Ar piktintis Panamos dokumentais?

Eligijus Dzežulskis-Duonys,

Lietuvos krikščioniškosios demokratijos pirmininkas

Tarptautinio tiriamosios žiniasklaidos konsorciumo paskelbti duomenys, vadinami Panamos dokumentais, apie lengvatinio apmokestinimo („ofšorinių“) kompanijų klientus ir akcininkus sukėlė nemenką rezonansą tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Lengvatinio apmokestinimo įmonės kuriamos tam tikrose valstybėse dėl to, kad ne rezidentams jose taikomi palyginti maži pelno mokesčiai arba jie apskritai netaikomi, o informacija apie jose įsteigtų įmonių savininkus bei jų atliekamas finansines operacijas neatskleidžiama. Taip atsiranda galimybė norintiems asmenims nuslėpti tiek turtą, tiek pajamas ir išvengti mokesčių, kurie būtų mokami tuo atveju, jei įmonės veiktų ar kapitalas būtų registruojamas savojoje šalyje. Būtent todėl lengvatinį apmokestinimą taikančios šalys yra vadinamos mokesčių rojumi.

Bet grįžkime prie reikalo. Pasipiktinimas Panamos dokumentais, kaip ir anksčiau skandalingos informacijos viešinimu garsėjusio Wikileaks svetainės duomenimis, kitomis asmeninių interesų, reiškiamų Bendrojo Gėrio sąskaita, išviešinimo (demaskavimo) kampanijomis, regis, yra labai žmogiškas, natūralus ir teisėtas. Bet ar tikrai? Kodėl mus tai turi piktinti? Galgi slapta norėtume padaryti tą patį, jei tik susiklostytų palankios sąlygos ir aplinkybės...

Jei išviešinti dalykai šokiruoja, tai vis dėlto gal kažkas yra negerai su pasauliu, kuriame tai nutinka labai lengvai ir dažnai. Juk demaskavimai atskleidžia nejaukią tiesą: mūsų gyvenimai yra susidvejinę ar susitrigubinę. Kodėl? Juos tokiais paverčia vyraujančios Vakarų pasaulio vertybės. Tvyranti sumaištis mažų mažiausiai turi pasufleruoti, jog Vakarų vertybės patiria krizę. Taigi jos turi keistis (kol galutinai nepakeitė mūsų).

Vertybes žmonės (visuomenė) suteikia tam tikriems dalykams. Šia prasme galima sakyti, jog jas kuria epocha. O epochą ir jos vertybes kuria įtakingos (ir turtingos) grupės, kurioms savanoriškai ar atlygintinai ima tarnauti žiniasklaida, nūnai nelyg kraujas kraujagyslėmis medijų kanalais cirkuliuojanti po sociumo kūną. Visada atsiranda tam tikra avangardo žmonių grupė, taip paveikianti viešąją nuomonę, kad sugeba pagal savo interesus permodeliuoti esamą visuomenę ir kultūrą. Šitaip formuojamos ideologijos. Jos yra ne kas kita kaip tikėjimas vyraujančiais teiginiais, avangardą propaguojamomis vertybėmis.

Kokia šiandienos ideologija? Tik neapsigaukime: žlugus Tarybų Sąjungai, Vakarai paskubėjo paskelbti ideologijų (ir istorijos) pabaigą. Bet jie (šiandien ir mes drauge) pamiršo savo pačių ideologiją. Jei, perfrazuojant populiarią bitlų dainą, all you need is money, bet ne all you need is love, tai ko daugiau galima laukti, jei ne beatodairiško turto ir pajamų vaikymosi, noro paslėpti jų įsigijimą, siekio nesumokėti visai ar visų mokesčių, taigi skandalingų panašaus pobūdžio veiksmų? Kitaip tariant, ar įmanoma tikėtis kitokios elgsenos tiek iš šiuolaikinių vakarietiško tipo visuomenių lyderių, tiek iš eilinių žmonių?

Įsitvirtinęs ir visa valdantis ekonomizmas, verslas ir totalinė vadyba, žmonės, paversti ištekliais, šventa nuosavybės teisė, laikas, matuojamas išimtinai pinigais, individų sėkmės istorijos, racionalumas, kaip išskirtinai ekonominės naudos siekis, bet kuris kitas – tik priemonė savo tikslams siekti, politika, kaip verslo rūšis, tik prisidengianti viešuoju interesu, etc. – argi ne tai mums kartojama nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro? Būtent tokie yra kertiniai vyraujančios ideologijos elementai. Juos įtvirtinantys teiginiai paslėptu arba atviru pavidalu per universitetų paskaitas arba per viešus „ekspertų“ pasisakymus medijose kartojami diena iš dienos. Akivaizdu, jog intensyviai propaguojamos šios ideologinės vertybės kuria tiek reikalingą foną, tiek pačią šiame fone sėkmingai besiskleidžiančią sistemą, grindžiamą privalomu individo godumu, egoizmu ir neribota laisve. Beje, sistema pati skatina egoizmą ir godumą, pateikdama juos kaip esminius žmogiškos prigimties bruožus. Juk nei egoizmas, nei godumas šiaip nėra labai blogi dalykai, ypač jei juos nukreipi tinkama linkme, – taip aiškina rinkos ekonomikos teoretikai.

Nelaimei, skirtingai nuo sovietmečio, kai turėjome išsiugdę sveiką kritinę nuostatą mus pasiekiančių idėjų, verčių bei teiginių atžvilgiu, būtino kritiškumo jau stokojame. O gal tikrai patikėjome ideologijos pabaigos idėjomis?

Šioje situacijoje vargu ar ką keistų kokios nors naujos teisinės verslo sandorių sudarymo taisyklės, didesnės jų kontrolės ar būtinos turto savininkų tapatybės nustatymo užkardos, kurių siūlo griebtis pasipiktinę Vakarų visuomenių žmonės. Nebandant atsisakyti (ar sušvelninti) valdančios ideologijos ir keisti pagal ją sukurto pasaulio modelio, tai tebūtų (gal ir) nuoširdi, bet vis dėlto bejėgystę iliustruojanti saviapgaulė, norimų pokyčių simuliacija, žodinis nesamos realybės užkeikimas. Tokios užkardos geriausiu atveju tik laikinai pasunkintų turto perkėlimą ir (arba) mokesčių slėpimą. Juk tie, kurie disponuoja dideliais finansiniais ištekliais, pinigų formuojamoje kultūroje visada ras būdų, kaip už pinigus tuos ar kitus apribojimus apeiti, tas ar kitas užkardas panaikinti.

Godumas, puikybė, pavydas ir kitos žmogaus ydos yra dvasinės prigimties, tad jomis trokštami dalykai yra beribiai. Kitaip sakant, niekada nebus gana pinigų, turtų ar mėgavimosi žiniasklaidos dėmesiu. Jei visa, ką kasdien kalbame, darome ir kuriame, tarnauja ydoms, tai nesitikėkime kažkaip savaime tapti dorybingi ir mes, ir mūsų politiniai lyderiai.

Taigi pjauname tai, ką patys ir sėjame. Kokie penki nuošimčiai planetos (ir Lietuvos) gyventojų maudosi prabangoje tikrąja šio žodžio prasme, o beveik visi likusieji priversti iš paskutiniųjų nagais ir ragais kabintis į gyvenimą. Bet visus mus ideologija tikina, jog taip ir turi būti, jog tai yra teisinga.

Jei ir toliau gyvensime pagal dabartines „vertybes“, tai neabejotina, jog kas kartą (gal kas kokius dvidešimt metų) turėsime į Panamos dokumentus panašių godumo, apgaulės ir sukčiavimo demaskavimo bylų.

Spręskite patys: ar įmanoma racionaliai gyventi kitaip, vyraujant laisvosios rinkos ir ją grindžiančių vertybių absoliutinimo ideologijai? Šios „vertybės“ neturėtų net pretenduoti į vertybės statusą, bet kokią vertę suprantant kaip rūpinantis kitu reiškiamą žmogiškumą, o ne laikinų kokiam nors avangardui naudingų verčių požiūriu.

Juk ne teisinėmis taisyklėmis ir visuomenei primetamomis normomis, ne kaskart vis labiau pretenzingomis žmogaus teisėmis sukuriama žmogiška visuomenė (politika), bet dorybingi žmonės savaimingai sudaro žmogišką, prigimtinėmis dorybėmis grįstą visuomenę, kuria žmogaus poreikius atitinkančią ekonomiką ir vykdo teisingą, Bendrajam Gėriui tarnaujančią politiką.

Išvada paprasta – privalu ugdyti dorą žmogų, siekiant jį išvaduoti iš laisvosios rinkos ir vadybos ideologijos pančių. Reikia nustoti piktintis tuo, kad vienas ar kitas verslo magnatas ir įtakingas politikas susigundo legalia (sic!) galimybe kažkur ofšoruose paslėpti savo turtus ar susimažinti mokamus mokesčius. Juk, primenu, ofšorinės ir kitos lengvatinės ekonominės zonos buvo ir yra kuriamos būtent šiais tikslais! Bet jeigu mus, kaip žmones, kaip piliečius ir kaip rinkėjus, tokie dalykai (vis dar) piktina, tai reiškia vieną svarbų dalyką: žmogiška prigimtis yra ir ji galingesnė už bet kurias veikiančias ideologijas. Tereikia grįžti prie šios prigimties ir ją išreiškiančių dorybių kultivavimo.

P. S. Dėmesio verta pastaba, jog didesnių Lietuvos piliečių „reikalų“ Panamos dokumentų skandale neaptinkama, vadinasi, galime manyti, jog Lietuvoje besisukantys pinigai yra pernelyg menki, kad juos, mokant už tai papildomus pinigus, kažkur slėptum; bet galime manyti ir priešingai: Lietuvos valstybė ir jos teisėsauga tokia silpna (korumpuota), kad visi norintys susitvarko reikalus tiesiog čia, vietoje, be papildomų išlaidų ir netikėto bei bent tą akimirką šiek tiek nemalonaus demaskavimo pavojaus...

© 2016 „XXI amžius“