Pokalbiai apie XXI amžių

Migrantų problematika: įtampa tik auga

Pasaulyje vyksta negeri dalykai. Vystosi aukščiausio lygio technologijos, galinčios daug padėti, bet galinčios atsigręžti ir prieš dvasingumą, ir prieš patį žmogų. Dirbtinis intelektas gali užvaldyti žmoniją. Jis gali sukelti naikinančius karus. Ir tam nenumaldomai rengiamasi. Kuriamos aukšto lygio technologijos, pirmiausia karinėje srityje, paskiau įsitvirtinančios ir civiliniame gyvenime. Atsiradęs internetas turi ir teigiamas, ir neigiamas panaudojimo galimybes. Šių ir kitų technologijų pasiekimų ribas ir panaudojimo geriems ir blogiems tikslams galimybes aptarsime kituose ciklo „Pokalbiai apie XXI amžių“ pasakojimuose. Šį kartą plačiau pažvelgsime į jau seniai puoselėjamus pasaulio perdalijimo planus, bet pirmiau pakalbėsime apie tokiems planams susikuriančius (ar sukuriamus) pretekstus, XXI amžiuje įgaunančius naujus mastus, bruožus ir atspalvius.

Pastaraisiais mėnesiais Europoje atsirado lyg ir nauja, nors jau seniai žinoma ir išgarsėjusi, tačiau sunkiai sprendžiama problema: per kai kurias valstybes, besiribojančias su tam tikrus konfliktus brandinančiais kraštais ir teritorijomis, veržiasi migrantai, nepaisydami valstybinių sienų, įstatymų, moralės ir jėgos panaudojimo. Jau įpratome, kad šimtai laivelių iš Afrikos kasdien kirsdavo Viduržemio jūrą – iš pradžių Italijos, o dabar ir Graikijos salas užima pabėgėliai iš Sirijos, Sudano ar Eritrėjos. Neseniai, liepą, Prancūzijos Kalė uostamiestyje susirinkę jauni žmonės iš kai kurių Afrikos ir Azijos kraštų tiesiog maištavo, kad per bendrovės „Eurotunnel“ terminalą patektų į Angliją. Prieigose būriavęsi šimtai žmonių kelias savaites trikdė tunelio darbą, abiejose pusėse nusidriekė sunkiojo transporto eilės. Liepos pradžioje Kalė teritorijoje buvo apsistoję apie 3 tūkst. migrantų, daugiausia atvykėlių iš Etiopijos, Eritrėjos, Sudano ir Afganistano, ir mėgino patekti į Britaniją per Lamanšo sąsiaurį. Per dvi savaites daug migrantų įsibrovė į stovinčius vilkikus. Liepos pabaigoje daugiau nei 4 tūkst. beviltiškoje padėtyje atsidūrusių migrantų tris dienas šturmavo Lamanšo tunelį. Afrikiečiai ropštėsi per tvoras, desperatiškai bandė patekti į traukinius Jungtinės Karalystės (JK) link. „Eurotunnel“ terminalą kirtę migrantai traukdavo bėgiais, kad patektų į autobusus, vykstančius į Didžiąją Britaniją. Kai kurių migrantų pasiryžimas išties stebinantis. Vienas sudanietis, manoma, pėsčias nuėjo visą atstumą – 50,5 km – tuneliu iki Jungtinės Karalystės. „Eurotunnel“ teigia nuo sausio sustabdžiusi daugiau kaip 37 tūkst. žmonių, nelegaliai mėginusių patekti į jos terminalą Prancūzijoje ir per jį pasiekti Angliją. Bendrovė skyrusi 13 mln. eurų komplekso apsaugai stiprinti, o iš viso nuo migrantų antplūdžio į Kalė pradžios turėjusi išleisti per 160 mln. eurų papildomoms apsaugos priemonėms (atlyginimai apsaugininkams, tvoros, apšvietimo infrastruktūra, vaizdo kameros). Kalė apylinkėse nutiesta maždaug mylios ilgio nauja tvora, užkirsianti kelią migrantams patekti į tunelį, britų vyriausybė tam skyrė 7 mln. svarų sterlingų. Stovykloje, pramintoje Džiunglėmis, buvo dalijamas maistas ir net organizuotos prancūzų kalbos pamokos migrantams. Tačiau šie neskuba mokytis, nes neketina likti Prancūzijoje. Klasės tuščios, ateina vos vienas kitas žmogus. Vieną savaitgalį apie 300 prancūzų, britų ir amerikiečių aktyvistų, įskaitant komunistines grupes iš Londono, pražygiavo Džiunglėmis reikalaudami, kad Britanija „atvertų sienas visiems“, o migrantai abejingai stebėjo šią demonstraciją sutrikę ir pavargę. Britanijos valdžia imasi drastiškų priemonių: darbdaviai gali gauti iki 20 tūkst. svarų sterlingų baudą už kiekvieną įdarbintą nelegalą, o tie, kurie žinodami įdarbino, – iki dvejų metų kalėjimo.

Visoje Vokietijoje pirmąjį šių metų pusmetį užregistruota 250 tūkst. prieglobsčio prašymų – dvigubai daugiau negu tuo pat metu pernai. Į stipriausia ekonomika garsėjančią šalį plūsta daugybė nuo karo ir persekiojimų bėgančių žmonių. Šiais metais Berlynas prognozuoja priimti iki 800 tūkst. pabėgėlių – keturis kartus daugiau negu pernai, nes naujausi skaičiai nepaprastai sparčiai didėja, ir tai būtų daugiau, negu visa ES imigrantų priėmė pernai. Vokietijos išlaidos, susijusios su imigrantais, šiemet sieks 5 mlrd. eurų, o 2014-aisiais tam išleista 2,2 mlrd. eurų. Į Vokietiją daugiausia migruojama iš buvusios Jugoslavijos kraštų. Migrantų iš Bosnijos ir Hercegovinos, Makedonijos bei Serbijos padaugėjo panaikinus vizas šių valstybių piliečiams, tad jų grąžinimas būtų gera priemonė migracijai stabdyti. Europos Sąjunga (ES) įvedė bevizį režimą, kad buvusios Jugoslavijos šalys greičiau atsigautų po karo ir integruotųsi į Europą. Vokietija ir kai kurios kitos ES valstybės priklauso Šengeno zonai, kurioje galioja laisvas judėjimas, o vizų įvedimas sprendžiamas ES lygmeniu, pritariant kvalifikuotai daugumai. Į Vokietiją iš karo apimtos Sirijos bei ekonomiškai silpnų Albanijos ar Kosovo plūstančius pabėgėlius valdžia stengiasi apgyvendinti laikinose prieglaudose, mokyklose ar palapinėse. Tačiau pareigūnai neįstengia susidoroti su didėjančiu patalpų poreikiu.

Su ne mažesne problema susidūrė ekonominę krizę išgyvenanti Graikija. Vien liepą į Graikiją atvyko 50 tūkst. pabėgėlių – daugiau nei per visus praėjusius metus. Per antrąją rugpjūčio savaitę į Graikiją atvyko dar beveik 21 tūkst. žmonių. Nuo sausio Graikijos krantus pasiekė maždaug 160 tūkst. migrantų. Koso, Chijo ir Lesbo salose – „visiškas chaosas“: atvykėliams nėra nei būsto, nei vandens, nei sanitarijos sąlygų. Beveik visi šie į Graikiją suplūdę žmonės – pabėgėliai iš Sirijos, Irako ir Afganistano. Daugelyje salų nėra net minimalių sąlygų, žmonės miega po atviru dangumi. Paskui jie perkeliami į Atėnus, bet ir ten jų niekas nelaukia. Graikijos lyderiai aiškina, kad šalis nepajėgia susidoroti su apėmusia krize, ir prašo ES pagalbos. Graikijos premjeras Aleksis Tsipras sako, kad problema pranoksta Graikijos jėgas, o turint galvoje ekonominę padėtį tai yra humanitarinė „krizė krizėje“.

Migrantai, nesutilpdami mažose Graikijos salose, veržiasi tolyn – į Makedoniją, Bulgariją bei Vengriją. Antroje rugpjūčio pusėje Makedonijoje paskelbta nepaprastoji padėtis prie pietinės sienos su Graikija, pasitelkti kariai, galintys kontroliuoti sieną kertančių migrantų srautą. Pagal Makedonijos įstatymą nepaprastosios padėties paskelbimas leidžia tinkamai įsikišti kariuomenei, sustiprinti vietos gyventojų saugumą, susitvarkyti su migrantais, kertančiais sieną iš Graikijos. Makedonija pareiškė, jog nebeužtenka traukinių, kad galėtų patenkinti tūkstančių iš Sirijos į ES vykstančių pabėgėlių poreikius, tad tokia padėtis kelia nerimą. Panašiam sprendimui yra pasirengusi ir Bulgarija. Siekdama sustabdyti pabėgėlius iš konfliktų krečiamų šalių, Bulgarijos valdžia paskelbė, kad yra numačiusi dislokuoti savo ginkluotąsias pajėgas prie pietvakarinių sienų su Graikija ir Makedonija prieš bet kokį naują pabėgėlių antplūdį. Toks pranešimas pasirodė netrukus po Makedonijos skelbimo apie nepaprastąją padėtį ir sienos su Graikija uždarymo, todėl manoma, kad migrantai iš Graikijos patrauks prie Bulgarijos sienos. Nors ši šalis dar nėra pastebėjusi ryškesnio migrantų skaičiaus didėjimo, bet valdžios pareigūnai jau svarstė papildomų priemonių taikymą. Su dideliu pabėgėlių iš Balkanų srautu susiduria ir Vengrija. Daugelis atvykstančių žmonių yra romai (čigonai), visiško skurdo genami iš Kosovo. Pirmadienį, rugpjūčio 24-ąją, Vengrija sulaukė rekordinio migrantų antplūdžio, kai sieną su Serbija kirto daugiau negu 2 tūkst. žmonių. Šiek tiek pavėluota, nes buvo dar likę kelios dienos iki galutinio termino, kada turi būti užbaigta įrengti 3 m aukščio 15 km pasienio tvora, turinti sulaikyti atvykėlius. Baiminamasi, kad tokie planai dėl sienos įrengimo tėra tik premjero Viktoro Orbano propaganda. Dabar Vengrija prašo ES pagalbos.

Italija sunkiai atsigauna nuo pirmiausia jai tekusio precedento neturinčio laivų su pabėgėliais iš Libijos srauto. Žmonių kontrabandininkai susižeria milžiniškas sumas gabendami migrantus perpildytais laivais į Europą. Viduržemio jūroje vis išgelbėjama po kelis šimtus migrantų, mėginančių pasiekti Europos krantus. Vien vieną liepos sekmadienį per penkias gelbėjimo operacijas iš jūrose netinkamų plaukioti laivelių buvo evakuotas 671 žmogus, iš jų 48 vaikai ir 108 moterys. Operacijose evakuojant migrantus iš nepritaikytų plaukioti, perpildytų laivų netoli Libijos krantų atsakingai dalyvavo organizacijos „Gydytojai be sienų“ laivas „Bourbon Argos“. Šiemet per Viduržemio jūrą į Europą atvyko jau apie 224 tūkst. migrantų, mėginančių išvengti karo ir bado. Iš jų 98 tūkst. pateko į Italiją, o 124 tūkst. – į Graikiją. Tokiose kelionese šiemet žuvo per 2,1 tūkst. migrantų. Vienoje iš paskutinių katastrofų nuskendo apie 200 žmonių.

Atsiranda priešiškumas migrantams. Prieš juos nusitekusios JK Nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis Naidželas Faradžas (Nigel Farage) reikalavo į kovą su nelegaliais atvykėliais įtraukti armiją – į Didžiąją Britaniją įvažiuojančias transporto priemones turėtų tikrinti kariai. Nepaisant premjero Deivido Kamerono (David Cameron) raginimų nepulti į paniką, Anglijos parlamentarai irgi ragino jį į Prancūziją siųsti armiją, nes, anot jų, Prancūzijos valdžios institucijos aiškiai prarado kontrolę. Tačiau tam ne visi pritarė. Su neregėtu migrantų srautu iš Balkanų susidurianti Vokietija mėgina spręsti šią problemą – siekiama grąžinti vizų režimą Balkanų šalims ir paskelbti „saugiomis“ daugiau valstybių, iš kurių atvykusiems žmonėms prieglobstis beveik niekada nesuteikiamas, nes jiems labai sunku įrodyti, kad jie yra tapę politinio, religinio ar etninio persekiojimo aukomis. Tokiomis saugiomis šalimis siūloma paskelbti Albaniją, Kosovą ir Juodkalniją. Nuo gruodžio, kai toks statusas buvo suteiktas Bosnijai ir Hercegovinai, Makedonijai bei Serbijai, prieglobsčio prašytojų iš šių šalių padaugėjo tik 12 proc., o iš Albanijos, Kosovo ir Juodkalnijos, dar nepripažintų „saugiomis“, – daugiau kaip šešis kartus. Tokie migrantų antplūdžiai kelia aštresnio nepasitenkinimo precedentus – išpuolius prieš valdžios kuriamus pabėgėlių centrus. Drezdeno priemiestyje susprogdintas pabėgėliams padedančio konsultanto automobilis. Bavarijoje apie 20 žmonių teko skubiai evakuoti iš bendrabučio, kai jame įvyko muštynės su grupe vietinių. Šiemet atvykėlių gyvenamų vietų užpuolimų Vokietijoje jau būta per 200, daugiau nei per visus praėjusius metus. Rugpjūčio 20 dieną Vidurio Vokietijoje mažiausiai 10 žmonių buvo sužeista vykstant riaušėms pabėgėlių prieglaudoje dėl suplėšyto Korano, nors tai, esą, padarė vienas atvykėlis. Pabėgėlių pyktis kažkodėl atsisuko prieš tvarką dariusius policininkus, ir maždaug 50 plieniniais strypais ginkluotų vyrų pradėjo mėtyti akmenis į pareigūnus. Sužeista mažiausiai 10 žmonių, iš jų trys policininkai. Tiuringijos Cūlio mieste esančioje prieglaudoje pabėgėliai kelias valandas daužė langus, pro juos mėtė baldus ir net griovė sienas. Rugpjūčio 24 d. Vokietijos Haidenau mieste, esančiame netoliese Drezdeno, antrą naktį iš eilės nesiliovė dešiniojo sparno protestuotojų ir policijos susirėmimai dėl pabėgėlių. Skelbiama, kad dalyvavo maždaug 600 protestuotojų, ginkluotų akmenimis ir tuščiais buteliais, nukentėjo mažiausiai 31 Vokietijos policijos pareigūnas. Protesto dalyviai piktinasi dėl pabėgėlių atvykimo. Vokietijai tenka spręsti rimtą problemą – prieglobsčio prašančių pabėgėlių skaičius auga, o politikai perspėja apie kylančias ksenofobines nuotaikas. Kanclerė Angela Merkel nusprendė palengvinti priėmimo procedūras iš karo liepsnose paskendusios Sirijos, kur nuo konflikto pradžios jau žuvo 250 tūkst. žmonių.

Europos Sąjunga sutrikusi. Tokio migrantų šturmo iš visų pusių Europa dar nėra patyrusi. Kiekviena ES narė atskirai bandė stabdyti migrantų srautus, tačiau susidūrusioms su išties milžiniškais atvykėlių srautais šalims tai jau tapo neišsprendžiama problema, todėl nutarta „dalintis“ pabėgėlių „skausmu“. 28 šalims sunku priimti bendrus sprendimus. Ypač dėl skiriamų pabėgėlių „kvotų“ priešinasi daugelis Vidurio ir Rytų Europos valstybių bei Didžioji Britanija. Ir Lietuva įpareigota priimti 350 pabėgėlių per kelerius metus. Išties tai palyginti nedidelis skaičius, žymiai mažesnis negu tenka kitoms šalimis. Tačiau Europa negalės išlaikyti savo gyvenimo standartų, jei turės absorbuoti milijonus migrantų iš Afrikos, todėl pasigirsta raginimų pakeisti ES įstatymus, kad iš Afrikos į Europą plūstančius žmones būtų galima grąžinti atgal. Kai kurie politikai sako, kad užuot kalbėjus apie tai, kaip Europa gali „apsisaugoti“ nuo migrantų, ES turi rūpintis, jog žmonės neskęstų Viduržemio jūroje ir nebūtų sutraiškomi sunkvežimių Kalė mieste. Apskritai keliamas klausimas ir apie Šengeno zonos perspektyvas – kelionės gali būti varžomos vizomis.

Vokietijos kanclerės A. Merkel teigimu, nauja pabėgėlių banga – didžiausia problema, su kuria šiandien susiduria Europa. Ji mano, kad prieglobsčio prašytojų problema ES gali tapti rimtesne problema už Graikijos skolų krizę. Pasak A. Merkel, Vokietijai, kur prieglobsčio prašytojų skaičius šiais metais gali perkopti per 600 tūkst., ši problema ypač opi. Šį klausimą ji laiko svarbiausiu dėl didelio kenčiančių žmonių ir aukų skaičiaus, tačiau pabėgėlių krizė išsiskiria iš kitų iššūkių Europai todėl, kad kelia grėsmę netgi pačiam Europos projektui. Vokietijos Maršalo fondo Berlyne bendradarbis Jorgas Forbrigas sako, kad pabėgėlių iš neramumų krečiamos Afrikos pasidalijimas tarp Europos šalių tėra laikina ir net daugiau problemų galinti sukelti „išeitis“. Jis įsitikinęs, kad pabėgėlių problema yra kur kas sudėtingesnė ir labiau daugiasluoksnė nei Graikijos skolų ar Rusijos revizionizmo iššūkiai. Jo nuomone, pabėgėlių krizės priežastys yra daugialypės: karai, valstybių negebėjimas tvarkytis, religinis fundamentalizmas, socialinė atskirtis, skurdas. „Dalyvauja ir daugiau išorės veikėjų – valstybių, iš kurių kilę pabėgėliai, vyriausybės, teroristinės organizacijos, organizuoto nusikalstamumo grupuotės, prekeiviai žmonėmis. Europos pusėje – ES masto ir nacionalinių lygių išorės veikėjai, ypač svarbios vietinės bendruomenės ir valdžios institucijos, kurios turi priimti pabėgėlius. Šis veiksnių ir veikėjų junginys pabėgėlių krizę daro itin sudėtinga problema“, – sakė J. Forbrigas. Esama skirtumų tarp ES valstybių ir jų valios priimti pabėgėlius. Pietinės valstybės jaučiasi paliktos vienos dorotis su šia problema, rytinės ES narės tradiciškai visuomet buvo emigruojančios visuomenės, kurioms sunku susitaikyti su mintimi, kad dabar jos tampa imigrantų tikslo šalimis. Šiaurės valstybės priima ir supranta migracijos poreikį, tačiau jos nori ekonomiškai vertingų migrantų. Šias pozicijas sunku suderinti, – pažymi migracijos problematiką sprendžiantis ekspertas. Galiausiai, anot J. Forbrigo, pabėgėlių krizė graso Europos projektui kaip tokiam: sienų užvėrimas arba Šengeno sistemos ribojimas kelia grėsmę kai kurioms fundamentalioms ES vertybėms – atvirumui, mobilumui, solidarumui. J. Forbrigo teigimu, palyginti su tuo, kas buvo prieš 30 metų, šiandienos realijos yra dramatiškai kitokios. Anuomet, anot pašnekovo, globalizacija buvo tik beprasidedanti, tarptautiniai tinklai, informacijos srautai, transportas buvo pradinėje stadijoje. „Religinis ir kitoks fundamentalizmas tuomet buvo mažesnė problema, terorizmas egzistavo atskirose šalyse, tačiau už jų ribų pernelyg neplito. Šiandieną konfliktų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje esama nepalyginamai daugiau, jie pasižymi brutalesniu persekiojimu religiniais ir etniniais pagrindais, o tai lemia didesnius nei bet kada emigrantų srautus. Šiandieną informacija apie tai, kaip atrodo gyvenimas kitur, yra lengviau pasiekiama, ir tai labiau skatina pagerinti savo gyvenimo sąlygas migruojant. Pagerėjo transporto sąlygos, pažengė tarpvalstybiniai prekybos žmonėmis tinklai. Tai – istorinio vystymosi – Šaltojo karo pabaigos ir globalizacijos – pasekmės, iš kurių Europa turėjo nepaprastai daug naudos. Tačiau tai sukuria ir tam tikrą atsakomybę Europai valdyti migraciją, spręsti pabėgėlių krizę“, – taip įsitikinęs J. Forbrigas.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

© 2015 „XXI amžius“