Islamiškasis Omano Sultonatas.

Tolimas, nepažįstamas, senoviškas, bet ir modernus

Jo Didenybė Sultonas Kabusas Bin Saidas Al-Saidas

Jo Didenybė Sultonas Kabusas Bin Saidas Al-Saidas priima Ispanijos karalių Juan‘ą Carlos‘ą (kairėje)

Sultono Kabuso Didžioji mečetė

Dvišalius santykius su Lietuva aktyviai plėtojantis Omanas šįmet pirmą kartą dalyvavo Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Matyt, po dalyvavimo Seulo knygų mugėje 2014 metais Omanas nusprendė praplėsti savo kultūrinę įtaką ir į Baltijos šalis. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vasario 19–22 dienomis vykusioje parodoje lankytojams buvo pristatytos naujausios Omane išleistos knygos anglų kalba, supažindinančios su šios šalies kultūra, istorija, geografija, įdomiausiais turizmo objektais – nuo didmiesčių iki pajūrio kaimelių. Omano Sultonato stende buvo demonstruojami khandžarai – J raidės pavidalo durklai, kuriuos Omano vyrai nešioja kaip papuošalus, tradiciniai sidabriniai moteriški juvelyriniai dirbiniai, ypatingi kavinukai, smilkalai ir mira. Lankytojai buvo vaišinami datulėmis ir kava. Idėją dalyvauti Vilniaus knygų mugėje Omano vyriausybės atstovams pasiūlė šios šalies garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė.

Geografiniai duomenys

Oficialus šalies pavadinimas – Omano Sultonatas. Valstybės vadovas – Jo Didenybė Sultonas Kabusas Bin Saidas Al-Saidas (Qaboos Bin Said Al-Said). Sostinė – Maskatas, gyventojų – apie 3,8 mln., valdymo forma – monarchija. Nacionalinė šventė – Jo Didenybės Sultono Kabuso Bin Saido Al-Saido gimtadienis, lapkričio 18 d. Valiuta – Omano rialas (OMR), BVP – 66,8 mlrd. JAV dolerių (2011 metais). Darbo dienos – sekmadienis–ketvirtadienis. Omano Sultonatas yra pietrytinėje Arabijos pusiasalio dalyje, valstybės plotas – maždaug 309500 kv. km. Tai – trečioji pagal dydį valstybė Arabijos pusiasalyje. Jos pakrantė driekiasi 3 165 km nuo Hormūzo sąsiaurio šiaurėje iki sienos su Jemeno Respublika pietuose. Omanas ribojasi su trimis vandens telkiniais: Arabijos įlanka, Omano įlanka ir Arabijos jūra. Vakaruose Sultonatas ribojasi su Saudo Arabijos Karalyste, šiaurės rytuose – su Jungtiniais Arabų Emyratais, pietvakariuose – su Jemeno Respublika, o rytuose – su Arabijos jūra. Šiauriausias valstybės taškas – Musandamo kyšulys. Nuo čia, keliaujant skersai per Hormūzo sąsiaurį, belieka 50 km iki Irano Islamo Respublikos. Galima sakyti, kad Omano Sultonatas yra neramiame regione, kuriame persipina ir viso pasaulio ekonominiai ir politiniai interesai.

Musulmoniška šalis

Oficiali Omano kalba – arabų. Oficiali religija – islamas. Tačiau Omane vyrauja savita islamo forma – ibadizmas, pavadinta VII amžiuje gyvenusio jos įkūrėjo Abdulos bin Ibado vardu. Tačiau ne visi omaniečiai yra ibadistai: kai kurie yra musulmonai sunitai arba šiitai. Esama ir kitų tikėjimų atstovų. Omaniečiai toleruoja ir skirtingas islamo atmainas, ir kitus tikėjimus. Šalies gyventojai gali laisvai išpažinti savo religijas, turi savo maldos namus. Omanas laikomas pačia seniausia nepriklausoma arabų pasaulio valstybe: jos gyventojai didžiuojasi priėmę islamą iš paties pranašo Mahometo rankų. Islamą Omanas priėmė VII amžiuje. Tada krašte prasidėjo imamų valdymo laikotarpis, kurio metu Omanas išliko kaip nepriklausoma valstybė, o jo uostai tebebuvo svarbūs. Pirmuoju imamu 751 metais išrinktas Al-Julanda ibn Masudas ir jo įpėdiniai su pertraukomis valdė iki 1154 metų, kai valdžia Omane atiteko Nabhani dinastijai, kurios atstovai su pertraukomis valdė maždaug 450 metų. XVI amžiaus pradžioje Portugalijos imperija siekė plėsti savo įtakos zonas ir susilpninti Omaną, tuo metu kontroliavusį prekybos kelius Arabijos jūroje ir Indijos vandenyne. Portugalai užpuolė Omaną ir užgrobė kai kuriuos pakrantės regionus, tarp jų ir Maskatą. Okupacija tęsėsi daugiau nei 150 metų, iki nugalėjo sultonas bin Saifas al Ya‘rubis. Ya‘rubių dinastijos valdymo laikotarpiu (1624–1744 metais) Omanas įžengė į klestėjimo laikotarpį, susikūrė galinga imperija.

Šalyje išliko daug istorinių tų laikų pastatų. Šios dinastijai plečiant savo valdas, portugalai ir omaniečiai ne kartą susidūrė mūšiuose dėl Rytų Afrikos kontrolės. Jie baigėsi 1698 metais, kai visas Rytų Afrikos krantas nuo Mombasos (dabartinė Kenija) iki Kilvos (sala prie rytinės Afrikos pakrantės, dabar priklausanti Tanzanijai) buvo pajungtas Omano valdžiai. Vis dėlto plėtra baigėsi, kai, renkant naują imamą, tarp skirtingų Omano genčių kilo pilietinis karas. Kai kurias pakrantės teritorijas vėl okupavo užsienio valstybės, o Persijos pajėgos pasinaudojo proga ir įsiveržė į Omaną, tačiau užkariauti viso Omano nesugebėjo, nors 1737–1744 metais tai padaryti bandė ne kartą. Didvyriškas omaniečių pasipriešinimas leido atsispirti Persijos kėslams. Tai buvo paskutinė užsienio jėgų invazija į Omaną: Ahmedas bin Saidas al-Busaidis sugebėjo pasiekti galutinę pergalę ir visiškai išvijo persus iš Omano. Jis 1744 metais buvo išrinktas imamu.

Šiek tiek istorijos

Omanas – seniausia nepriklausoma arabų valstybė – turi unikalią istoriją, kupiną moralinės tvirtybės, drąsos, heroizmo, išminties ir sunkaus darbo pavyzdžių. Visa tai padėjo sukurti tokią valstybę, kokia ji yra dabar. Istorikai ir archeologai daug padirbėjo, iš fragmentų atkurdami Omano istoriją nuo seniausių laikų. Archeologiniai radiniai rodo, kad Omano teritorijoje žmonės gyvenvietes kūrė jau prieš 10 tūkst. metų, o uostų pakrantėje būta prieš kelis tūkstančius metų. Nuo pat Antikos laikų šiame regione Omanas buvo įsitvirtinęs kaip klestinti jūrų valstybė. Pirklių laivai iš didžiojo Soharo uosto pasiekdavo tolimiausius kraštus. Manoma, kad iki viduramžių tai buvo vienas didžiausių ir svarbiausių arabų pasaulio miestų. Istoriniai dokumentai ir radiniai rodo, kad Omanas palaikė plačius prekybos ryšius su dauguma didžiųjų senovės Azijos civilizacijų: Kinija, Indija, Mesopotamija. Prekybos ryšių būta ir su Viduržemio jūros rytine dalimi, Nilo slėniu bei Šiaurės Afrika. XVI amžiuje į šalį įsiveržė portugalų jūrininkai, o XVIII amžiaus pradžioje į šalį koją įkėlė persai. Juos išvijus čia susikūrė stambi piratų valstybė, apėmusi ir Irano pakrantę bei Afrikos salas. Omano sultono rezidencija tapo legendinis Zanzibaras – sala prie Afrikos krantų. Piratų valstybė kontroliavo jūrų kelius. Jei skaitėte apie jūreivio Sindbado keliones, tai apie senovės Omaną kai ką jau žinote: šalis garsėjo vergų prekyba, medvilnės ir šilko audiniais, perlais ir brangakmeniais, smilkalais, kurie būdavo aukso kainos. Britų keliautojas seras V. Thesigeris 1960 metais rašė, kad šis Rytų kraštas paslaptingesnis nei Tibetas... Dar neseniai ši uždara Arabijos pusiasalio pietryčiuose esanti šalis buvo viena labiausiai atsilikusių pasaulyje. Turistams sienas ji atvėrė tik 1987 metais, o jos likimą kitu keliu pakreipė sultonas Kabusas, 1970 metais šalies vadovavimą perėmęs iš savo tėvo Saido bin Teimuro. Kryptingai investavęs lėšas, gautas iš suklestėjusios naftos gavybos, jis modernizavo šalies ekonomiką, panaikino socialinius apribojimus.

Su praeitimi susieta dabartis: kelias į renesansą

Šio imamo (jo palikuonis yra dabartinis Sultonas Kabusas bin Saidas) sukurta valstybė – Omano imamatas – užmezgė politinius santykius su kitomis galingomis valstybėmis, tokiomis kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Nyderlandai ir Jungtinės Valstijos, ir tapo lygiaverte tarptautinės bendruomenės nare. Vis dėlto valstybės istorijoje per 250 metų pasitaikė silpnumo, izoliacijos ir vidinių konfliktų laikotarpių. Dėl įvairių vidinių, regioninių ir tarptautinių priežasčių šalis iš dalies nutraukė ryšius su kitomis valstybėmis ir atsiskyrė nuo išorinio pasaulio. Tačiau situacija pasikeitė 1970 metais, kai buvo pradėta kurti šiuolaikinė valstybė Tada Jo Didenybė Sultonas Kabusas bin Saidas suvienijo Maskato sultonatą ir Omano imamatą ir paskelbė, kad sukuriamas Omano Sultonatas. Taip prasidėjo garsusis šalies renesansas, o vėliau – ir šalies klestėjimo metai. Nepaisant ekstremalių gamtinių sąlygų, ši šalis pasižymi energinga plėtros dinamika. Šioje amžinos kaitros karalijoje išgaunama didelė dalis naftos, kuria grindžiamas šalies ekonominis klestėjimas. Nors Omanas – absoliutinė monarchija, demokratijos čia daugiau negu kitose valstybėse, vadinančiose save „demokratiškomis“. Svarbiausioji nacionalinių pajamų dalis – nafta. Jos išgavimas nuolat tobulinamas. Benzinas čia kur kas pigesnis negu kitose valstybėse. Be to, šalyje yra daug dujų, vario, chromo, marmuro, druskos, gipso. Plačiai išvystyta lengvoji pramonė. Nors žemės ūkiui sąlygos nėra palankios, jis visiškai aprūpina šalies gyventojus produktais. Šalyje veikia Sultono universitetas, daug mokyklų užtikrina visuotinį mokymą. Šalyje veikia kelios televizijos, tarp jų ir Karališkoji, keletas radijo stočių, tarp jų ir anglų kalba transliuojanti visam pasauliui, eina daug laikraščių arabų kalba ir keletas anglų kalba. Šalį gina Karališkosios karinės pajėgos, į kurias įeina karinės oro pajėgos, karinis jūrų laivynas ir kt.

Sultono autoritetas, šalies modernumas ir arabiškumas

Dabartinis sultonas Kabusas Bin Saidas Al-Saidas nuo 1970 metų šalį pasuko modernizmo keliu. Šalies sultono autoritetas neginčijamas – jis įtvirtintas netgi konstitucijoje ir įstatymuose. Kiekviename viešbutyje, įstaigoje ar namuose matomiausioje vietoje – Sultono atvaizdas. Pavaldiniai atsiliepia apie monarchą su nuoširdžiausia pagarba. Tai, kad Omanas per pastaruosius kelis dešimtmečius iš atsilikusios šalies pavirto išsivysčiusia, didelis sultono Kabuso nuopelnas. Prieš penkerius metus Omano Sultonatas šventė 40-ąsias sultono Kabuso valdymo metines. 1970-aisiais, kai jis perėmė valdžią, ši valstybė buvo labai uždara. Per keturis dešimtmečius šalis sugebėjo tapti modernia, tačiau neatitrūkti nuo savo šaknų ir neprarasti tradicijų. Per keturis dešimtmečius Omanas sugebėjo tapti modernia šalimi, nenutolusia nuo savo šaknų ir neatsisakiusia tradicijų. Tai – religinga valstybė, tačiau fanatizmą čia įveikė sveikas protas. Moterų padėtis čia nepalyginamai geresnė nei kitose arabų šalyse: mergaičių mokymas privalomas, sostinės Maskato universitete net teko įvesti kvotas vyrams. Parlamente moterys sėdi šalia vyrų, tiesa, pagal islamo reikalavimus kukliai juoda skara pridengtais plaukais. Dabartinėje vyriausybėje – net trys moterys ministrės. Islamas, kurio vaidmuo kasdieniniame Omano visuomenės gyvenime yra labai didelis, padėjo išsaugoti kultūrinį identitetą. Todėl net ir modernizuota šalis išlaiko savo arabiškumą, ir čia apsilankantys žmonės gali išvysti daug unikalių senojo pasaulio stebuklų. Kai kurie tradicinio gyvenimo būdo bruožai šalyje nesikeičia šimtus metų. Omano gyventojai draugiški ir dėmesingi. Sveikindamiesi vienas su kitu, artimieji iš pradžių suneria dešines rankas ir pasitrina nosių galiukais. Po to pakelia iki nosies aukščio rankas ir kiekvienas nosies galiuku pasiekia draugo delną. Prisilietimas nosimi – pasisveikinimas, kuris pakeičia pas mus priimtą bučinį.

Dėmesys turizmui

Sultonas Kabusas Bin Saidas puikiai suvokia, kad naftos upės gali išsekti, tad propagandai ir viešiesiems ryšiams skiriama itin daug dėmesio. Čia apdairiai investuojama į turizmą, o šiam svarbus geras šalies įvaizdis. Omanas – nuostabiai įvairios gamtos ir stulbinančios istorijos šalis. Turizmas – viena svarbiausių ekonomikos sričių, į kurią valstybė pastarąjį dešimtmetį pradėjo itin daug investuoti. Omaną – patrauklią ir kerinčią šalį, kurioje puikiai dera tradicija ir modernumas, – vis gausiau lanko keliautojai iš viso pasaulio. Šalis turi savitą kultūrą ir istoriją, siekia, kad šiuos unikalius bruožus pajustų ir besilankantys turistai. Jiems Omanas siūlo daugybę įvairių lankytinų vietų ir įspūdžių. Aktyvų turizmą mėgstantys žmonės gali lankyti urvus, laipioti uolomis, keliauti kalnuose arba visureigiais važinėtis po dykumą, stebėti arklių ir kupranugarių lenktynes. Prie jūros galima mėgautis tokiomis pramogomis, kaip baidarių sportas ir nardymas. Dykumos, paplūdimiai, salos, kalnai, urvai, šaltiniai – Omane yra visko. Istorijos mėgėjai gali pasivaikščioti po vieną iš daugelio nuo viduramžių išlikusių pilių, tvirtovių, kurios dabar paverstos muziejais, arba lankyti įstabias mečetes. Gausu ir labai senų gyvenviečių griuvėsių, kurios nepaprastai domina archeologus ir leidžia prisiliesti prie gilios senovės. Šalis garsėja savo šiltais ir masinio turistų antplūdžio dar nesugadintais paplūdimiais. Mėgstantys miesto gyvenimą gali laiką leisti sostinėje Maskate – mieste, garsėjančiame savo architektūra, istoriniais paminklais, muziejais ir daugybe jaukių turgų, kavinių bei restoranų. Turguose gausu juvelyrinių dirbinių. Juvelyrai gausiai gamina šalyje labai vertinamus sidabrinius papuošalus. Tradicinėje Omano architektūroje dėl istorinės praeities esama gausybės persiškų ir indiškų elementų.

Gamta – nuo kalnų iki lygumų ir dykumų

Omanas įdomus klimatiniu gamtiniu požiūriu. Vyrauja karštas ir sausas žemyninis tropinis klimatas, tačiau geografinė įvairovė lemia tai, kad šalyje galima patirti pačių įvairiausių klimato reiškinių. Šalyje, ypač jos pakrantėje, ryškūs metų laikai, tuo ji skiriasi nuo kai kurių kitų tropikuose esančių valstybių. Žiemą čia vėsu ir malonu, o vasarą pakrantės išlieka drėgnos, bet būna karšta. Išimtis – kalnai, kur, ypač žiemą, temperatūra gali nukristi labai žemai. Karščiausi mėnesiai yra birželis, liepa ir rugpjūtis, tačiau į pietinę šalies dalį musonai būtent tuo metu atneša nuolatines liūtis. Šiaurėje, priešingai, lietingiausia būna žiema, kai nuo Viduržemio jūros dažnai atkeliauja audros. Vidutinė vasaros temperatūra sostinėje Maskate yra 33°C, o žiemą – 15–23°C. Omaną galima suskirstyti į keletą gamtinių zonų, aiškiai besiskiriančių viena nuo kitos. Šalies šiaurėje plyti vėjų nugairinti Hadžaro kalnai su daugybe gilių tarpeklių. Šalies viduryje plyti slėniai ir dykumos (pavyzdžiui, Vahibos smėlynai), o pietuose – žalias ir derlingas kalvotas Dofaro regionas. Pakrantėse – lygumos, kur daug puikių paplūdimių. Šiaurinė Omano pakrantė palei Omano jūrą vadinama Batinos pakrante. Tai siaura derlinga lyguma, kurią nuo likusios valstybės skiria Hadžaro kalnai. Aukščiausias taškas – Šamo kalnas (3353 m). Lietuviškai „šamas“ reiškia saulę. Ties pietiniais kalnų šlaitais prasideda dykuma, kurioje – daugybė oazių; ten – sausas dykumos klimatas, klesti datulių plantacijos. Valstybės pietuose stūkso Karos kalnai. Regione vyrauja musoninis klimatas su lietingomis vasaromis – tuomet kraštas sužaliuoja. Kaip ir šalies šiaurėje, tarp kalnų ir jūros plyti siaura ir derlinga pakrantės lyguma. Regiono sostinė – Salala, derlingų fermų ir kokosų giraičių apsuptas miestas.

Stebėtina architektūra

Lankantis Omane, galima pamatyti paveldą, perduodamą iš kartos į kartą: meną, kultūrą, folklorą ir amatus. Omaniečiai pasižymi ypatinga pagarba laikui, žmonėms ir gamtai. Šalies gyventojų nacionalinis charakteris nesikeitė šimtmečius. Omane yra daug UNESCO pasaulinio kultūros paveldo objektų. Tarp jų – Bato mauzoliejus, istorinis vadinamasis „Smilkalų kelias“, Bahlos fortas ir t. t. Neatsiejama paveldo dalis – jūreivystės tradicija. O ko kito galima tikėtis iš šalies, turinčios daugiau kaip 3 tūkst. km pakrantės?! Jūros svarbą išryškina istoriniai Maskato, Mutros ir Suro uostai ir gausybė muziejų bei galerijų. Omano sostinėje Maskate daugybė įžymių objektų: sultono rūmai, senovinė tvirtovė, įspūdingiausi fontanai. Gaivinančią drėgmę žmonės čia surenka po kiekvieno lietaus, mat šalyje nėra upių ir ežerų. Čia daug vandens gėlinimo įrenginių. Tokia jau ši šalis: vandens maža, žalumos daug. Netoli sostinės esančiuose nedideliuose gražiuose kalnuose esama šaltinių, kuriuose čiurlena švariausias vanduo. Omano gerovės simboliu vietos gyventojai laiko paradines Nacionalinio banko duris, nulietas iš gryno aukso. Jų vertė – daugiau kaip 12 milijonų dolerių. Maskate galima pamatyti pribloškiančią pagrindinę Omano Sultonato mečetę – Sultono Kabuso Didžiąją mečetę. Jos grindis puošia antras pagal dydį pasaulyje iranietiškas rankų darbo kilimas, kurio svoris net 27 tonos. Mečetės projektavimo ir statybos bei apdailos darbuose dalyvavo beveik visos islamiško pasaulio šalys, 300 000 tonų smiltainio atgabenta net iš Indijos. 1992 metais sultonas Kabusas Bin Saidas, paskelbęs mečetės idėją, ieškojo tinkamiausių partnerių savo vizijos realizavimui. Jau 2001 metais vyko mečetės pašventinimo apeigos, kurių metu Sultonas savo inauguracinėje kalboje pabrėžė islamiško pasaulio solidarumą ir mečečių, kaip švietimo ir kultūros centrų, svarbą. Šią mečetę juosiančiose galerijose galima susipažinti su islamo istorija bei menu, skirtingais ir savaip įdomiais islamo interpretavimais ir variacijomis: nišas puošia viso islamiškojo pasaulio nuo Ispanijos iki Centrinės Azijos stiliai ir ornamentai, spalvos ir simboliai (indų, persų, mameliukų, otomanų, egiptiečių ir kt.). Ištaiginga ir prabangi pagrindinė maldos salė gali sutalpinti 6 600 maldininkų, moterų salė, kurioje televizijos ekranais transliuojamos apeigos, gali priimti 750 tikinčiųjų. Kitiems yra skirta didžiulė kiemo erdvė, kurioje subtiliai padalintos Mekos link nukreiptos vietos besimeldžiantiems. Pati šventykla yra išmoningas monumentalios architektūros ir rafinuoto dekoro derinys – pastelinių spalvų smiltainio sienas paįvairina gausybė arkų ir akmenyje išraižyti ornamentai bei puikioji arabiška kaligrafija, drožinėtos medžio durys, grakštūs šviestuvai. Jos didingame plane skirta vietos ir kelioms seminarų bei konferencijų salėms ir turtingai (20 tūkst. knygų) bibliotekai, todėl ši mečetė yra ne tik pagrindiniai maldos namai Sultonate, bet kartu ir islamo religijos, istorijos bei meno skleidimo centras.

Prieš dešimt metų šių eilučių autorei su nedidele delegacija teko lankytis Sultono rūmuose. Delegacija buvo maloniai sutikta, jai parodyti nuostabūs ir įspūdingi rūmai. Kai išreiškėme susižavėjimą rūmų ansamblio architektūra, aplinką puošiančiais vešliais gėlynais šioje karščiu persmelktoje šalyje, Sultonas maloniai liko dėkingas. Jo Didenybei linkėjome sumanaus vadovavimo šiai nuostabiai, savo istoriją gerbiančiai šaliai.

Parengė Livija ŠIUGŽDIENĖ

Iliustracijos iš Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje eksponuotų knygų „Oman‘s Architectural Journey, by Mohammed Al Zubair“ („Kelionė po Omano archtektūrą“) ir „Oman, 2014–2015“

© 2015 „XXI amžius“