidentu Kijeve: protestu, kuris prasiveržė birželio 14-ąją prie Rusijos ambasados, praėjus dienai po „IL-76“ numušimo. Tuomet buvo apversti diplomatų automobiliai, išdaužti langai, o ambasados pastatas apmėtytas kiaušiniais, akmenimis ir buteliais su dažais. Demonstracijos dalyviai skandavo tokius šūkius, kaip „Šalin rankas nuo Ukrainos!“ ir „Rusija žudikė!“.

Maskva apkaltino Ukrainos miliciją nesugebėjimu sustabdyti šią protesto akciją ir „šiurkščiai pažeidžiant tarptautinius Ukrainos įsipareigojimus“. Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto vadovas Aleksejus Puškovas netgi pareikalavo atleisti Ukrainos užsienio reikalų ministrą Andrijų Deščycią, dalyvavusį šioje protesto akcijoje ir iš tikrųjų mėginusį sumažinti jos įkarštį.

Ukrainos Nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Andrejus Parubijus žurnalistams per spaudos konferenciją birželio 16-ąją sakė: „Rusijos ginkluotųjų pajėgų skaičius prie sienos su Ukraina siekia 16 tūkst. karių, iki 22 tūkst. karių Kryme ir iki 3500 Padniestrėje“ (Rusijos kontroliuojamame regione, atsiskyrusiame nuo Moldovos – red.). A. Parubijus tvirtino, kad „daugiau kaip pusė“ teroristų yra rusai, o likusi dalis – vietos gyventojai, kurie prievarta buvo paimti į separatistų gretas ar dislokuoti aplink miestus kaip gyvieji skydai. Dėl šios priežasties Ukraina uždarė savo sienas tiek su Rusija, tiek su Padniestre. Ne sutapimas yra tai, kad Rusijos pajėgos pradėjo judėti atgal prie sienos, kai Ukraina, regis, pasiekė progresą kare. Birželio 13-ąją Kijevas atsikovojo Mariupolį ir rodė pasiryžimą atsiimti Luhanską.

Rusija kare naudoja dujų ginklą

Ukraina dujų tiekimą laiko viena iš Rusijos šantažo formų, siekiant savo geopolitinių tikslų. Natūralu, kad valstybinė Rusijos naftos ir dujų bendrovė „Gazprom“ po savaites trukusių intensyvių derybų su Kijevu visiškai nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, tokį sprendimą motyvuodama neapmokėtomis skolomis už anksčiau pristatytas dujas. Tuomet staiga nežinomi užpuolikai Ukrainos Poltavos regione susprogdino vieną dujotiekį. „Gazprom“ ėmė taikyti Ukrainai išankstinio apmokėjimo sistemą ir šį mėnesį nutraukė dujų tiekimą šiai šaliai. „Gazprom“ nutraukus dujų tiekimą Ukrainai, dujotiekiu tiekiamos tik tranzitui į Europą skirtos dujos, kurių apimtis per parą siekia 185 mln. kubinių metrų. Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pavedė parengti įstatymo projektą dėl nepaprastosios padėties skelbimo dėl situacijos šalies energetikos sektoriuje. Jis aiškino, kad taip panaudojamas dujų ginklas siekiant sunaikinti Ukrainos pramonę. Birželio 20 d. „Gazprom“ demonstratyviai atsisakė Ukrainos požeminių saugyklų, o Ukrainos bendrovė „Naftogaz“ tokį sprendimą pavadino pavojumi stabiliam dujų tiekimui į Europą bei patikino, kad dėl galimų dujų tiekimo trikdžių „Gazprom“ neabejotinai apkaltins Kijevą. Ir išties tuoj pat po „nepavykusių“ derybų tarp Rusijos ir Ukrainos dėl Ukrainos skolų už „Gazprom“ dujas ir dujų čiaupo užsukimo Rusija paskelbė, kad nuo birželio 19 d. dingo dalis dujų, kurios buvo per Ukrainą tiekiamos užsakovams į Vakarus. Per tris dienas dingo beveik 9,5 mln. kubinių metrų dujų: birželio 19 d. buvo „pasisavinta“ apie 3,8 mln., birželio 20 d. – 4,5 mln., o birželio 21 d. – apie 1 mln. kubinių metrų iš Rusijos tiekiamų gamtinių dujų. Tai – akivaizdus spaudimas Ukrainai kare su Rusija.

Nepasiduodanti ir atgimstanti valstybė

Ukrainos padėtis yra labai sunki tiek kariniu požiūriu, tiek ekonominiu požiūriu. Krymo praradimas sumažino jos teritoriją bent laikinai. Agresijai iš Rusijos atremti Kijeve kuriasi savanorių būriai, daugiausia iš Revoliuciją vykdžiusių Maidano sukilėlių. Jų pasiryžimas ginti Ukrainą yra didžiulis ir sektinas. Jį inicijuoja tiek „Dešiniojo sektoriaus“ nariai (kuriuos Rusijos propagandistai bei jų pasekėjai Lietuvoje vadina fašistais, „banderovcais“, antisemitais ir pan.), tiek ir daugelis Ukrainos rusų, palaikančių Ukrainos, kaip jų tėvynės, siekius atsiskirti nuo Rusijos įtakos.

Tačiau Rusijos vedama agresija Ukrainoje kelia ne tik politinę suirutę, bet ir trikdo ekonominę būklę. Dujų tiekimo nutraukimas Ukrainai – vienas iškalbingiausių ekonominio karo pavyzdžių. Tačiau Ukraina nežada duotis smaugiama ekonomiškai. Ji stengsis kuo daugiau dujų išgauti pati. Ukraina turi trečius pagal dydį Europoje skalūnų dujų rezervus (daugiausia šalies vakaruose – prie sienos su Lenkija) ir jau 2020 metais galėtų patenkinti apie 20 proc. visos Ukrainos dujų paklausos. Tad potencialas nemažas, tik reikia įveikti biurokratines kliūtis ir korupciją. Šiuos projektus Ukrainai galėtų padėti įgyvendinti ES institucijos. Tai būtų naudinga tiek Europai, tiek Ukrainai: Europos įmonė gautų pelningų užsakymų, o Ukraina pritrauktų investicijų bei užsitikrintų didesnį energetinį nepriklausomumą.

Kol kas karinis ir ekonominis Rusijos skatinamas karas kelia pavojingą grėsmę Ukrainai, iš Rusijos įtakos besivaduojančiai šaliai, siekiančiai įtvirtinti visišką nepriklausomybę. Bet būtent tokiomis aplinkybėmis ir formuojasi tauta...

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

Leonardo Skirpsto nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“