Sunitų fundamentalizmo atrama yra Saudo Arabija

Kun. prof. Samiras Chalilas Samiras SJ Nuotrauka iš dici.org

Pastarosiomis dienomis žiniasklaida ne kasdien praneša apie vis naujus šiitiškojo Irano ir sunitiškosios Saudo Arabijos apsižodžiavimus, diplomatinius kirčius ar ekonomikos žingsnius. Jėzuitas islamologas prof. Samiras Chalilas Samiras (Samir Khalil Samir), gimęs Egipte, paaiškina, kad dabartinė situacija atspindi ilgalaikes abiejų valstybių pastangas dominuoti regione, o dar plačiau žiūrint, – visame islamo pasaulyje. Pasak t. Samiro, vėl iškilo religijos ir politikos santykio problema, lėmusi islamo pasaulyje krizę, didžiausią per pastaruosius du amžius. Nuo XIX iki XX amžiaus vidurio buvo stipri liberali tendencija. Valstybė religiškai buvo neutrali iki tam tikro laipsnio, religinės mažumos musulmonų daugumoje turėjo panašias teises. Tačiau prieš 50 metų padėtis pradėjo keistis dėl Saudo Arabijos ir Kataro skleidžiamo sunitiškojo fundamentalizmo pagal savo vahabitiškąją doktriną. Ši įtaka buvo ir yra vykdoma finansiškai.

Jėzuitas pateikė pavyzdį: 1973 metais staiga Minia gubernijoje Egipte moterys pradėjo nešioti galvą ir kūną dengiančius apsiaustus, nes Saudo Arabija už tai mokėjo pinigus, prilygstančius maždaug trečdaliui algos. Po to šis paprotys tapo normaliu ir net vyraujančiu. Net ir krikščionės moterys dėvi tokį apdangalą, kad nebūtų gatvėje kritikuojamos ar užgauliojamos. Panašiai papročius perėmė ir daug Saudo Arabijoje dirbusių egiptiečių. Ši šalis buvo tiek uždarbio, tiek fundamentalizmo šaltinis. Kitos Persų įlankos šalys šiek tiek tolerantiškesnės, kai kurios leido pastatyti keletą bažnyčių.

Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Irane įsigalėjo šiitų fundamentalizmas, su ajatolos Chomeinio režimu. Tačiau jis nėra toks totalus: keliaujant po Iraną galima pamatyti daugiau papročių laisvės.

Egzistuoja sunitų ir šiitų fundamentalizmas, bet pastarasis yra atviresnis ir intelektualiniu požiūriu.

Tai, ką skaito šiitų imamas, vahabitui būtų nepatartina, net draudžiama ir baudžiama. T. Samiras prisiminė dar vieną epizodą: mergina vienoje sunitų interneto svetainėje paprašė pagalbos rašant darbą apie XI amžiaus islamo eruditą Aviceną. Jai buvo patarta visai neskaityti „netikėlių“ tekstų. Jei šiitų imamas studijuoja ir nemažai kultūrinių temų, filosofiją, tai sunitų išsilavinimui itin svarbu atmintinai išmokti Koraną, nesidomint istorinėmis aplinkybėmis. Atmetamas proto vaidmuo jį interpretuojant. Priešingai, už ketinimą „interpretuoti“ gresia sankcijos.

Saudo Arabija įvairovės nepripažįstantį fundamentalistinį vahabitizmą skleidžia visame islamo pasaulyje, jis įsigali ir ten, kur islamas buvo gana tolerantiškas, mokėjo sugyventi su kitais – Egipte, Malaizijoje, Tunise, Indonezijoje, Filipinuose. Antai Pakistano įstatymai dėl piktžodžiavimo, dėl kurių jau žuvo daug žmonių, atspindi vahabitizmą. Islamo Valstybės (ISIS) vykdomos egzekucijos mažai skiriasi nuo kiekvieną savaitę Saudo Arabijoje atliekamų mirties bausmių nukertant galvą ar nuplakimų religinio ritualo metu. Į šiuos žmogaus teisių pažeidimus žiūrima pro pirštus, nes Saudo Arabija yra turtinga sąjungininkė. Daugeliu požiūrių ISIS yra vahabitizmo principų, sunitiško fundamentalizmo įgyvendinimas brutaliai, jėga. Vahabitiškas mentalitetas neaplenkia ir tų centrų, kurie ilgą laiką buvo nuosaikaus islamo židiniai, kaip Al Azhar universitetas Egipte, formuojantis tūkstančius musulmonų imamų. Vahabitizmas yra totalitariškas, nepripažįstantis kitų ir nepripažįstantis kritikos, nepraktikuojantis savikritikos. T. Samiras pasakoja, kad ne kartą jam yra tekę matyti televizijos debatus, kuriuose sunitas sako šiitui, kad Egiptas yra sunizmo žemė, tad pastarasis neturįs teisės čia būti, nors prieš jį sėdi toks pat egiptietis, kaip ir jis.

Šiitai islamo pasaulyje atsveria sunitų fundamentalizmą, bet jų santykinai nėra daug. Irano įtaka yra nepalyginamai mažesnė nei Saudo Arabijos, kuri skiria milijardus dolerių ne vien politinei, bet ir religinei įtakai, stato mečetes, moko imamus arba siunčia savo, moka jiems algas. Jei Saudo Arabija išpažintų tokį islamą, koks yra Tunise, situacija pasaulyje būtų skirtinga. Islamui reikia atsinaujinti. Tai nereiškia aklai viską perimti iš Vakarų, tačiau atsirinkti tai, kas iš tiesų yra teigiama ir pozityvu. Yra musulmonų, kurie tai supranta, bet nežino, kaip tai padaryti, arba nesiryžta, rašo jėzuitas islamologas. Irano ir Saudo Arabijos konfliktas yra politinis, bet giliau žiūrint, religinis, atspindintis skirtingą požiūrį į gyvenimą ir religiją, siekį lemti islamo pobūdį.

Vatikano radijas

© 2016 „XXI amžius“