Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Už mūsų ir jūsų laisvę...

Dokumentų leidinys „Sovietinių represinių struktūrų veikla prieš lietuvių ir lenkų pogrindį 1944–1945“

Dviem kalbomis išleisto leidinio „Sovietinių represinių struktūrų veikla prieš lietuvių ir lenkų pogrindį 1944–1945“ viršeliai

Apie lietuvių partizanų kovą jau daug ką žinome – per 30 metų parašyta daug knygų, tiriamųjų straipsnių, atsiminimų, išleistas daugiatomis „Laisvės kovų archyvas“, paskelbta išties monumentalių dalykų. Kad tik kas į jas labiau gilintųsi ir susipažintų su mūsų tautos istorija ir kančiomis! Tačiau su mūsų bendrapiliečiais, lenkų tautybės partizanais, laikiusiais save Lenkijos valstybės patriotais ir kovojusiais prieš bolševikinį okupantą, kuris nevykdė lenkų puoselėjamų ketinimų, susijusių tyrimų išties nėra arba jie yra tik riboto naudojimo. Todėl tikrai yra sveikintinas 2016 metų pabaigoje išleistas leidinys „Sovietinių represinių struktūrų veikla prieš lietuvių ir lenkų pogrindį 1944–1945“. Redakcinė kolegija – Tomasz Balbus, Arūnas Bubnys, Edita Lankauskienė, Rafał Leśkiewicz, Ovidijus Lėveris, Marcin Majewski, Rytas Narvydas, Zbigniew Nawrocki, Piotr Niwiński.  Tai – pirmasis serijos „Lenkija ir Lietuva XX amžiuje. Specialiųjų tarnybų archyvų dokumentai“ tomas. Jį sudaro dokumentai iš Lenkijos ir Lietuvos archyvinių fondų – daugiausia iš Lenkijoje jau ilgai produktyviai veikiančio Tautos atminties instituto Dokumentų panaudojimo ir archyvavimo biuro bei Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA). Leidinys parengtas bendradarbiaujant Lietuvos ypatingajam archyvui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) ir Tautos atminties institutui (IPN). Šį pirmąjį serijos „Lenkija ir Lietuva XX amžiuje“ tomą sudaro 79 SSRS represinio aparato dokumentai ir 10 dokumentų iš lietuvių partizaninio judėjimo ir Pogrindžio Lenkijos, kuri buvo pavaldi Lenkijos Respublikos vyriausybei išeivijoje. Šio monumentalaus leidinio pasirodymas tapo galimas 2010 m. rugsėjo 22 d. pasirašius bendradarbiavimo LGGRTC ir IPN susitarimą dėl knygų leidybos, o 2011 m. balandžio 12 d. – LYA ir IPN susitarimą dėl archyvinių dokumentų mainų. Reikia paminėti, kad IPN, bendradarbiaudamas su ukrainiečių istorikais, yra išleidęs jau 12 tomų panašių dokumentų rinkinį apie ukrainiečių ir Ukrainos teritorijoje veikusių lenkų partizanų kovas. Ten pateikti dokumentai rusų ir lenkų kalbomis. Parengtas ir išleistas lenkų ir lietuvių leidinys, skirtas IPN vadovui prof. Janušui Kurtykai (Janusz Kurtyka) atminti – jis žuvo 2010 m. balandžio 10 d. prie Smolensko su prezidento Lecho Kačinskio (Lech Kaczyński) vadovaujama delegacija.

Partizanų kova prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1944 metais, apėmė ne tik lietuviškas vietoves, bet ir valsčius, kur gyveno lenkai ar baltarusiai, ir kaimus pietrytinėje Lietuvoje. Tai buvo kova prieš bendrą priešą, tiksliau, kova prieš du priešus – iš pradžių prieš vokiškuosius nacius, paskiau prieš rusų bolševikinį režimą. Lenkų pasipriešinimą sovietinei santvarkai organizavo Vilniaus krašte veikusi Armija Krajova (AK). Tiesa, AK kova prieš nacius prasidėjo anksčiau nei lietuvių ir buvo stipresnė bei žiauresnė, tad kovoje su bolševikiniu režimu AK jau turėjo ir didelę patirtį, ir didesnius tautos resursus, ir emigracinės vyriausybės vadovavimo patirtį. Juk lenkai kovojo, nors ir nesėkmingai, prieš jų valstybę užpuolusius nacius (nuo 1939 m. rugsėjo 1 d.), ir sovietus (nuo 1939 m. rugsėjo 1 d.), ir tą kovą prieš nacius tęsė ir toliau (jau pogrindžio sąlygomis) ir centrinėje Lenkijoje, ir ilgai jai priklausiusiame Vilniaus krašte. Pradėję Antrąjį pasaulinį karą, užpuldami Lenkiją, tiek rusai, tiek vokiečiai sunaikino daugybę jų karių ir karininkų (prisiminkime 1940 metais prie Katynės sušaudytus lenkų karininkus), bet ir toliau terorizavo lenkų tautą. Vilniaus kraštas turėjo savo specifiką – tai buvo Lietuvos dalis, ilgai polonizuota ir turėjusi nedaug lietuvių (pagal NKGB duomenis, 1945 m. vasario 25 d. Vilniuje buvo 106497 gyventojai, iš jų lenkų buvo 90000, lietuvių – 8000. Be to, pagal tuos duomenis lenkai gyveno penkiuose Lietuvos valsčiuose: Vilniaus, Trakų, Alytaus, Švenčionių ir Zarasų. Juose, pridedant ir Vilniaus miestą, priskaičiuojama apie 350000 lenkų. Be to, kituose Lietuvos valsčiuose nedidelėmis grupėmis gyvena apie 90000 lenkų). Tiesa, jau 1944 m. rugsėjo 22 d. susitarimu tarp Lietuvos ir Lenkų nacionalinio išlaisvinimo komiteto buvo numatoma perkelti į Lenkiją 180000–200000 žmonių, tarp jų 50000 iš Vilniaus miesto (tai buvo naudinga sovietams, nes mažino lenkų pasipriešinimą naujiems okupantams Vilniaus krašte).

Kadangi lenkų partizanų kovai su okupaciniu režimu sovietų Lietuvoje nušviesti nėra pakankamai mokslinių darbų, čia nagrinėti verta būtent lenkiškąją „pusę“, nes lietuvių partizanų veikla, kaip minėta, yra plačiai aprašyta. Ji aktyviai jau pasireiškė nacių okupuotame Vilniaus krašte ir kitose lenkų gyvenamose vietovėse. AK konspiracinė ir partizaninė veikla Vilniaus krašte buvo vykdoma pagal Vyriausiosios komendantūros Varšuvoje parengtą pasiruošimo 1943–1944 metų visuotiniam sukilimui okupuotame krašte koncepciją, kuri vėliau buvo pakeista operacijos „Audra“ (Burza) planu – aktyviu diversijų vykdymu ir vokiečių puolimu. Iš pradžių šis regionas nebuvo numatytas kaip sukilimo veiksmų regionas, prastai ginkluoti Vilniaus apygardos vienetai, ypač mieste, turėjo būti tik operacijos „Barjeras“ (Bariera) priedanga. Tačiau nuo 1943 metų lapkričio Vilniaus kraštas turėjo įsitraukti ir į „Audros“ operacijos planą, įvykdant kelis vietinius sukilimus. Vilniaus krašte veikusių AK partizanų būrių užduotis buvo apsaugoti okupantų vokiečių represijų spaudžiamus lenkų kilmės gyventojus ir, atėjus palankiam metui, parengti karius atvirai kovai su okupantu dėl Vilniaus, kaip regiono centro ir simbolio, išlaikant šį regioną kaip Lenkijos valstybės dalį. Vilnius, kaip regiono (vaivadijos) sostinė, pagal Lenkijos vyriausybės idėją turėjo likti lenkams. Sovietai ir nepriklausomybės siekiančios lietuvių organizacijos turėjo kitokius planus – Vilniaus kraštas lieka sovietinės Lietuvos teritorijoje.

AK kariams ir žvalgams padedant sovietų daliniai 1944 m. liepos 13 d. užėmė vokiečių įgulos paliktą Vilnių, bet po keliasdešimt valandų į veiksmų areną įžengusi sovietų kariuomenė ir NKGB-NKVD bei „Smerš“ operatyvinės grupės tapo tiesioginėmis AK priešininkėmis. Į Vilnių paskui armiją plūstelėjo SSRS NKVD ir NKGB darbuotojai bei 1940–1941 metais LSSR NKVD ir NKGB dirbę asmenys, tiksliau, atmatos. Tačiau rezistentus lietuvius ir lenkus nugalėti nebuvo paprastas uždavinys, todėl siekiant koordinuoti vidaus ir valstybės saugumo reikalus iš Maskvos buvo atsiųstas, gen. ltn. Ivanas Tkačenka. Prieš lenkų ir lietuvių pogrindininkus kovojo SSRS NKGB 2-osios valdybos 6-asis skyrius. Lietuvių veiklą sekė ir SSRS NKGB 4-oji valdyba, 1943–1944 metais jos 3-iasis skyrius, o 1944–1945 metais – jos 1-asis skyrius. Lenkų ir lietuvių pogrindžio naikinimo funkcijas vykdė SSRS NKVD Kovos su banditizmu valdyba. Be to, svarbų vaidmenį kovojant su lenkų ir lietuvių pogrindininkais atliko Vyriausioji karinės kontržvalgybos valdyba „Smerš“, garsusis „Smertj špionam“. „Smerš“ užduotis buvo išsiaiškinti šnipus, užkirsti kelią diversijoms, terorui ir ardomajai užsienio žvalgybų veiklai. AK buvo laikoma teroristine organizacija jau vien dėl to, kad jos veikla buvo pavaldi emigracinei Lenkijos vyriausybei, įsikūrusiai Londone.

Labai sunki AK netektis įvyko jau 1944 metų liepos viduryje: Bagušiuose ir Rūdninkų girios pakraščiuose per keliasdešimt valandų NKVD įvykdė veiksmingą specialiąją operaciją prieš ginkluotąsias lenkų pajėgas. Dėl įvykdytos provokacijos AK brigados neteko vadovaujančių kadrų. Beveik visi jie buvo suimti. Tai buvo vienintelis įvykis Lenkijos valstybės pogrindžio istorijoje, kai patyręs apygardos vadas, efektyviai veikęs vokiečių okupacijos metais, atidavė savus karininkus į priešo rankas tarsi ant padėklo perduodamas juos čekistams. 1944 m. liepos 15–20 d. Vilniuje ir jo apylinkėse buvo nuginkluota keli tūkstančiai Vilniaus ir Naugarduko apygardų karių. Kai kurie iš jų, kaip vietiniai gyventojai, sudėję ginklus, „išsivaikščiojo į namus“, kiti buvo laikomi suimti Medininkų stovykloje, o Aukų g. ir Lukiškių kalėjime vyko suimtų karininkų tardymai. Tačiau formavosi nauji partizanų daliniai, buvo atkurtas konspiracinis tinklas. Buvo skiriamas dėmesys ir legalizacijai, aprūpinusiai konspiratorius fiktyviais dokumentais, ir Egzekutyvai, kuri rūpinosi konspiracinio tinklo saugumu ir NKVD infiltracinių priemonių neutralizavimu. Apygardos vadovybė organizavo savigynos būrius, tačiau prieš juos NKVD metė dideles pajėgas ir 1945 metų pradžioje ši veikla buvo paralyžiuota. NKVD siekė paveikti apygardos vadovybę, kad partizanai legalizuotųsi arba legaliai išvyktų į Lenkiją. Tam tikslui buvo siekiama paveikti suimtus AK karininkus. Tai sunkiai sekėsi – jie niekaip nesutiko bendradarbiauti. Į apgaulingas „derybas“ atviliotus karininkus ir partizanus NKVD suimdavo. Pogrindis Vilniaus krašte ėmė silpti. Galima daryti prielaidą, kad pasipriešinimo mastai sumažėjo ir dėl klaidingos partizanų vadų taktikos, kad partizanus reikia permesti į centrinės Lenkijos gilumą – taip buvo evakuota didelė dalis rezistentų, dažnai su repatriantais.

Lietuvoje jau nuo 1944 metų vasaros pradėję kurtis partizanų būriai jungėsi į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Savo veiklą partizanų struktūriniai daliniai reglamentavo atitinkamais statutais ir taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas duodavo priesaiką, vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais ir pasižymėjimo ženklais. Partizaninis karas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje trukme, visuotinumu, lietuvių partizanams nepalankiu jėgų santykiu. Karas truko beveik 10 metų, per visą laikotarpį aktyvių pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst., o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų (galima pridurti, kad kalėjimuose, lageriuose, nuteistų sušaudyti buvo dar apie 20 tūkst.). Labai taikliai ir motyvuotai knygos įžangoje pateikiamas gana išraiškingas partizanų kovos ir jų likimų apibūdinimas, pateiktas lenko istoriko Piotro Losovskio (Piotr Łossowski) knygoje „Litwa“ (Warszawa, 2001): „Miškuose gyvenimas buvo labai intensyvus, tačiau partizano gyvenimas ilgai netrukdavo, vidutiniškai apie dvejus metus, nes dėl kovų, taip pat dėl ligų ir ypač sunkių gyvenimo sąlygų kovotojų gretos retėjo. Vieni žūdavo, mirdavo, patekdavo į okupantų rankas ir pasitraukdavo, tačiau jų vietą užimdavo nauji kovotojai. Toks partizanų gretų atsinaujinimas vyko be pertrūkio (...). [Lietuvių] ginkluotas judėjimas nebuvo marginalinis ar lokalinis reiškinys. Vienokiu ar kitokiu būdu – tiesiogiai ar netiesiogiai – prie kovos prieš sovietų valdžią prisidėjo didžioji lietuvių tautos dalis. Visa tai vyko nepaisant to, kad kova partizanų gretose buvo sunki, reikalavo begalinio atsidavimo ir aukų. Dar svarbiau, kad artimiausiu metu laimėti šią kovą nebuvo perspektyvos. Tokiomis aplinkybėmis pasipriešinimo judėjimo narių, kovojusių su sovietais, padėtis buvo žymiai blogesnė nei Antrojo pasaulinio karo partizanų: kovodami su vokiečiais, jie suvokė, kad taip artina karo pabaigą“.

Didžiausią reikšmę lietuvių ginkluoto pasipriešinimo organizavimui turėjo Lietuvos Laisvės Armija (LLA) – karinė politinė organizacija, įkurta jau 1941 metų gruodį. Ji siekė atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, bet ir karinėmis pajėgomis, turėjo savo programą, statutus, organizacinę struktūrą ir jau vokiečių okupacijos metais buvo pasirengusi laisvinimo kovai suvienyti krašto pajėgas. LLA tapo partizaninio karo branduoliu. Be LLA, dar nuo vokiečių okupacijos metų veikė Lietuvių aktyvistų frontas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga, o VLIK jau nuo 1943 metų aktyviai svarstė pasipriešinimo kovos formas, savo dokumentuose numatydamas kovos strategiją ir taktiką. LLA nuo pat įsikūrimo prioritetu laikė ginkluotą kovą. Iki 1944 metų liepos savo gretose sutelkusi apie 10 tūkst. narių, tapo pagrindu ginkluotam pokario pasipriešinimui. LLA gretose buvo nemažai lietuvių karininkų ir puskarininkių. Dalis LLA narių buvo desantininkai – 1944 metų pabaigoje – 1945 metų pradžioje iš Vokietijos į Lietuvą grįžę lietuvių kovotojai. Būdami LLA nariai ir Abvero žvalgybinėse-diversinėse mokyklose išmokyti partizaninės kovos taktikos ir metodų, jie ėmėsi iniciatyvos organizuoti pasipriešinimų savo apylinkėse. 1944 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 21 LLA buvo suskaidyta į du sektorius. Veikiantysis sektorius, kovojantis su ginklu, buvo pavadintas vanagais. Jie, veikę daugiau Žemaitijoje, buvo partizaninio karo Lietuvoje pradininkai, jie buvo formuojami iš partizanų ir savanorių, duodančių tą pačią priesaiką. LLA programoje pabrėžiama, kad pagrindinis tikslas yra ne tik nepriklausomybės iškovojimas, bet ir galingesnės tautinės Lietuvos valstybės, pagrįstos krikščioniška dorove ir socialiniu teisingumu, atkūrimas. Po Lietuvą pogrindininkai išvežiodavo LLA informacinį biuletenį „Karinės politinės žinios“, LLA Vyriausiojo štabo laikraštėlį „Laisvės karžygys“, kuriuose atsispindėjo ideologinės LLA nuostatos ir pozicija SSRS atžvilgiu. Visai LLA veiklai vadovavo jos steigėjas Kazys Veverskis-Senis. Vanagų rinktinės formuotis pradėjo Žemaitijoje jau 1944 metų vasarą. Viena stipriausių struktūrų buvo LLA Šiaulių apygarda, kuriai vadovavo Adolfas Eidimtas-Vygantas, jo pavaduotojas buvo Adolfas Kubilius-Balsys. 1944 metų pradžioje Kubiliaus iniciatyva buvo įsteigtas Žemaičių legionas, ir vietoj 1945 metų balandį suimto Kubiliaus jam vadovauti ėmėsi Jonas Semaška-Liepa. Prie Platelių esančiuose miškuose įrengtoje vanagų stovykloje 1944 metų rugpjūtį vyko dviejų savaičių partizanų kovos taktikos mokymai, kuriuose buvo parengti kovotojai būsimiems sėkmingiems mūšiams 1944 metų pabaigoje. 1944 gruodį LLA vadovybės operatyviniu įsakymu Nr. 4 Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į keturias apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio.

Palaužti partizanų pasipriešinimą buvo mestos didžiulės karinės ir represinės pajėgos: ir ieškoti nuo priverstinės mobilizacijos besislapstančių vyrų, ir įbauginti gyventojus, ir vykdyti baudžiamąsias operacijas. Didžiausią mastą jos įgavo 1944 metų gruodį, kai Lietuvoje buvo sutelkta mažiausiai 16 NKVD kariuomenės pulkų. Kariuomenė šukavo miškus, šaudė bėgančius beginklius civilius, degino sodybas su jose gyvenusiomis šeimomis, kaimus. Visi baudžiamųjų operacijų metu nužudyti asmenys buvo priskiriami partizanų („banditų“) kategorijai. 1944 metų liepos–gruodžio mėn. sovietų vykdyto teroro padariniai buvo tragiški: nužudyta beveik 2500 žmonių, sulaikyta 53 tūkst. žmonių, iš jų suimta daugiau nei 13 tūkst., mobilizuota 24000. Vien per 1945 metų gruodį buvo įvykdytos 555 karinės operacijos, nukauti 988 partizanai. Aišku, didieji teroro prieš tautą padariniai buvo dar ateityje – ir trėmimai, ir suėmimai, ir šaudymai, ir kariniai tribunolai, ir partizanų žudymas. Visam tam terorui ištikimai vadovavo LKP (b) Centro komitetas, vadovaujamas uolaus Maskvos pakaliko Antano Sniečkaus, davusio visas sankcijas NKVD ir NKGB terorui vykti. Be eilinių ar aukštų sovietinio saugumo pareigūnų, jiems pavedimus davė iš Maskvos atsiųstas Michailas Suslovas, 1944–1946 metais vadovavęs aukščiausiai okupantų institucijai VKP (b) „Lietuvos biurui“. Visą NKVD-NKGB padalinių, kariuomenės, stribų, partinio aparato represijų mastą sunku ne tik įsivaizduoti, bet ir čia išvardinti. Galima nurodyti knygos įžangoje pateikiamus okupacinio represinio aparato mastus. LSSR NKVD centras Vilniuje jau 1944 m. gruodžio 20 d. turėjo 4638 darbuotojus: 972 – buvę sovietiniai partizanai ir pogrindininkai, 300 buvo iš Rusijos grįžę prieškariniai saugumiečiai, 1300 – iš „broliškų respublikų“ atsiųsti enkavedistai, kiti – naujokai. LSSR NKGB 1944 metų pabaigoje turėjo šiek kiek mažiau saugumiečių – tik 931, didžioji jų dalis – iš „broliškų respublikų“ (daugiausia iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos). 1944–1953 metais Lietuvos piliečius terorizavo ir naikino net 10 tūkst. į Lietuvos SSR MVD-MGB atsiųstų išdresiruotų budelių. Aišku, neskaitant iš vietinių gyventojų – lietuvių, lenkų, rusų, žydų, gudų ir kt. – surinktų stribų. Iki 1945 m. sausio 1 d. buvo sukurta 19 naikintojų (stribų) batalionų, kuriuose buvo 5991 naikintojas. Po trijų mėnesių stribų batalionai sukurti visuose valsčiuose – juose jau buvo 10340 stribų, sujungtų į 22 batalionus. Jie vykdė visus pavedimus: išniekindavo partizanų lavonus, tremdavo žmones į Sibirą, vykdė karines operacijas, vykdė kratas (tiksliau, plėšikavo). Vėliau iš tų pačių stribų buvo parenkami partiniai darbuotojai, milicininkai, saugumiečiai.

Nors Maskvos ar Vilniaus okupacinių struktūrų vadovai, visokie partiniai sekretoriai reikalavo kuo greičiau nuslopinti partizaninį pasipriešinimą, nustatydami terminus, pavyzdžiui, iki 1945 metų sausio ar 1945 metų vasaros ir t. t., tačiau okupacinis represinis aparatas su didžiausiomis karinėmis ir čekistinėmis pajėgomis to niekaip nepajėgė padaryti. Terminai praeidavo, o rezistencijos pabaigos nesimatė. Knygoje aprašomas laikotarpis – 1944 metų vasara – 1945 metų pavasaris – buvo masiškiausių ir intensyviausių kovų laikotarpis partizaninio karo istorijoje. Tuomet miškuose telkėsi apie 30 tūkst. laisvės kovotojų. Šis laikotarpis, kai aktyviai veikė LLA, formuodama pogrindžio struktūras, turėjo didelės įtakos tolesnei ginkluoto pasipriešinimo raidai. Tas laikotarpis buvo žiauriausio susidorojimo su tauta periodas – tuo metu mūšiuose ir represijose žuvo apie 10 tūkst. žmonių – beveik pusė visų per okupacijos laiką nukankintų aukų.

Jeigu apie AK veiklą tiek vokiečių, tiek sovietų okupacijos laikais Vilniaus krašte daug išnagrinėta Lenkijos istorinėje literatūroje, tai Lietuvoje šia prasme yra tam tikra spraga. Todėl ši knyga yra didelis indėlis į mūsų bendros kovos prieš okupacinį sovietų režimą indėlis. Tai – abiejomis kalbomis – lietuvių ir lenkų – pateikti dokumentai, paaiškinimai, vertingos išnašos. Pateikiami dokumentai turi ypatingą svarbą lietuvių skaitytojui ta prasme, kad knygoje sudėti dokumentai, susiję su pietrytinėje Lietuvoje partizaniniame pogrindyje veikusia AK. Dėl dokumentų gausos neįmanoma jų čia pateikti bent mažą dalį. Čia rasime, kaip sovietinių represinių struktūrų pareigūnai vykdė pasipriešinimo prieš okupantus slopinimą, kaip jie dėjo visas pastangas palaužti tautinį pasipriešinimą. Sovietams buvo sudėtinga kovoti su AK, nes ji turėjo tiesioginį ryšį su emigracine Londone veikusia lenkų vyriausybe.

Svarbūs ir informatyvūs lenkų ir lietuvių partizanų kovos atžvilgiu knygoje pateikti dokumentai: AK narių ir vadų tardymų protokolai, NKVD vidaus kariuomenės, SSRS ir Lietuvos SSR NKVD-NKGB apskričių padalinių, NKVD Vilniaus apskrities skyriaus raportai apie naikinimo operacijas, ataskaitos, pažymos, raštai, suvestinės, „priemonių planai“, pranešimai. Iš jų aiškėja, kokį mastą gavo lenkų ir lietuvių pasipriešinimas okupacijai ir kaip buvo naikinami laisvės kovotojai. Svarbūs yra knygoje pateikti priedai – AK ir LLA dokumentai, rodantys kovos uždavinius ir tikslus.

Į knygą įdėtu NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininko Gusevo 1945 metų birželio raštu TSRS NKVD Vyriausiosios valdybos komisarui Leontjevui pranešama apie AK struktūrą, nustatytą atliekant agentūrinį tyrimą ir tardymą. Pranešime sakoma, kad AK įkvėpėjas ir idėjinis vadas yra į Londoną emigravusi Lenkijos vyriausybė, kuri savo veiklą vykdo per Varšuvoje esantį štabą. Jam pavaldūs periferijos štabai: Lodzės karinės apygardos, Vilniaus karinės apygardos ir Naugardo karinės apygardos štabai. Vilniaus karinės apygardos štabą sudaro šeši pagrindiniai skyriai: organizacinis, žvalgybos, operatyvinis ir karinio parengimo, aprūpinimo ir ryšių bei propagandos ir informacijos biuras. Toliau aprašomos skyrių funkcijos.

Iš pateikto Ježio Bronikovskio (Jerzy Bronikowski) apklausos (tardymo) protokolo matyti, kad šis veiklus AK narys ir vadovas, gimęs 1905 metais, turėjo didelę konspiracinio ir organizacinio darbo patirtį. Nuo 1942 metų liepos jis buvo AK painspektorato „Puszcza Rudnicka“ („Rūdninkų giria“) komendantas, nuo 1944 metų liepos – konspiracinio tinklo AK Trakų apskrityje organizatorius ir Vilniaus žemės gynybinių būrių vadas, pervežimų į vidurio Lenkiją organizatorius. Suimtas 1945 10 15, nuteistas 20 metų lagerio ir 5 metams tremties, mirė Vorkutlageryje 1947 02 16, sulaukęs vos 42 metų. Tardomas sakė: „Esu lenkų karinės sukilėlių organizacijos narys nuo 1941 metų vidurio, kai Vokietija paskelbė karą Sovietų Sąjungai ir užėmė Vilnių“. Jis atskleidžia, kad daug prisidėjo prie AK partizanų būrių (pliutonų) organizavimo Trakų apskrityje. Iš jo tardymo aiškėja, kad AK buvo paleista 1945 metų birželį, ir tai buvo atlikta atitinkamais įsakymais. AK būriai buvo permetami į Lenkiją, sieną dažnai pereidavo kaudamiesi su NKVD. Nors suimtasis pasakydavo apie ginklų sandėlius kaimuose aplink Vilnių, bet atsisakydavo nurodyti jų vietą, nes „nežinąs“.

Lenkų partizanai pereidavo ir į Baltarusijos pusę, ten juos užpuldavo vietos NKVD. Pavyzdžiui, 1945 06 02 ryte NKVD Astravo įgula, gavusi žinią, kad į Astravo r. Naujasėdžių kaimą atėjo 50 lenkų partizanų (iš Vilniaus apkr., veikė Riešės, Maišiagalos, Nemenčinės ir Paberžės valsčiuose), užpuolė sodyboje besiilsinčius partizanus ir per 1,5 val. mūšį nukovė 31 partizaną, sudegino namą ir daržinę, kur miegojo partizanai.

Tarp dokumentų – raštas, kad LSSR NKVD, 1944 gruodį – 1945 sausio pradžioje iš NKVD Molodečno srities Valdybos gavęs signalą, likvidavo lenkų jaunimo organizacijos „4-asis Užnemunės batalionas“ grupę, kurią sudarė 6 Vilniuje gyvenę žmonės, 5 gimę 1927. Visi nuteisti. Kolonijoje Archangelske jau po dviejų mėnesių, 1945 09 06, mirė jauniausias, 1929 metais gimęs Arkadijus Siednis, turėjęs 16 metų.

Svarbus dokumentas, kuriame NKVD kovos su banditizmu skyriaus viršininkas Gusevas praneša, kad 1945 06 09 Rūdninkų girioje NKVD kariuomenė „sutriuškino“ „Komaro“ (poručniko Česlovo Stankevičiaus) baltalenkių gaują – suėmė 7 „banditus“. Pagal išnašose nurodytas bausmes galima spręsti, kad tai buvo paprasti žmonės (nors rasti dokumentai rodė, kad jie priklauso AK) – kai kurie jų paleisti po metų, 1946-ųjų birželį.

Labai informatyvios ir daug aiškumo įnešančios išnašos prie įvairių dokumentų. Iš jų galima susidaryti nuomonę, kaip giliai lenkų tautoje buvo subrandintas pasipriešinimas vokiečių ir rusų okupacijai. Ypač vertingos išnašos, apibūdinančios dokumentuose minimus asmenis, lietuvių ir lenkų partizaninės kovos dalyvius. Tarp Lietuvoje veikusių AK partizanų buvo ir žymių karinių veikėjų, pakilusių iki aukščiausių karinės karjeros pakopų ir kovojusių prieš vokiečius net sutriuškinus lenkų karines grupuotes. Štai kelių kovotojų biografiniai duomenys.

Vienas jų buvo Stefanas Roveckis (Stefan Rowecki), slapyvardžiai – Grabia, Grot, Jan, Kalina, Stefanas Radeckis (1895–1944), paporučikas, leitenantas, dipl. kapitonas, dipl. majoras,.papulkininkis, pulkininkas, brigados generolas, divizijos generolas, kovotojas už nepriklausomą Lenkiją jau nuo 1911 metų, dalyvavęs kovose su bolševikais 1919–1920 metais, nuo 1940 metų sausio – Ginkluotos kovos sąjungos 1-osios srities (Varšuva) komendantas, nuo 1940 m. birželio – visateisis vyriausiojo komendanto, ginklo generolo Kazimežo Sosnkovskio (Kazimierz Sosnkowski) pavaduotojas Šalyje (Lenkijoje), nuo 1940 metų birželio pabaigos – Ginkluotos kovos sąjungos vyriausiasis komendantas, nuo 1942 metų vasario – AK vadas (Šalies gynybinių pajėgų komendantas), nuo 1942 metų gruodžio – nacionalinės gynybos ministro įgaliotinis šalyje. Suimtas gestapo 1943 06 30 ir išvežtas į Berlyną, atsisakė pasiūlymo dalyvauti planuojamoje jungtinėje Lenkijos ir Vokietijos antibolševikinėje kampanijoje, išvežtas į konclagerį Zaksenhauzene kaip „garbės kalinys“, o 1944 metų rugpjūčio pradžioje ten nužudytas.

AK Vilniaus ir Naugardo apygardoms vadovavo Kulčickis (Kulczycki), slapyvardis „Wilk“ (tai pplk. Aleksander Krzyžanowski), jo štabą sudarė 5 skyriai. Žvalgybos (2 sk.) skyriui (jis vykdė išdavikų ir kitų į AK infiltruotų vokiečių agentų išaiškinimą) vadovavo Janas Stafiejus-Borkovskis (Jan Stafiej-Borkowski), majoras, AK Vilniaus apygardos II skyriaus viršininkas 1944 metais (lietuviškame knygos variante nurodyta klaidingai: 1955 m.) liepos – rugsėjo mėnesiais, vėliau persikėlė į centrinę Lenkiją.

Teodoras Cetys (Teodor Cetys) – po darbo Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje grįžo į Lenkiją, nuo 1942 metų birželio – AK Vilniaus apygardos štabo 3-ojo skyriaus viršininkas, nuo 1943 metų birželio dar ir AK Vilniaus apygardos štabo viršininko pavaduotojas, nuo 1944 metų birželio – AK Vilniaus ir Naugardo apygardų jungtinio štabo vadas, pasibaigus operacijai „Ostra Brama“ (Vilniaus perėmimui iš vokiečių) suimtas NKVD ir kalintas Medininkuose, Vilniuje ir Ostaškove, Lenkijoje, nuo 1948 metų, vėliau dirbo statybos įmonėse.

Ryšių skyriui vadovavęs kpt. Stefanas Černikas (Stefan Czernik), slap. Orwat. Nuo 1939 metų spalio dalyvavo konspiracijoje Vilniuje, Vilniaus apygardos AK GKS štabo 5-ojo skyriaus štabo viršininkas, 1941 metų balandį suimtas NKVD, pabėgo 1941 metų birželį, pakartotinai NKVD suimtas 1944 metų rugpjūtį, mirė tremtyje.

Ir tokių išsamių knygos išnašose pateikiamų biografijų yra daugybė. Kai kurių AK vadų biografijos yra išties įspūdingos – jie buvo kovoję už Lenkijos nepriklausomybę, dalyvavę Antrojo pasaulinio karo mūšiuose prieš vokiečius, tapę antinacinio pogrindžio dalyviais ir vadais, paskiau dalyvavę Vilniaus krašto lenkų partizaninėse kovose, patyrę ir išdavysčių, ir sunkiai įsivaizduojamų išbandymų. Gal ir galėtume apgailestauti, kad mūsų partizanų vadais turėjo tapti net mokytojai ar jaunesnieji karininkai, nes vyriausioji vadovybė 1940 metais pasitraukė į Vakarus nuo okupantų. Ir nereikėtų galvoti, kad AK buvo vien „galvažudžių“ rinktinė, visais atvejais norėjusi žudyti lietuvius. Taip, jų tikslas Vilniaus krašte buvo ne vien karas prieš sovietus, bet ir siekis įtraukti jį į Didžiąją Lenkiją, nes tuo laiku AK nariai taip suprato savo nacionalinius interesus. Tačiau kovoje su sovietais jų nuoseklumas visada buvo aiškiai išreikštas.

Edvardas ŠIUGŽDA

Ateityje dar grįšime prie šio svarbaus dokumentais paremto leidinio apie lietuvių ir lenkų partizaninį pasipriešinimą sovietinei okupacijai.

© 2017 „XXI amžius“