Nelietuviai – Lietuvai

Kuklios pagarbos ženklai

Juozo Ereto-Jakaičio gimimo 120-mečiui artėjant

Algimantas ZOLUBAS

Juozas Eretas-Jakaitis

A. R. Šakalio suvenyrinis pašto vokas ir pašto ženklo projektas

Atminimo lenta J. Eretui-Jakaičiui Bazelyje

Studijos viršelis ir J. Ereto rūpesčiu 1973 metais išleistas ir išplatintas atvirukas su užrašu: Saugumo konferencija! Baltijos tautos reikalauja išvesti okupacinę kariuomenę, laisvei apsispręsti

Algis Liepinaitis

Kęstutis Jankauskas (ELTA generalinis direktorius), Juozas Eretas, Borisas Koller, Birutė Eretaitė, Aldona Vasiliauskienė, Elmaras Koller, Julija Eretaitė-Koller, Algimantas Zolubas 1996 m.

Prie koplytstulpio Aldona Vasiliauskienė su anūkais

Stoties perone. Antroji iš kairės – Doris Oberviller 1984 m.

Daugiausiai nusipelniusiu Lietuvai turėtume laikyti šveicarą profesorių Juozą Eretą (1896 10 18 Bazelis †1984 03 19 ten pat). Pradėjęs 1918 metais reikšmingą darbą Lietuvos informaciniame biure Lozanoje, 1919 metais atvyko į Lietuvą. Sunkiais Nepriklausomybės kovų metais pirmas iš inteligentų stojo į Lietuvos kariuomenę eiliniu savanoriu, priėmė Lietuvos pilietybę, profesoriavo Kauno universitete, entuziastingai ugdė visuomenės dvasinę ir fizinę kultūrą. Čia jis vedė savo buvusią studentę Oną Jakaitytę, šeima išaugino penkis vaikus: sūnų Juozą, filologą, dukras Aldoną, dramos aktorę, Laisvę, piešimo mokytoją, Birutę, tarnautoją, ir Juliją, mokytoją.

Po rytietiško carizmo Lietuvoje vakarietiškoji dvasia sklido per S. Šalkauskį, K. Pakštą, P. Dovydaitį, P. Kuraitį, tačiau neužteko S. Šalkauskio idėjų, P. Dovydaičio apaštalavimo, K. Pakšto žaibiškų šūkių. Kaip po žiemos miego laukams reikalinga pavasario perkūnija želmenims pabusti, visuomenei reikėjo dinamiškos, imponuojančios ir veržlios asmenybės. Toks buvo J. Eretas.

Kai 1941 metais buvo priverstas išvykti iš sovietų okupuotos Lietuvos, grįžo į tėvynę, dirbo Lietuvai iki mirties. Profesoriaus misija visuomenės dvasinei kultūrai kelti tautoje paliko tokį užtaisą, kokio užteko Lietuvos Bažnyčios rezistencijai, partizaniniam karui, Dainuojančiai revoliucijai, o kreipimasis „Užmirštaisiais baltais“ į pasaulio valstybių bendrijos sąžinę, be abejonės, paskatino Antrosios Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure gausybę. Tik derama padėka ir pagarba Šveicarijos sūnui, Lietuvos piliečiui ir tikram patriotui tarsi nepareikšta...

Atsigręžiu į atsitiktinumą, įvykusį prieš 32 metus, paskatinusį susidomėti J. Eretu.

Dar sovietinės okupacijos metais Vilniaus geležinkelio stotyje mane kažko paklausė ponia, kalbėjusi neblogai lietuviškai, tačiau su aiškiu užsienietišku akcentu. Ji paaiškino, kad esanti Šveicarijos ir Vakarų Vokietijos turistų grupės vadovė, o lietuviškai kalbėti ir rašyti ją mokęs jos kaimynas Bazelyje prof. Juozas Eretas. Tą pavardę žinojau iš Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudos bei tos kartos ateitininkų. Jei mums, vaikams, Šarkalieknio piemenėliams, Ereto pavardė jau buvo žinoma, tai vyresnioji karta iš jauno profesoriaus, Lietuvos kariuomenės savanorio jau stiprybės sėmėsi. Dar žinojau, kad J. Eretui su šeima 1941 metais pavyko pasitraukti į Vakarus.

Pastebėjusi mano itin didelį susidomėjimą profesoriaus likimu bei veikla užsienyje ir man pasiūlius artimiau su ja susipažinti, ponia sutiko, prisistatė esanti Doris Oberviller, psichologė.

Prof. J. Eretas ją ne tik lietuvių kalbos mokęs, bet supažindinęs ir su didinga Lietuvos praeitimi, todėl ji šį kraštą pamilusi ir kartais randanti galimybių atvykti į Lietuvą kaip turistų grupių vadovė ar norėdama pagilinti lietuvių kalbos žinias čia organizuojamuose kursuose užsieniečiams. Nors jinai, vadovaudama turistų grupėms arba lankydama lietuvių kalbos kursus Vilniaus universitete, turėjo sovietinės valdžios apibrėžtą judėjimo galimybę, kartą su savo „Žiguliu“ ištrūkau su ja iš Vilniaus ir parodžiau jai Kernavę. Su ašaromis akyse ji tvirtino: kokia didinga ir kokia graži Lietuva... D. Oberviller iš savo akiračio nebepaleidau.

Kitais metais atvykusi su turistų grupe ji atvežė ir slapčia man perdavė J. Ereto bičiulių parašytą ir 1971 metais Brukline išleistą jo 75 metų sukakties proga knygą „Didysis jo nuotykis“ (prof. J. Eretas – tarnyboje Lietuvai). Garbingo Šveicarijos sūnaus, dvasios galiūno, pasirinkusio antrąja tėvyne Lietuvą ir jai tarnavusio iki mirties (karstas pagal jo valią buvo uždengtas iš JAV atvežta lietuviška trispalve), asmenybė padarė tokį įspūdį, kad iš įvairių šaltinių po žiupsnelį kaupiau žinias apie profesorių, D. Oberviller dėka susipažinau su Šveicarijoje gyvenančiais ir apsilankiusiais Lietuvoje jo vaikais Laisve, Julija, Birute ir Juozu. Jie per mane perdavė Vytauto Didžiojo universitetui tėvo archyvą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pasinaudodamas surinkta medžiaga, parašiau rašinį į žurnalą „Katalikų pasaulis“ (1990 m. gruodžio 19 d). Tai buvo pirmas rašinys nepriklausomos Lietuvos spaudoje apie priverstinai užmirštą Eretą, jo nuopelnai Lietuvai iškelti į viešumą, tačiau jo žmona, penkis vaikus krikščioniška dvasia išauginusi motina, pirmoji profesoriaus pagalbininkė visuomeninėje veikloje, iškili užsienio kalbų mokytoja, savotiška tremtinė, tarsi buvo neįvertinta, pamiršta. Profesoriaus sūnus Juozas, 1996-aisiais atvykęs kartu su seserimis Birute ir Julija į Lietuvą minėti tėvo 100-ųjų gimimo metinių, kalbėjo: ...Atvykus į Šveicariją mūsų gyvenimas pasikeitė: tėvelis, įsipareigojęs kaip istorijos ir vokiečių kalbos mokytojas, dėstė savo pagrindines šakas vienoje Bazelio prekybos mokykloje, visi vaikai, įstoję į Šveicarijos mokymo įstaigas, stengėsi kaip geriau išsilavinti savo srityse. Tik viena mamelė, mūsų mamelė, pasiliko namuose. Diena iš dienos kruopščiai darbuodamasi kaip šeimininkė, mokydama savo vaikus svetimų kalbų, visuomet pilna švelnios paguodos ir sielos raminimo nusivylusiems vaikams, be paliovos blaškytiems tarp Rytų ir Vakarų pasaulėžiūrų reikalavimų. Atsidūręs Šveicarijoje, mūsų tėvelis buvo sugrįžęs į savo pirmąją tėvynę, atvykusi į Šveicariją, mūsų mamelė jautėsi kažkaip ištremta į svetimą šalį, praradęs savo antrąją tėvynę Lietuvą, mūsų tėvelis atrado savo gimtąją žemę, savo gimtinę, mūsų mamelė prarado viską. Taigi šiandien, iškilmingai minėdami laisvoj Lietuvoj mūsų tėvelio 100-ąsias metines, negalime neprisiminti mūsų motinos kartaus likimo arba netgi užmiršti jos tremties metus laisvoj Šveicarijoj. Savo drąsiais užmojais mūsų tėvelis išgarsino Lietuvos vardą Europoje ir užjūryje, mūsų mamelė sunkiais laikais su ilgesiu ir širdgėla turėjo guosti neramias vaikų širdis. Jums – audringas šveicaras, mūsų tėvas, mums – vaikams – kukli Lietuvos moteris, kuriai nebuvo lemta sugrįžti į jos tėvų žemę. Jos vietoje mes atvykome Lietuvon; audiatur et altera pars (tebūnie išklausoma ir antroji pusė).

Minint profesoriaus J. Ereto 105-ąsias gimimo metines prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete rūmų, fakulteto dekanas mons. Vytautas Steponas Vaičiūnas pašventino koplytstulpį, skirtą buvusiai šio prieškario fakulteto studentei Onai Jakaitytei-Eretienei ir profesoriui Juozui Eretui-Jakaičiui.

Koplytstulpį projektavome ir drauge kūrėme su tautodailininku medžio drožėju Ipolitu Užkurniu, jis ąžuolo kamieną apsiautė iš to paties ąžuolo išdrožta lietuviška Trispalve, viršutinėje dalyje apgyvendino Rūpintojėlį. Vilniaus kombinatas „Dailė“ pagal mano užsakymą pagamino Vytį ir Šveicarijos herbą-kryžių, metalinę plokštę su įrašu: Lietuvos dukrai mokytojai iš Pakorbūdžių Onai Jakaitytei-Eretienei 1898–1954, Šveicarijos sūnui Lietuvos patriotui Juozui Eretui-Jakaičiui 1896–1984. Juos įtvirtinau koplytstulpyje. Dabar Rūpintojėlio prieglobstis paliudijo, kad ir antroji pusė buvo išgirsta.

Čikagoje gyvenusį inžinierių Algį Liepinaitį pasiekė mano rašinys apie Eretą „Katalikų pasaulyje“, o jis, pasirodo, glaudžiai bendravo, susirašinėjo su profesoriumi. Tarp mūsų užsimezgė glaudus bendravimas ir bendradarbiavimas. Iš A. Liepinaičio gavau studiją „Užmirštieji baltai“ (Die vergessenen Balten) vokiečių bei kitomis kalbomis. Man teko rūpintis vertimu į lietuvių kalbą ir 2001 metais išleidimu 5000 egz. tiražu. Studija buvo parašyta 1972 metais vokiečių kalba Bazelyje, skirta Mano Baltijos draugams, – tiems, kurie tėvynėje be laisvės, ir tiems, kurie laisvėje be tėvynės. Rašydamas studiją vokiečių kalba (kitus raštus rašė lietuviškai), gal autorius ją adresavo platesniam skaitytojų ratui, o gal numatė galimą vertimą į kitas kalbas.

Tauraus Amerikos lietuvio Algio Liepinaičio, suvokusio studijos reikšmę Lietuvai, rūpesčiu ji buvo išversta į anglų, prancūzų, italų, ispanų ir portugalų kalbas, platinta tarp ambasadorių, diplomatų, žurnalistų, pasiekė 1975 metais Helsinkyje įsteigtą Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją. Jei iki tol slaptas nacių ir sovietų susitarimas 1939 metais nebuvo žinomas, tai paskelbus studiją jis buvo plačiai paviešintas. Tarsi priekaištą pasaulio valstybių bendrijai studijos pradžioje autorius pacitavo smerkusį Rusijos imperinę politiką Markizą de Kiustinė (Marquis de Custine): Neteisybė užsimiršta, gėda praeina, o grobis lieka. Helsinkio Konferencijoje platinti „Užmirštieji baltai“ sovietų delegacijai padarė sprogusios bombos efektą. Lietuvoje atsilankiusios J. Ereto dukros Laisvė ir Julija man užsiminė, kad tėvelio atminimui Lietuvos paštas galėtų išleisti pašto ženklą. Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys, jau kūręs „Užmirštųjų baltų“ viršelį, sukūrė pašto voko ir pašto ženklo su J. Ereto atvaizdu projektą. Tačiau, turėdamas pašto reikmenų leidybos „monopolį“, Lietuvos paštas jo nepriėmė, o į daugkartinius raginimus išleisti savąjį neatsižvelgė. Tuomet, kai mūsų Seimo rūmuose 2000 m. rugpjūčio 19 d. posėdžiavo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės X Seimas, pirmininkaujančius paprašiau siūlyti ir priimti rezoliuciją su raginimu Lietuvos paštui išleisti pašto ženklą prof. J. Eretui atminti. Tokia rezoliucija buvo priimta. Galiausiai Lietuvos paštas raginimą išgirdo, 2003 metų sausio pabaigoje pasirodė pašto ženklas, skirtas J. Eretui (dailininkė – Aušrelė Ratkevičienė).

Kauno savivaldybės rūpesčiu 2006 m. spalio 12 d. minint 110-ąsias J. Ereto gimimo metines ant namo Rotušės a. 23/2 Kaune, dalyvaujant atvykusiems iš Šveicarijos sūnui ir jauniausiajai dukrai, atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1937 m. gyveno literatūros istorikas, žurnalistas, politikas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Juozas Eretas. Mirė 1984 m. Šveicarijoje“. Jos kūrėjas – dail. Leonas Adomkus.

Memorialinę lentą ant namo, kuriame vaikystėje bei sugrįžęs iš Lietuvos gyveno J. Eretas, Bazelyje atidengė (sukūrė ir pagamino tauragiškis skulptorius Algirdas Bosas) Lietuvos visuomenininkai ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės atstovai 2010 m. spalio 15 d. su įrašu dviem kalbomis: In diesem Haus lebte Prof. Dr. Joseph Ehret Jakaitis 1896–1984 ein Sohn der Schweiz und ein Patriot Litauens; Šiame name gyveno Šveicarijos sūnus Lietuvos patriotas prof. dr. Juozas Eretas-Jakaitis 1896–1984.

Kas penkeri metai JAV A. Liepinaičio ir kitų išeivių rūpesčiu vyko J. Ereto paminėjimai. Lietuvoje J. Ereto vardas pradėtas garsinti atgavus nepriklausomybę ir atkūrus Lietuvių katalikų mokslo akademiją (LKMA). Gera žinoti, kad apie jį kalbėta konferencijose, skirtose J. Eretui ar kitoms asmenybėms. Jas organizavo Lietuvių katalikų mokslo akademija, Baltoskandijos akademija ar VDU (1994, 1996, 1998, 2001, 2003 ir 2004 metais) ir susitikimus bei kitokius renginius, vykusius Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Kupiškyje bei mažesniuose miesteliuose. Jų aktyvi organizatorė ir dalyvė buvo dr. Aldona Vasiliauskienė.

Visi paminėti akcentai tėra tik kuklios pagarbos ir padėkos ženklai profesoriui J. Eretui. Artėjant profesoriaus 120 metų gimimo sukakčiai (g. 1896 10 18), Vytauto Didžiojo universiteto, kurio profesorius J. Eretas buvo, kuriam perduotas jo archyvas ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos, kurios metraštį profesorius daugelį metų redagavo, garbės reikalas būtų pasirūpinti Juozo Ereto-Jakaičio raštų išleidimo programos sudarymu, o esmingas Lietuvos valstybės padėkos ir pagarbos ženklas netolimoje ateityje – jo raštų išleidimas. Artėjant 120 metų sukakties minėjimui būtų gera išgirsti paminėtų institucijų įsipareigojimus vietoj pažadų.

© 2016 „XXI amžius“