Ar jau vyksta naujas, antrasis Šaltasis karas?

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

Rusijoje 1917 m lapkričio 7 d. per kruviną revoliuciją bolševikai užėmė valdžią, jos vadovas buvo Vladimiras Leninas (1870–1924). Lig šiol nesuvokiama, kaip saujelė kovotojų galėjo brutaliai užimti valdžią, o paskui valdyti didžiulius Rusijos plotus, išžudydama geriausią rusų tautos sluoksnį – inteligentiją, ūkininkus, kultūros veikėjus. Po Spalio revoliucijos greitai prasidėjo komunizmo eksportas į užsienį. Todėl 1922 m. gruodžio 30 d. jau buvo jėga sulipdyta Sovietų Sąjunga, kuri egzistavo iki 1991 m. gruodžio 25 d. Šaltasis karas reiškė dviejų politinių sistemų – blokų – prieštaravimą lenktynėse. Šaltojo karo pradžią 1946 metais paskelbė Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill, 1874–1965), Jungtinės Karalystės premjeru buvęs 1940–1945 ir 1951–1955 metais, Fultone pasakęs garsiąją kalbą: „Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos nusileidusi geležinė uždanga uždengė visą žemyną. Tokios senosios sostinės kaip Varšuva, Berlynas, Viena, Praha, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas, Sofija ir kiti miestai bei jų žmonės yra atsidūrę Sovietų Sąjungos įtakoje“. Ta kova vyko visose srityse – ekonominėje, kultūrinėje, politinėje – nekalbant jau apie karinį lenktyniavimą, vadovaujant Sovietų Sąjungos Kremliui vienoje pusėje ir JAV – kitoje pusėje. Vien Tarybų Sąjungos plotas apėmė apie 22,4 mln. km2, o gyventojų buvo apie 300 mln. (1991). Varšuvos pakto ir kitų satelitinių valstybių plotai ir gyventojai, jau prilygo laisvojo pasaulio plotui ir gyventojų skaičiui. 1961 m. rugpjūčio 13 d. buvo pastatyta Berlyno siena (vok. Berliner Mauer), atskyrusi Vakarų Berlyną, kontroliuojamą JAV, Prancūzijos ir JK, nuo Rytų Berlyno, valdomo Rusijos. Berlyno siena tapo šaltojo karo simboliu, ji sustabdė vokiečių bėgimą į Vakarus. Tiesa, tuo metu Kinija nors ir siekė socializmo, bet lenktyniavo su Rusija, aiškindamasi, kas vadovaus komunistiniam pasauliui. Kinija su Iranu, Pakistanu ir Saudo Arabija stipriai rėmė afganų sukilėlius, mokydavo savo stovyklose kovos meno ir siuntė karinę techniką į Afganistaną kovojantiems prieš Rusijos invaziją (1979–1989). Karas Afganistane nualino TSRS ekonomiką ir ji pradėjo smukti žemyn. Sukilę vokiečiai 1989 m. lapkričio 9 d. nugriovė Berlyno sieną, ir tai tapo išlaisvintos centrinės ir Rytų Europos dalies simboliu. Tiesa, tada Rytų Vokietijoje Rusijos agentu dirbęs Vladimiras Putinas Kremliui patarė nesigriebti teroro numalšinti sukilimą, nes grėsė pralaimėjimas. V. Putinas pasižymi kaip lyderis, kuris suvokia situaciją ir apskaičiuoja priemones. Deja, Vakarai užmigo ant laurų. Šiandien vyksta tai, ko nenumatė laisvojo pasaulio vadovai. Rusų tauta turi ypatingą misiją – gelbėti pasaulį nuo JAV imperializmo, sukurdama savąją „demokratiją“, ir vis galvoja, kad būtent jai patikėta moralinė pareiga sukurti Rusijos įtakos erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko, nes sugeba pakilti, išeiti iš visų krizių. Pirmoji krizė – bolševikų revoliucija; antroji krizė – Antrasis pasaulinis karas, kurį laimėjo su amerikiečių pagalba, bet pagrindinis indėlis vis tiek buvo Rusijos; Sovietų Sąjungos subyrėjimas yra trečioji krizė. Šiandien galima tvirtinti, kad Rusija perėjo į pasaulinę ekspansiją. XXI amžiaus pradžioje JAV ir ES trūksta tokių lyderių, kokie buvo šaltojo karo metais. Tada Dievo Apvaizda buvo pašaukusi JAV prezidentu Ronaldą Reiganą (1911–2004; 40-asis JAV prezidentas, valdęs 1981–1989 metais); Jungtinės Karalystės premjere – Margaretą Tetčer (Margareth Tatcher, 1925–2013; premjere buvo 1979–1990 metais); Vokietijos kancleriu – Helmutą Kolį (Helmut Kohl, 1930–2017; kancleris buvo 1982–1998 metais) ir popiežiumi – Joną Paulių II (Karol Wojtyła, 1920–2005; išrinktas 1978 m. spalio 16 d. iki pat mirties buvo Katalikų Bažnyčios vadovas). Šios asmenybės pagreitino Sovietų Sąjungos žlugimą. (Išsamiau susipažinti su priežastimis, kas sugriovė Berlyno sieną, galima perskaičius mano tekstą internete: Pukenis, Robertas. Politiniai-teisiniai Sovietų Sąjungos pagrindai: kas sugriovė Berlyno sieną? On the political-juridical fundamentals of the Soviet Union: (Who did tear down the Berlin Wall?) // Asian journal of humanities and social studies [elektroninis išteklius]. [s. l.] : [s. n.]. ISSN 2321-2799. Vol. 2, no. 5 (2014), p. 1–8. Prieiga per internetą: http://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/download?doi=10.1.1.827.6054&rep=rep1&type=pdf). Kiekvienas iš šių lyderių pažinojo komunizmo diktatūrą ir kovojo už laisvą žmogų, savaip smogdamas Berlyno sienai. Pavyzdžiui, valdant R. Reiganui veikė apie 400 sovietologinių institutų, kurie nagrinėjo socializmo sistemos bruožus, jos trūkumus ir patardavo, kaip nugalėti komunistinę socializmo sistemą. R. Reiganas nedvejodamas skyrė karinę pagalbą afganistaniečiams (o šiandien Ukrainos kariuomenė pasitenkina tik simboline parama). Jonas Paulius II nenuilstamai reikalavo žmogaus teisių garantijų už „geležinės uždangos“. Išrinktas Popiežiumi, Jonas Paulius II prabilo: „Daugiau nebebus tylos Bažnyčios. Ji kalbės Popiežiaus lūpomis“. Jonas Paulius II pamažu nuslopino Šventojo Sosto diplomatiniame korpuse buvusius „Ostpolitik“ šalininkus. „Ostpolitik“ reiškia suartėjimą, dialogą su komunistinėmis vyriausybėmis („tik neerzinkit komunistų“), palankių valdžiai vyskupų skyrimą, kovotojų, pasiaukojusių dvasininkų atstūmimą, nes jie nepatikdavo okupantams. Esą tokie vyskupijų vadovai, kurie supranta realią politiką, išgelbės bažnytines institucijas. O buvo priešingai – kuo Vakaruose būdavo didesnė Kremliaus politikos kritika, informacijos pasaulyje apie tikinčiųjų persekiojimus paskleidimas, kuo sunkiau sekdavosi komunistams ir jų satelitams užsienio politikoje, tuo jie mažiau persekiodavo Bažnyčią, bent jau mažiau nužudydavo disidentų. Kaip pasakojo mons. Alfonsas Svarinskas (1925–2014), kai susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II, jis prašė Šventojo Tėvo nors ir vienai dienai sugrąžinti į Vilniaus Arkikatedrą vyskupą Julijoną Steponavičių (1911–1991), esą žmonės turi pamatyti, kad Popiežius vertina mylinčius Bažnyčią, o ne atstumia. Ir vysk. J. Steponavičius 1988 m. gruodžio 28 d. buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o 1989 m. vasario 7 d. Popiežius jį pakėlė arkivyskupu, suteikdamas Vilniaus arkivyskupijos ordinaro titulą. Su tokiu galingu Popiežiumi sukilo ir visa lenkų tauta, o tada subyrėjo ir Varšuvos karinis paktas, kurį sudarė Sovietų Sąjunga, Lenkija, Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Vengrija ir Bulgarija. Tai prilygo tuometiniam NATO pajėgumui ir todėl buvo išlaikyta pusiausvyra ir taika Europoje. Tačiau kiekvieną naktį NATO generolai nemiegojo, akylai stebėjo, ar kurią naktį milijonas karių nepajudės į Vakarų Vokietiją.

Tiesa, šiandien pasaulyje komunizmas, kaip ideologija, nebėra aktuali, ji mirusi. Patys komunizmo vadovai pirmieji išdavė savo idėjas tapdami laukinio kapitalizmo turtuoliais. Tačiau yra kitų faktorių, kurie lenkia JAV lyderystę. Tai – Kinija, kuri buvo Kremliaus priešininkė, šiandien muša į tuos pačius vartus drauge su rusais; rengia manevrus su Rusijos laivynu, netgi paplaukiojo Baltijos jūroje (jeigu reikės, tai mes, kinai, atplauksime; gyvenkite ramiai, draugo neįžeiskite). Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO) Kinijos atstovas visada remia Rusijos politiką ir abi valstybės nori atimti lyderystę iš JAV. O V. Putinas, keršydamas Vakarams už Sovietų Sąjungos sugriovimą, remiasi Kinija. Tačiau Pekino vadovybė sąmoningai žaidžia su V. Putinu tol, kol tyliai įsisavins i Sibiro plotus (apie tai jau anksčiau rašiau). Tai gali tęstis maždaug 20 metų. Tada Kinijos korta bus atversta prieš Rusiją. Jau dabar Kinija laiko Rusiją jaunesne sesute. Tad laisvojo pasaulio politikų ir intelektualų pareiga – paprotinti, padrąsinti rusų tautos atstovus, kad jie stabdytų V. Putino antivakarietišką nusistatymą bei agresiją į Vakarus, o prižiūrėtų savo teritoriją. O tada Vakarai bendraus, atšauks sankcijas – mes juk esame krikščionys ir mums reikia vienybės su rusų tauta, o ne priešpriešos. Bet reikia Rusijos ginklavimosi apribojimo, tada gal atsiras pasitikėjimas. Broliai, patikėkite, tikrai neužpulsime, nes kas jus puola, gauna į kailį. Kinija per ekonominę galią ir politinius ryšius su Rusija jau pančioja JAV. Tai pastebėjo JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump), norėdamas suvaržyti prekybą su Kinija ir susigrąžinti įmones iš Kinijos. Visai tikslūs straipsnių pavadinimai, atspindintys Kinijos globalinę pergalę ir ryžtą eiti toliau, pavyzdžiui, „Kinija nusitaikė į pasaulį: skelbia apie naujos eros pradžią“ (BNS 2017/ 10/18). O štai Kinijos prezidentas Si Dzinpingas (Xi Jinping) 19-ajame Komunistų partijos suvažiavime pusketvirtos valandos trukusioje kalboje paskelbė, kad šalis žengia į „naują erą“, kupiną iššūkių ir galimybių, turi sustiprinti galias, kurios jau ir šiuo metu yra labai didelės. Pasak jo, antroji pagal dydį pasaulio ekonomika ir visas pasaulis išgyvena „didelius ir sudėtingus pokyčius“, todėl visi partiečiai turi būti labai budrūs pavojų akivaizdoje. Arba vėl iš Kinijos prezidento pranešimo komunistų suvažiavime: „Kinijos plėtra tebėra svarbių strateginių galimybių stadijoje. Perspektyva šviesi, bet iššūkiai taip pat dideli. Socializmas su kiniškais ypatumais žengia į naują erą“. Taigi Kinijos „Šilko kelias“, kuriuo pasieks Europą, investicijos Lotynų Amerikoje, Afrikoje atima galimybes JAV ekonominiam pirmavimui. Kinija jau Džibutyje, Šiaurės Afrikoje, ant Raudonosios jūros krantų prie Adeno įlankos įsteigė karinę bazę, turinčią 10 000 karių. Kinija gudriai stovi Šiaurės Korėjos pusėje. Šiuo metu baigiamas tiesti net 6 juostų kelias iš Kinijos į Šiaurės Korėją. Ekspertai patvirtino, kad jo reikės kariuomenei perkelti. Kinija pasienyje seniai laiko parengtyje kariuomenę, ji atliko karinius manevrus netoli Pietų Korėjos vandenų. Rusija, irgi surengusi karines pratybas, laukia momento, kada reikės padėti ištikimiausiam savo draugui. Be bandomų raketų pavojaus, Šiaurės Korėja turi požeminių tunelių tinklą, kuriame gali būti daugiau kaip 150 000 elitinių karių su cheminiais ginklais ir raketomis. Pasaulio žiniasklaidoje mirga antraštės apie trečiojo pasaulinio branduolinio karo galimybę. To sovietiniais arba Šaltojo karo metais nebūdavo. Abi sąjungininkės – Kinija ir Rusija – išaugino Šiaurės Korėjos „berniuko raumenis“. Kaip JAV žvalgyba galėjo nenumatyti, kad Šiaurės Korėja, įsigijusi branduolinį ginklą, grasins ir greičiau paleis raketas negu gyvens taikioje atmosferoje? Keista, kodėl ir Lietuvos žurnalistai mažai pateikia analitinių straipsnių apie Rusijos ir Kinijos slaptą karinį bendradarbiavimą. (Jeigu aš, nebūdamas kariniu ekspertu, surandu medžiagos, kad ginklų rūšys yra kiniškos ir rusiškos, prekyba dažniausiai vyksta su šiais dviem partneriais, pagaliau per kelis mėnesius padaryti tokią Šiaurės Korėjos pažangą raketų bandymo srityje be patyrusių specialistų pagalbos tikrai neįmanoma.) Rašoma apie Irano ryšius su Šiaurės Korėja. Neabejotina, kad už Kim Čen Uno (Kim Jong Un) nugaros stovi „draugai“. Todėl jis yra drąsus ir netgi provokuojantis. Štai V. Putinas JTO pritarė sankcijoms Šiaurės Korėjai, bet netrukus keli Rusijos laivai iš Vladivostoko plukdė prekes ir kurą į Šiaurės Korėją. Ką reiškia dėl JTO sankcijų milijardas nuostolio Šiaurės Korėjai, jeigu ryžius ir kitas prekes bus galima laisvai per sieną persivežti automobiliuose, lagaminuose? Kas gi sustabdys? Seniau, jei Kinija sumažindavo prekybą, tai Rusija padidindavo. Be to, Šiaurės Korėjos ekonomika auga. Nuskambėjo „genialus“ Kinijos ir Rusijos pasiūlymas – demilitarizuoti Korėjos pusiasalį t.y. iš jo pasitraukti JAV, išvedant jos karius ir tada esą mainais Šiaurės Korėja sustabdys savo branduolinę programą. Tokie scenarijai jau žinomi. Tada Šiaurės Korėja galės lengvai savo pasirinktu būdu suvienyti šalį. Išdrįsiu apibendrinti tikrais ir nepaneigiamais teiginiais. JAV, Pietų Korėjos bei Japonijos vadovai vis dar dangstosi krizę norintys išspręsti diplomatinėmis priemonėmis ir veikia vieningai. Japonijos premjeras Šindzo Abė, triuškinančia dauguma laimėjęs rinkimus (turės trečdalį vietų Parlamente), galės pakeisti Konstitucijos 9 straipsnį, kuris buvo padiktuotas JAV, kai ši sutriuškino Japoniją, dabar stipriai militarizuojamą. Nepaisant Kim Čen Uno grasinimų, lapkritį Pietų Korėjos vyriausybė skyrė Šiaurės Korėjos žmonėms pagalbą maistu ir Vaikų fondui. Nežiūrint įtampos tarp Vašingtono ir Pchenjano, JAV valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson) teigė, kad ieško būdų palaikyti ryšius su Kim Čen Unu. Lig šiol buvo viskas veltui. Kito sprendimo kaip tik derybas niekas negali pasiūlyti. Kiek milijardų JAV sukišo Šiaurės Korėjai, kad ši atsisakytų branduolinės programos, bet ar tai padėjo? D. Trampas teisėtai sakė, kad „gaištame laiką“, grasindamas, jog „esame pasiruošę“. Jeigu buvusiems JAV prezidentams jokiomis priemonėmis nepavyko išspręsti, tai „aš nepralaimėsiu“. Iš istorijos žinome, kad po Molotovo–Ribentropo pakto Rusija mokėjo duoklę Hitleriui už taiką ir draugystę, bet tai nepadėjo, o tik sustiprino Vokietijos karinę ekonominę galią. Taigi jeigu pasaulis ir toliau žiopsos, Azijos Hitleris Kim Čen Unas padarys savo darbus.

Reikšminga, kad visos trys sąjungininkės (JAV, Pietų Korėja, Japonija) veikia vieningai. „Ši šalis greitai didina savo branduolinius ir raketinius pajėgumus, – apie Šiaurės Korėją sakė Japonijos gynybos ministras Icunoris Onodera. – Šiaurės Korėjos keliama grėsmė padidėjo iki precedento neturinčio, kritinio ir betarpiško lygio. Todėl turime imtis kalibruotų ir įvairių atsakomųjų priemonių, kad atremtume tokį grėsmės lygį“. Jei kiltų karas, Japonijai paramą pažadėjo Australija, naujoji Zelandija ir Jungtinė Karalystė. Karingasis JK gynybos ministras Borisas Džonsonas (Boris Johnson) priminė JAV prezidentui „pareigą pasiruošti karui su Šiaurės Korėja“. Kalbėdamas Londone jis baiminosi dėl Šiaurės Korėjos sukauptų didžiulių ginklų arsenalų ir, pasak jo, būtų žalinga laukti, kol Šiaurės Korėja sugebės patobulinti raketų pajėgumus, kad pasiektų Niujorką ir kitus JAV miestus. JK gynybos ministras išreiškė pageidavimą, sakydamas: „Geriau būtų išvengus karinio sprendimo“. Atrodo, kad JAV ruošiasi prevenciniam smūgiui. Žinoma, mes jaučiame bendrus požymius, negalėdami žinoti tikrų detalių. Pavyzdžiui, girdėdami abiejų pusių karinę retoriką, galime klausti: ką ruošiasi daryti NATO, kurio generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg) rugsėjo pabaigoje savo „Twitter“ parašęs raginimą tarptautinei bendruomenei duoti pasaulinį atsaką į naujausią Šiaurės Korėjos raketos paleidimą: „Šiaurės Korėjos raketos paleidimas yra dar vienas beatodairiškas JT rezoliucijų pažeidimas – didelė grėsmė tarptautinei taikai ir saugumui, dėl kurios reikia pasaulinio atsako“ (JK gynybos ministras B. Džonsonas JAV prezidentui priminė „pareigą pasiruošti karui su Šiaurės Korėja“. Jis priminė apie Šiaurės Korėjos sukauptus didžiulius ir ginklų arsenalus, todėl būtų žalinga laukti, kol jų išpuoliai sugebės pasiekti Niujorką ir kitus JAV miestus)? Be to, matome neįprastai didelį JAV sąjungininkų diplomatinį aktyvumą, nuolat vyksta sąjungininkų manevrai (juose dalyvavo pats galingiausias su 5 000 karinio personalo lėktuvnešis „Ronaldas Reiganas“). JAV pašaukė 1000 pilotų iš atsargos rezervo, įsakė JAV branduolinio ginklo bombonešiams būti pasiruošusiems, t.y. gavus įsakymą, sugebėti per 24 valandas pakilti operacijoms atlikti. Pirmą kartą po 1991 metų JAV prezidentas įsakė paruošti bombonešius „B 52“, kurie neša ir branduolines bombas, kad davus įsakymą per 24 valandas jie galėtų pakilti. Beje, tie patys bombonešiai „B 52“ Šaltojo karo metais buvo skirti nugabenti dvi termobranduolines bombas į bet kurį Sovietų Sąjungos tašką. Kim Čen Unas jau išsigando ir rašo laiškelius Australijos, Indonezijos vadovams, kad šie pasmerktų JAV „imperializmą“ ir leistų būti ir toliau tokiam taikingam geram berniukui. Taigi Pentagonui ir NATO vadovams iškilęs nepaprastai sunkus uždavinys, kaip išspręsti Šiaurės Korėjos problemą, išsaugant taiką. Taikos išsaugojimas yra susijęs su daugeliu faktorių, tai sprendžiama visada globaliai. Žinoma, karas gali vykti regioniniu lygmeniu, bet iš tikrųjų kovoti tarp savęs jungiasi blokai. Vidurio Rytuose aiškiai pralaimėjo JAV ir Vakarai, nors netiesiogiai kovojo JAV su Rusija. Kariniai ekspertai apibūdino, kad abi pusės laimėjo po lygiai teritorijos atžvilgiu, o iš tikrųjų daugiausiai laimėjo V. Putinas, išsaugojęs Bašarą al Asadą poste, atkovojęs jam žemes. Tik dar trečdalis teritorijos liko Sirijos kurdų kontroliuojamų, bet dar nežinia, ar Bašaras al Asadas susitars su pasiutusiu Turkijos sultonu Tajipu Erdoganu, kuris grasino Irako kurdams ir galbūt užgniauš Sirijos kurdų autonomiją. Turkija, įsiveržusi į Idlibo miestą, nori kontroliuoti šį gabalą žemės, kad atskirtų kurdų žemes. JAV išdavė Irako Kurdistano nepriklausomybės siekius. O V. Putinas apie kurdų nepriklausomybę kalbėjo atsargiau negu D. Trampas. Susidarė pavojinga ašis – Teheranas, Bagdadas per Siriją į Libaną ir Izraelį. Žydai jau atliko karines pratybas kovai su „Hezbolah“ organizacija. O Izraelio vyriausybė iškilo kaip tautų laisvės gynėja. Izraelis buvo pasiruošęs pripažinti Kurdistano nepriklausomybę, jeigu ji būtų buvusi paskelbta. Izraelio rūpestis, kad Irano nacionalinė gvardija nepriartėtų prie Izraelio sienų Golano aukštumose. V. Putinas sutiko, kad būtų laikomasi 6 km atstumo. Jei palygintume bendrą šiandieninę pasaulinę situaciją su ta, kokia buvo 1991 metais, tai ji atrodo niūresnė ir pavojingesnė JAV ir ES. Taigi Šaltasis karas vyksta, o kas jo nemato, yra tarsi stručiai, pavojaus metu kišantys galvas į smėlį. Be to, iškilo islamo pavojus, kuris yra neapibrėžtas, be sienų, sunkiau kontroliuojamas ir slaptas, o kai kuriose srityse jau dominuojantis.

© 2017 „XXI amžius“