Karšti taškai: nuo Sirijos iki Šiaurės Korėjos

Kun. Robertas PUKENIS

Pasaulio horizontuose saulės nematyti. Britai vis dar neatsigauna po „Brexit“. Jungtinė Karalystė (JK) neturi aiškaus išėjimo iš Europos Sąjungos veiksmų plano. Nereikėtų europiečių lyderiams rodyti ambicijų ir stengtis kuo greičiau Jungtinę Karalystę išvyti, o vertingiau būtų ieškoti galimybių sudaryti sąlygas jai pasilikti, nes JK yra mūsų visų sąjungininkė. Be to, tie 4 proc. referendumo rezultatus nulėmusių rinkėjų, buvę prieš tolesnį šalies buvimą Europos Sąjungoje, labai greitai ištirps ir jų bus jau daugiau už vieningą ES. Nepamirškime, kad Vladimiras Putinas labiausiai nemėgsta anglosaksų.

Hilari Klinton, prieš palikdama valstybės sekretorės postą, įspėjo prezidentą Baraką Obamą, kad „perkrovimo politika“ jau yra žlugusi. „Turėtume sustabdyti tolimesnes pastangas. Neatrodykime nusiteikę dirbti toliau. Nepamaloninkime Putino aukšto rango dėmesiu“, – rašė savo knygoje „Sunkūs pasirinkimai“. Nors ir yra priekaištų jos asmeniui, bet ji yra visiška priešingybė Donaldui Trumpui. Maskva įtemptai dirba ne tik propagandiniais ruporais, bet ir kitomis priemonėmis, kad sutrukdytų JAV prezidento rinkimus. Tai bus tikras Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) darbo, kuris turi apsaugoti savo valstybės pamatus, išbandymas.

Atsirado pasaulyje dar vienas karštas taškas – Šiaurės Korėja, jau išbandžiusi penktą branduolinį sprogdinimą, tobulinanti ir raketas, kurios pasiektų JAV krantus. Pietų Korėja paskelbė, kad turi planą, kaip fiziškai sunaikinti Šiaurės Korėjos diktatorių. Įtampa auga. Nemanau, kad Pekino valdžia leis „sunaikinti“ savo berniuką, nors ji protinga ir žino, kad radiacijai nėra sienų, ir tai pavojinga patiems kinams. Tiesa, Kinija neseniai vėl atliko karinius manevrus, sustoję laivai Amūro upėje padarė tiltą, per kurį pravažiavo karinė technika. Atrodė įspūdingai. Anksčiau ar vėliau reikės į Kiniją atsigręžti Rusijai, kurios mįslinga korta dar nėra atidengta. Tai ji pykstasi su Vašingtonu, tai nuolat pažemina „mažesnį brolį“ pasaulio arenoje. Ligi šiol Pekinas nepripažino Krymo aneksijos ir „lenda“ į Vidurinės Azijos respublikas. Interesai tarp Maskvos ir Kinijos susikerta. Didžioji Kinija nenori palikti ramybėje Taivanio, nors naujoji jo prezidentė – už laisvą, atskirą Taivanio valstybę. Geriausia išeitis būtų, kad JAV diplomatija pajėgtų sutaikyti Japoniją su korėjiečiais ir kitomis tautomis, užbaigiant priekaištus japonams dėl Antrojo pasaulinio karo. Galėtų JAV vadovai pagrasinti: ginkitės patys, arba vieninga naujo bloko vėliava, bendra elitinė kariuomenė ir mūsų kontrolė.

Šiandien nežiūrėkime vien į JAV, reikia visoms tautoms, susijungus drauge, puoselėti savo valstybės ir pasaulio ateitį. Jau laikas politikams apgalvoti, kad NATO taptų pasauline gynybos organizacija, kuriai priklausytų ne tik Ukraina, Gruzija, bet ir, pavyzdžiui, Marokas, Tunisas, Kolumbija, Australija, Pietų Korėja, Japonija, Filipinai. Kiekviena valstybė, kuri puoselėja demokratines vertybes ir pati to nori, turėtų teisę tapti šios pasaulinės organizacijos nare. Kariuomenės formavimas geriausiai atitiktų regiono pasiskirstymą. Azijoje – azijiečių divizijos būtų dislokuotos karštuose taškuose, Europoje – čia gyvenančių tautų... Apie tai jau buvo prasitaręs Džordžas Bušas jaunesnysis. Tik nežinia, ką apie tai pasakytų Svetimšalių legionu besididžiuojantys komikai prancūzai? Jie vis dar pyksta, kad amerikiečių liko išstumti iš imperialistinio dominavimo.

Šalys, eksportuojančios naftą ir priklausančios OPEK organizacijai, žada padidinti naftos gavybą, o sustiprėjus Irano galimybei prekiauti nafta, šio produkto kaina dar labiau kris. Be to planuojama padidinti naftos išgavimą Kazachstane, Norvegijoje ir Anglijoje. Šiandien naftos kaina yra 47 doleriai už barelį. Rugpjūtį per parą OPEK šalys išgaudavo iš viso 33,24 mln. barelių, nors palyginus su liepa gamyba sumažinta 23 tūkstančiais barelių. Taigi tokios naftos kainos kerta per Rusijos valstybinį biudžetą. Vis sunkiau bus eksportuoti „žmogeliukus“ į kaimynines šalis.

Deja, Rusijos rinkimai – farsas, sustiprinęs V. Putino režimą. Tuoj nuspręsta įkurti naują Saugumo ministeriją. Remiantis profesionalų karininkų pastebėjimais, 4000 NATO karių, dislokuotų Baltijos šalyse ir Lenkijoje, yra per mažai, kad atgrasytų puolimą, o jeigu būtų bent 10 tūkst. kareivių, tai jau sugebėtų sustabdyti veržimąsi, kol atvyks papildomos pajėgos. Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas, lankydamasis Maskvoje, gavo stiprių pamokymų iš V. Putino. Tie įspėjimai buvo ultimatyvūs: nelįsti į Kaukazą, neliesti Kalnų Karabacho, nešnipinėti Centrinės Azijos respublikų valstybinių sferų, nesipriešinti B. al Asadui, neginkluoti Sirijos opozicijos, mandagiau kalbėti apie Rusiją. Turkams sakyta, kad „ypač buvo žiauri retorika, numušus lėktuvą“. Taigi gavo ponas R. T. Erdoganas į kailį ir tokia jo draugystė su Rusija nueis vėjais. Neatsiklausęs V. Putino, Turkijos prezidentas leido parduoti Azerbaidžianui raketinių sistemų. Raketa „Kasirga“ sveria daugiau kaip 524 kg, o galvutės masė 150 kg ir gali vieno kilometro spinduliu sunaikinti visus ten esančius žmones. Be to, Baku užpirko naujų žvalgybinių ir kovinių bepiločių lėktuvų iš Izraelio. Tiesa, Rusija parduoda ginklus, ypač tankus, tiek Azerbaidžianui (be jokios nuolaidos), tiek Armėnijai (jau su nuolaida), kadangi ji – sąjungininkė. Maskvai paranku, kai du pešasi, tada trečias visada laimi. Gaila, kad įšaldytas konfliktas silpnina Kaukazo – Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžiano – ekonominį vystymąsi. O kodėl nėra radijo Kaukazo tautų kalbomis, kad jos nuslopintų savo priešiškumą tarp savęs ir susivienytų. Tai galėtų atlikti kad ir Kijevo vyriausybė (o patys gruzinai, tiksliau jų milijardierius Bidzina Ivanišvilis, uždarė Michailo Saakašvilio įsteigtą radijo stotį, skirtą Kaukazui). Bet kaip galėjo tokį išsirinkti gruzinai? Ir dar šis kalba apie NATO ir ES.

Kada bus taika Sirijoje? Taikių žmonių kančios tęsiasi jau penkti metai. Žuvusiųjų skaičius viršija 300 tūkstančių, milijonai pabėgėlių išvyko iš šios šalies. Slaptas Vašingtono ir Maskvos susitarimas nutraukti ugnį, pasiektas rugsėjo 10-ąją, sužlugo. Susitarimo esmė ta, kad jeigu per savaitę nuo rugsėjo 12-osios kovojančios šalys paskelbs paliaubas, o saikingieji arba demokratiniai sukilėliai, kuriuos remia JAV, ES ir Turkija, turės atsiskirti nuo islamistų, tai tada amerikiečiai drauge su rusais koordinuos veiksmus ir toliau naikins islamistų kovotojų grupuotes. Rugsėjo 17 dieną JT Saugumo Taryba turėjo balsuoti dėl pritarimo paliauboms, bet nutraukė posėdį, kadangi JAV nepaskelbė susitarimo detalių, o Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas replikavo: „Tai mes paskelbsime. Kaip galima balsuoti, nežinant viso susitarimo turinio?“ Negražu, kad JAV demokratai slepiasi po savo galbūt nešvarių susitarimų uždanga. Paskelbus apie šį nutarimą, mačiau internete videofimą, kaip Sirijos vaikai – dulkini, basi – stovi su plakatais, kad parodytų pasauliui savo širdgėlą: „JAV su al Asadu“. Jeigu būtų pavykę nutraukti karo veiksmus tarp kovojančių šalių, sakytume, kad viskas gerai, – sumažintos žmonių kančios ir žūtys, tačiau rugsėjo 19 dieną subombarduota 18 sunkvežimių iš humanitarinės pagalbos kolonos, kurią sudarė iš viso 31 automobilis ir kuri važiavo į sunkiai pasiekiamą miestą Orum al Kubrą Alepo provincijoje. Žuvo 12 Raudonojo Pusmėnulio savanorių ir vairuotojų bei 19 civilių, tarp jų – ir Sirijos Raudonojo Pusmėnulio padalinio direktorius. Vilkstinė gabeno maistą ir ne maisto prekes maždaug 78000 žmonių. Pagalba buvo skirta tiesiog iš bado mirštantiems žmonėms. JAV diplomatai puolė barti rusus ir B. al Asadą už karo nusikaltimus. Šie aiškino, kad gal čia savaime užsidegė vežami degtukai... O gal iš Marso skraidančios lėkštės atakavo sunkvežimių vilkstinę? Tada bandė sumesti kaltę sukilėliams. Deja, JT sekretorius Ban ki Munas griežtai pasmerkė teroro aktą, kurį įvykdė B. al Asado arba Rusijos lakūnai. Juk B. al Asadas po sutarties sudarymo paskelbė gyventojams, kad atsiims visas teritorijas. O vežamas maistas trukdo vykdyti gyventojų genocidą. Damasko režimui, siekiant didžiosios Sirijos atstatymo, niekas nebesvarbu. Tebevyksta smarkūs puolimai, siekiant išlaisvinti rytinę Alepo miesto dalį, kurią kontroliuoja sukilėliai. O kaip rusai laikosi sutarčių, tai nesupranta tik vienas JAV prezidentas. Jis dieną prieš humanitarinės pagalbos sunaikinimą dar sapnavo, nes, kaip teigė Baltieji rūmai, „nors smurtas visoje šalyje sumažėjo, prezidentas B. Obama išreiškė gilų susirūpinimą, kad Sirijos režimas toliau blokuoja kritiškai svarbios humanitarinės pagalbos srautą“. Taigi visa ta pagalba buvo sustabdyta net 48 valandas ir vėl išprašyta Sirijos prezidento, kad leistų mirštantiems žmonėms atvežti būtiniausias medikamentus ir maistą. Iš tokio Baltųjų rūmų nuolatinio „susirūpinimo“ juokiasi Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir visi, kurie pažįsta sovietų palikuonis... Taigi dar neaišku, kas bus toliau, ar civiliai gaus maisto, medikamentų, bet JAV prezidentas vis vien užtikrino tolimesnę draugystę karo fronte, kad tolesni susitarimo etapai – be kita ko, glaudesnis karinių veiksmų koordinavimas su Rusija – galės būti vykdomi tik po „septynių nepertraukiamų mažesnio smurto ir tvarios humanitarinės prieigos dienų“.

Pentagone kilo sąmyšis dėl JAV valstybės sekretoriaus Džono Kerio susitarimo su S. Lavrovu. Jie nenori dalintis slapta informacija su rusais. JAV generolai kritikavo: čia visur rusai lipa ant kulnų, o dabar turėsime dalintis informacija ir net paslaptimis? Pats Dž. Keris prasitarė, kad abejojąs paliaubų galimybe. Rugsėjo 19-osios vakaro žinių antraštės mirgėjo tokiais pavadinimais: „Sirija paskelbė paliaubų pabaigą, kaltindama sukilėlius“, „Opozicijos lyderis: paliaubos yra klinikinėje mirtyje“. Dabar, kai rašau šį tekstą, situacija pasiekė nebe pažeidimų stadiją, o tikro žiauraus karo lygį. Kokios gali būti paliaubos, jeigu Sirijos kariuomenė ne vieną kartą panaudojo chemines dujas prieš sukilėlius šalia gyvenamų rajonų, ant civilių mėtė parako statines, kad išvarytų sunitų islamo tikėjimo gyventojus. Jeigu Rusijos disidentai demokratai (pavyzdžiui, Garis Kasparovas) pripažino, kad „Islamo valstybė“ dar tiek žmonių nepražudė kiek B. al Asado režimas, tai reikia įsivaizduoti, koks Sirijos gyventojų pyktis, kai vėl padedama šiam režimui atsigauti. Karo politikoje sunku eiliniam žmogui suvokti visas detales: kodėl Izraelis, kuris nesikišo per visą karą, dabar prie Golano aukštumų atakavo Sirijos kariuomenės pozicijas? Juk atakuojant Sirijos pajėgas, savaime sustiprinamos sukilėlių pozicijos. Ir drauge islamistų, kurių Izraelis bijo ir nenori jų įsigalėjimo. JAV prezidentas atsiprašė Kremliaus, kad sąjungininkų aviacija, o tai – bene vien JAV lėktuvai rugsėjo 17 dieną subombardavo Sirijos taikinius Deir Ezzor vietovėje, užmušė apie 30 Sirijos vyriausybės karių. O kiti šaltiniai ir vietinis vyskupas teigia, kad tai buvo įspėjimas rusams už jų bazės bombardavimą. Rusijos ambasadorius JT V. Čiurkinas dėl to sušaukė skubų JT Saugumo tarybos posėdį. JAV replikavo, kad tai – „ciniškas ir veidmainiškas poelgis“. JAV ambasadorė JT Samanta Pauer (Samantha Power) JT Saugumo Taryboje sakė, kodėl rusai tokio pat jautrumo neparodo, kai patys arba B. al Asado režimo pajėgos nužudo šimtus civilių? Taigi vyksta tragiška komedija, tik liūdniausia, kad žūsta nekalti žmonės. Pagaliau JAV prezidentas sugrįžta prie idėjos sukurti neskraidymo zoną svarbiausiuose taškuose, prie to, ką seniai siūlė H. Klinton.

Sensacingai nuskambėjo R. T. Erdogano paskelbta žinia, kad Sirijos Laisvosios armijos kariai nenori JAV specialiųjų pajėgų įsikišimo. Buvo atvejis, kai pasienyje prie Turkijos iš JAV bazės atvyko karinių patarėjų brigada pamokyti Laisvos Sirijos kariuomenės karių, o tie pradėjo šūkauti: „Namo, namo, mums nereikia Jūsų pagalbos!“ Ta šūkavusiųjų grupelė buvo sirų-turkų pakraipos kovotojai. Turkijos žvalgyba įsiskverbusi į kovotojų gretas. Kadangi JAV pridengia kurdus, tai jie viename Sirijos pasienyje prie Turkijos iškėlė savo karinėje bazėje JAV vėliavą, kad turkai bijotų pulti. Tai tikriausiai čia ir buvo R. T. Erdogano žvalgybos atsikeršijimas už nepavykusį perversmą. Be to, Turkijos prezidentas, kovodamas su islamistais, daugiau puola kurdus negu teroristus, nes bijo Kurdistano valstybės įsikūrimo. Turkijos prezidentas pradėjo akcentuoti Sirijos teritorinį vientisumą ir jau prigeso jo tonas dėl B. al Asado pašalinimo iš valdžios.

Iš tikrųjų būti JAV vadovu nėra lengva. Jis yra giliai „susirūpinęs“, o išduoda toks sąjungininkas kaip R. T. Erdoganas. Tad koks privalėtų būti Sirijos problemų sprendimas, kuriuo reikėtų užsiimti tarptautinėse politologų, teisininkų konferencijose? Ne žemė svarbiau (teritorinis vientisumas), o žmonių gyvenimas, likimai. Jeigu drūzai nori gyventi Izraelio protekcijoje, kodėl jiems neleisti turėti miniatiūrinės valstybės Izraelio pasienyje. Izraelis yra demokratinė valstybė ir nesikištų į drūzų reikalus. Kurdai beveik visą šimtmetį kovoja už savo teises. Kodėl jie diskriminuojami pasaulio valstybių bendruomenės? Jie, daugiausiai kovojantys su islamistais, turi teisę įkurti Kurdistaną. Stebisi Vakarų politikai, kaip jie gerai susiorganizavę administraciniu požiūriu, sukūrę institucijas. Kurdai išsirinko vietinę valdžią. Jie greitai švietimo sistemoje įvedė kurdų kalbą, suruošė gynybos sistemą, savigynos būrius. Jų gyvenamose teritorijose laisvai jaučiasi krikščionys, jazidai, armėnai. Bėgant nuo karo, ne kurdų tautybės gyventojų padvigubėjo jų žemėse. Jie pabėgėlius priglaudžia... Tauta parodė didelį politinį sąmoningumą įkuriant Kurdistaną. JAV linkusi stipriai kurdus ginkluoti, kad šie pajėgtų kovoti su Islamo valstybe. O R. T. Erdoganas kalba ultimatumais: arba Turkija, arba kurdai! Bus ir Kurdistanas, bus ir Turkija, niekur nesidės... Tik klausimas – kada? Apie dabartinę kurdų istoriją ir kovas dėl nepriklausomybės turi skelbti pasaulio žiniasklaida. T. R. Erdoganas siunčia banditus, aplinkinės šalys iš kalėjimų paleido kalinius banditus, kurie pirmiausia puola netikėlius, tai yra pasaulinio islamo atstovus – žudo jų moteris ir vaikus. Ankara uždarė sienas, kad kurdai nesusisiektų su Irako kurdais. Šitas sultonas žiaurumu lenkia carą.

V. Putinas pakvietė į Ženevos konferenciją Kurdų Aukščiausiąjį Komitetą, kuris jungia 16 partijų. O tiurkomanai, turkų osmanų palikuonys, kurie yra tarsi turkų pusbroliai, tegul atsiskiria ir gyvena, globojami išdidaus R. T. Erdogano. Jeigu krikščionims patinka B. al Asado pasaulietinis režimas, tegul jie lieka savo gimtinėse. Kiekvieno yra teisė turėti savo namus taikingomis sąlygomis. Žinoma, apkarpytoje Sirijoje tegul viešpatauja alavitai, Irano draugai... Tada žmonės nebebėgs į Europą, bet pasiskirstys pagal etninę priklausomybę, kur kuriems gyventi. Girdėjau, kad apie tai jau buvo užsiminta B. Obamos pokalbyje su V. Putinu Kinijoje, vykstant G 20 šalių vadovų susitikimui: pradžioje formali Sirijos federacija, o paskui svarbiausios etninės grupės atsiskiria su sava teritorija. Abejoju, ar V. Putinas eilinį kartą neapgaus Vakarų pasaulio? Išformavus Siriją, būtų jėgų pusiausvyra ir antro tokio žiauraus karo niekas daugiau nenorėtų pradėti. O visiems susitarus, bus lengviau nušluoti Islamo valstybės užuomazgą. Ji jau stipriai nukraujavusi.

Tačiau pirmiau reikia pašalinti priežastis, kuriuos radikalizuoja musulmonus. Viena iš jų – B. al Asado režimas, antra – B. Obamos neryžtingumas. Kai drūzų lyderiai kreipėsi į JT, kad pripažintų Golano aukštumų kampelį (vieną tūkstantį kvadratinių kilometrų žemės Izraelio jurisdikcijai), B. Obama vėl „susirūpino“, atsakydamas neigiamai, kad negalima. Juk tame regione vienintelis taikos, saugumo ir demokratijos garantas yra Izraelio valstybė. Tereikia sveikinti jos vadovybę, kad prie Jeruzalės nori glaustis netgi kitų tikėjimų, tautybių žmonės, trokšdami užsitikrinti ramų ir laimingą gyvenimą. Pone prezidente Obama, Nobelio Taikos premijos laureate, tiek žuvusių žmonių Sirijoje, tiek pabėgusių iš savo tėvynės, argi jų ne gaila? Juk taip ilgai nesugebėjote sukurti neskraidymo zonos bent tose vietovėse, kurias kontroliuoja sirų demokratinė opozicija ir kurdų pajėgos. O gal žmonija labiau įvertins JAV vaidmenį pasaulio arenoje, kai pamatys, ką reiškia JAV greitas atsitraukimas iš Irako, paskui nesikišimas į Siriją, išdavimas Gruzijos, apleidimas Ukrainos ir atsitraukimas iš Europos? Ukraina vis dar tebelaukia naujo puolimo ir beveik kasdien žūsta po karį. Argi jų ne gaila? Jie dar neužsitarnavo ginkluotos racionalios paramos. Juk dažniausiai taika įsivyrauja, kai abi pusės turi lygias jėgas.

Lietuvos padangėje – artėjančių Seimo rinkimų batalijos. Mums reikia išsirinkti naują Seimą, kuris dirbtų Lietuvai.

© 2016 „XXI amžius“