Nuomonės

Rusiškas fašizmas

Petras Dumbliauskas

Daugelis fašizmą sieja su Vokietija, kai kurie gal dar su Italija, tačiau nesusimąsto, kad yra ir kitokių fašizmų. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip atsirado rusiškas fašizmas. Amerikiečiai vadinami „sočiaisiais rusais“. Santvarkos skirtingos, bet yra ir istorijos panašumų. Amerikiečiai padarė tą patį su vietiniais gyventojais indėnais, ką ir rusai su kitomis tautomis. Etnografinė Rusijos teritorija nėra didelė, visa kita – užkariavimai. Daug kas žavisi Rusijos kariniais laimėjimais, net nesuvokdami, kad jos užnugaryje visada stovėjo didžiosios pasaulio galybės. Pradiniame valstybės kūrimo etape remtasi vikingų potencialu, vėliau – kitokia daugybe. Sumaniai pasinaudota net ir kazokais, tiek saugantis nuo turkų invazijos, tiek ir kovose su Švedija. Lietuvos–Lenkijos valstybė užkariauta padedant Prūsijai ir Austrijai, tačiau jau nuo kovų su Napoleonu laikų Rusijos skydu tapo pačios galingiausios pasaulio valstybės. XIX amžiuje ėmė silpti tokios pasaulinės galybės, kaip Prancūzija ir Anglija, prasidėjo tautų išsivadavimo procesas. Gavusi smūgį nuo Napoleono, Prūsija padarė rimtas išvadas ir pertvarkė savo valstybę. Atsirado nauja labai galinga valstybė – Vokietija, kurios potencialas vis labiau gąsdino kitus pasaulio galinguosius. Jau XIX amžiaus antrojoje pusėje pasipylė Vakarų valstybių investicijos į vieną labiausiai tuo metu atsilikusių šalių – Rusiją. Šių pasakiškų pinigų dėka buvo sukurta visa Rusijos infrastruktūra, užteko ir milžiniškiems rusų inžinierių honorarams.

Labai svarbus etapas Rusijos valstybės kūrime buvo vietinių gyventojų sunaikinimas arba geriausiu atveju rusifikacija. Toli pavyzdžių neieškosime – užteks paminėti Rytprūsius. Gal ir gerai, kad A. Sniečkus neėmė šios srities, nes šis Stalino pyragas dabar būtų virtęs tikru Trojos arkliu. Lenkija gavo savo dalį, bet tai – kita istorija.

Senesniais laikais nukariautos tautos buvo rusifikuotos labai sėkmingai. Neaišku, kada gimė rusiškas fašizmas, gal tada, kai pasijausta aukštesniais už nukariautas tautas. Anekdotų apie čiukčius gausa rusų folklore liudija, kad jie jaučiasi vos ne kaip prometėjais prieš Sibiro tautas. Realiai etnografinė medžiaga liudija visai ką kita. Net po daugybės šimtmečių „prometėjizmo“ šių niekinamų tautų humanizmas išliko, ir daugumai rusų toli iki jo, nebent bendražmogiškas vertybes rusai laiko naivumu.

Su vėliausiai nukariautomis tautomis rusiškam fašizmui sekėsi įvairiai. Šį fašizmą atmetė Lietuva ir Lenkija. Ne paslaptis, kodėl taip uoliai buvo draudžiamas ir persekiojamas lietuviškas spausdintas žodis.

Rusiškas fašizmas labiausiai suklestėjo Stalino laikais. Jis labai tinkamu momentu susiejo jį su komunizmu. Vokiškas fašizmas bent jau buvo pasmerktas, o rusiškojo nusikaltimai iki šiol dar vis nepasmerkti, todėl jis klesti ir šiandien. Neabejotina, kad ateities pasauliui jis kels labai didelę grėsmę.

Antras svarbus veiksnys, kuriant Rusijos valstybę, buvo tai, kad prie jos vairo visada stovėdavo labai gabūs politikai (su nedidelėmis išimtimis), todėl Rusijos politika visada buvo aukščiausio lygio. Vladimirą Putiną irgi reikia skirti prie didžiųjų politikų, sugebančių įgyvendinti savo planus. Reikšmingas jo žingsnis – dujotiekis į Kiniją. Beje, pradžioje dauguma V. Putino konkurentų deramai neįvertino jo galimybių (net ir Borisas Berezovskis). Beje, jei kam įdomu, JAV oligarchų likimas dažnai panašus į rusų. Apie tai liudija Jordan Belfort, Larry Flynt ir kitų istorijos. Po demokratijos kauke gali slėptis visai kas kita.

Dabartinė Lietuvos geopolitinė padėtis yra labai sudėtinga ir žymiai blogesnė, nei 1940 ar 1944 metais. 1944 metais ją gynė nuo Rusijos invazijos net kelios jėgos. Svarbiausia jėga buvo kraujuojantis Vermachtas. Beje, platinamos mistifikacijos, kad lietuviai negynė Lietuvos nuo okupacijos. Bet iš tikrųjų gynė ir lietuvių kariai, ir net paprasti kaimiečiai. Į apkasus dar lindo P. Plechavičiaus kariai. Jie turėjo tik lengvuosius ginklus, todėl jų likimas aiškus. 1944 metais dar buvo ir užnugaris. Realiai net ir partizaninis judėjimas Lietuvoje stipriau veikė, kol dar vokiečių lėktuvai skrisdavo į Rusijos teritoriją. O dabar užnugaryje – Kaliningradas. Net ir visos Europos situacija yra labai sudėtinga, nes pirmą kartą pasaulio istorijoje Europoje nėra nė vienos stiprios valstybės, galinčios pasipriešinti Rusijos invazijai. Jau nuo Graikijos ar Romos imperijos laikų Europoje visada buvo labai stiprių valstybių, tačiau po nacistinės Vokietijos pralaimėjimo tokių nebeliko. Iškilo nauja galybė – JAV. Rusija skolinga JAV už tai, kad išliko, o JAV skolinga Rusijai, kad tapo galingiausia pasaulio valstybe. Abi šios šalys viena kitai skolingos. Tačiau neišvengiamai draugystė ėmė šlubuoti. Prasidėjo vadinamasis šaltasis karas. Neabejotina, kad tai tebuvo muilo burbulas. Jei būtų suteiktas bent 1 procentas paramos lietuvių ir kitų tautų partizanams iš to, ką gavo Rusija 1941–1945 metais, tai ši imperija būtų žlugusi. Tačiau vietoj to buvo amerikietiški antrankiai politkaliniams Sibiro lageriuose. Dar ir amerikietiški įrengimai, ir amerikiečių inžinierių darbas lagerių statybose ir, žinoma, amerikietiškas maistas enkavedistams tada, kai visa ši šalis badavo.

Dabartiniai įvykiai neabejotinai liudija du dalykus. Pirma, akivaizdu, kad keičiasi jėgų pusiausvyra. Tai rodo JAV silpnėjimą ir Rusijos stiprėjimą. Antra, akivaizdu ir tai, kad JAV kartoja tas pačias klaidas, kaip ir jos galingieji pirmtakai, nuvertinę realų Rusijos karinį potencialą. Įprasta manyti, kad galinga valstybė turi pasižymėti ne tik kariniu potencialu, bet ir ekonomine galia.

Galėtų pasipriešint ir Europos Sąjunga, jeigu veiktų kaip kumštis. Bet ES dar vyrauja skirtingi valstybių interesai.

© 2016 „XXI amžius“