Komplikuotas Katalonijos kelias į nepriklausomybę

Praėjo beveik mėnuo nuo spalio 1 dieną Katalonijoje surengto referendumo dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos. Dalyvavimas referendume siekė 43 proc., nepriklausomybei pritarė 90 proc. jame balsavusių katalogų. Tačiau nepriklausomybė vis neskelbiama. Spalio 10 dieną Katalonijos lyderio Karleso Pučdemono (Carles Puigdemont) vadovaujama vyriausybė teigia, kad Katalonija turi teisę atsiskirti, tačiau įšaldo tokius planus, norėdama pradėti derybas su centrine Ispanijos valdžia. Dviprasmiška K. Pučdemono Katalonijos parlamente pasakyta kalba sutrikdė Ispanijos valdžią. Madridas pareikalavo per savaitę atsakyti, ar Katalonija yra paskelbusi nepriklausomybę. Spalio 16-osios rytą, reaguodamas į centrinės Ispanijos valdžios reikalavimą aiškiai atsakyti, K. Pučdemonas Ispanijos premjerui Marianui Rachojui (Mariano Rajoy) skirtame laiške vėl susilaikė nuo tiesaus atsakymo, ar paskelbė regiono nepriklausomybę ir paragino surengti skubų susitikimą su premjeru M Rachojumi, siekiant išspręsti giliausią kelių pastarųjų dešimtmečių politinę šalies krizę. Katalonijos lyderis sakė: „Pagrindinis mūsų tikslas per ateinančius du mėnesius yra pakviesti jus dalyvauti dialoge“. Laiške M. Rachojui Katalonijos prezidentas rašė, kad „spalio 1 dienos balsavimo suteikto mandato suspendavimas rodo tvirtą mūsų norą ieškoti sprendimo, o ne konfrontacijos“ ir prašė „neleisti padėčiai dar labiau pablogėti“.

Autonomijos klausimas yra labai opus Katalonijoje. Jos savarankiškumas buvo panaikintas Ispanijos karinės diktatūros metu. Šis Ispanijos regionas, turintis 7,5 mln. gyventojų (iš 49 mln. Ispanijos gyventojų), įnirtingai gina savo savitą kalbą ir kultūrą. Nepriklausomybės šalininkai sako, kad jų turtingas regionas per daug atiduoda nacionalinei ekonomikai paremti, kad atsiskyrusi Katalonija klestėtų. Tačiau apklausos rodo, kad regione, sukuriančiame apie penktadalį Ispanijos bendrojo vidaus produkto, atsiskyrimo šalininkų ir priešininkų stovyklos yra apylygės. Katalogai, nepritariantys atsiskyrimui, teigia, kad būdama Ispanijos dalis Katalonija yra stipresnė, o atsiskyrimas virstų ekonomine ir politine katastrofa. Po referendumo jau beveik 1200 bendrovių perkėlė savo būstines kituose Ispanijos regionuose, siekdamos išvengti nestabilumo. Tai paaiškina, kodėl Katalonijos vadovas delsia aiškiai apsispręsti. Matyt, jis suprato, kad plebiscite dalyvavo tik 43 proc. tokią teisę turėjusių katalogų, o tai reiškia, jog regiono visuomenė yra smarkiai susiskaldžiusi nepriklausomybės klausimu – daug atsiskyrimo priešininkų apskritai nėjo balsuoti. Todėl Katalonijos lyderis paskelbė „suspenduojantis“ atsiskyrimą nuo Ispanijos, kad būtų laiko deryboms su Madridu. Tokia miglota pozicija įstūmė į keblią padėtį Madridą, sukrėtė vertybinių popierių biržas ir pakurstė nerimą tarp Europos Sąjungos lyderių, įsitraukusių į sunkias derybas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš bloko. Argentiniečių rašytojas ir žurnalistas Martinas Kaparosas (Martin Caparros) laikraštyje „The New York Times“ rašė apie Katalonijos ir Ispanijos ginčą, pasijuokdamas iš „buvusio žurnalisto ir nedidelio miesto mero, o dabar – Katalonijos regioninės vyriausybės vadovo K. Pučdemono (lyg ir) paskelbusio Katalonijos nepriklausomybę, o paskui pasakiusio, kad nepriklausomybę skelbs vėliau, ir pasiūlė derėtis. Paskelbti tikros nepriklausomybės jis negalėjo, nes yra „praradęs dalį savo politinio kapitalo“. Po pusantros savaitės trukusių lygiųjų „kovoje“ su Madrido vyriausybe jam neliko jokio kito pasirinkimo – tik derėtis, žinoma, jei jam rūpi išsaugoti savo lyderio poziciją. Spalio 1 d., pasaulį apskriejus visuotinį gailestį sužadinusiems vaizdams, kuriuose ispanų policija negailestingai talžo katalonų močiutes, jau atrodė, kad K. Pučdemono atsiskyrimo idėja netruks tapti tikrove. Tačiau tada žodį taręs karalius Felipe VI apmalšino nepriklausomybės šalininkus, pasakęs, kad nei Madrido vyriausybė, nei monarchija neketina derėtis su nepriklausomybės siekiančiais katalonų lyderiais.

Ispanijos valdžia vis dėlto nusprendė atsiskaityti su aršiausiais Katalonijos nepriklausomybės aktyvistais. Spalio 16-ąją Ispanijos teismo sprendimu buvo sulaikyti du įtakingi katalonų separatisti Žordis Kuišartas (Jordi Cuixartas) ir Žordis Sankesas (Jordi Sanchezas). Šis žingsnis dar labiau pagilino politinę krizę – pasklidus žiniai apie tai, kad du katalonai atsidūrė už grotų ir yra kaltinami vykdžius antivyriausybinę agitaciją, sostinėje Barselonoje kilo protestai. Abu katalonai vadovauja už Katalonijos nepriklausomybę pasisakančioms pilietinėms organizacijoms „Omnium Cultural“ ir „Katalonijos nacionalinė asamblėja“ (ANC), turinčioms tūkstančius narių. Joms tenka svarbus vaidmuo dabartinėje politinėje krizėje. Ž. Kuišartas ir Ž. Sankesas kaltinami organizavę didžiulio masto protestus prieš spalio 1-osios referendumą dėl nepriklausomybės. Regione buvo paskelbtas streikas. Šimtai nepriklausomybės šalininkų susirinko prie Katalonijos vyriausybės. Dalis jų giedojo regiono himną ir laikė iškėlę plakatus su užrašu: „Laisvė politiniams kaliniams“. Katalonijos policijos vadovas Chosepas Luisas Traperas (Josep Lluis Trapero) irgi atvyko į teismą dėl kaltinimų antivyriausybine agitacija. Jam grėsė iki 15 metų kalėjimo už tai, kad kurstė protestus ir neužkirto kelio referendumui. Visgi teismas nusprendė nesulaikyti policijos vado. Centrinė Ispanijos valdžia irgi svyruoja – bijoma, kad Madridui pamėginus įvesti bet kokį tiesioginį valdymą regione gali kilti neramumų. Katalonijos lyderis K. Pudžemonas yra sakęs, kad toks žingsnis tikriausiai paskatintų regiono įstatymų leidėjus vienašališkai paskelbti nepriklausomybę. Spalio 19-ąją baigėsi antrasis Ispanijos vyriausybės ultimatumo laikas Katalonijos lyderiui K. Pudžemonui atsakyti, ar buvo paskelbta Katalonijos nepriklausomybė. Ir vėl Madridas teigė nesupratęs, koks yra Katalonijos statusas, todėl ir paprašė patikslinimo. Tačiau ir pirmadienį Ispanijos valdžia konkretaus atsakymo negavo – tik abstraktų K. Pučdemono prašymą duoti daugiau laiko deryboms. Ispanijos ministras pirmininkas M. Rachojus kalbėjo: „Vienintelis dalykas, ko prašau pono K. Pučdemono, – sveikas protas ir veiksmų balansas, kad pirmiausia jis paisytų visų piliečių interesų – visų ispanų ir visų katalonų. Tada bus paprasta atsakyti į klausimą, ar Katalonijos nepriklausomybė paskelbta. Jei bus atsakyta, kad nepriklausomybė paskelbta, vyriausybė turės reaguoti, nes konstitucijoje pasakyta, kad vyriausybė turi reaguoti tam tikru būdu. Jei ne, mes galime diskutuoti čia, parlamente. Tai mes visi, visos parlamentinės grupės, ir siūlome daryti“.

Spalio 20-ąją Ispanijos karalius Felipe VI (Felipė VI) pasmerkė katalonų mėginimą atsiskirti. Per prestižinių Astūrijos princesės premijų teikimo ceremoniją karalius pareiškė, kad Katalonija yra neatsiejama XXI šimtmečio Ispanijos dalis. Karalius sakė, kad krizė, išprovokuota spalio 1-ąją surengto referendumo dėl nepriklausomybės, kurį centrinė vyriausybės ir teismai buvo uždraudę, turi būti sprendžiama teisėtų demokratinių institucijų. Ceremonijoje dalyvavę ES lyderiai, atvykę atsiimti apdovanojimo už santarvės Europoje skatinimą, sakydami padėkos kalbas ragino gerbti įstatymų viršenybę, taip netiesiogiai palaikydami Madrido poziciją.

Spalio 21-ąją Ispanijos premjeras M. Rachojus oficialiai paskelbė, kad jo vyriausybė imsis precedento neturinčio žingsnio ir sieks pasinaudoti konstitucijos numatyta galimybe apriboti Katalonijos regiono autonomiją. Per spaudos konferenciją po nepaprastojo vyriausybės posėdžio M. Rachojus sakė, kad Katalonijos separatistų lyderių veiksmai privertė Madridą imtis beprecedenčių priemonių – remiantis konstitucijos 155-uoju straipsniu prašyti Senato leidimo paleisti Katalonijos vyriausybę ir kiek įmanoma anksčiau paskelbti pirmalaikius rinkimus. Pasak premjero, Madridas neturėjo kitos išeities, tik imtis veiksmų „tvarkai atkurti“, nes Katalonijos vyriausybės veiksmai buvo „vienašališki, prieštaraujantys įstatymams ir konfrontaciniai“. M. Rachojus sakė, kad Ispanija yra pasiekusi „kritinį tašką“ ir jo vyriausybė privalo imtis veiksmų, kad užkirstų kelią teisinės valstybės principų „likvidacijai“. Anksčiau buvo prognozuota, kad M. Rachojus tikriausiai paskelbs planus perimti Katalonijos teisėsaugos pajėgų (Mossos d’Esquadra), turinčių 16 tūkst. pareigūnų, kontrolę. Regiono policijos vadui Ch. Luisui Traperui gresia iki 15 metų laisvės atėmimo už antivyriausybinę veiklą ir nesugebėjimą suvaldyti separatistų protestų prieš referendumą. M. Rachojus siūlė, kad Katalonijos pareigūnų įgaliojimus perimtų centrinės vyriausybės ministrai.

Po nepaprastojo kabineto posėdžio šeštadienį premjeras M. Rachojus pareiškė prašysiąs Senato leisti centrinės vyriausybės ministrams perimti regiono administracijos pareigūnų įgaliojimus, kol „tęsis ši išskirtinė situacija“, ir suteikti jam įgaliojimus paskelbti naujus regiono valdžios rinkimus. Dabar tai padaryti gali tik Katalonijos vadovai. Ispanijos Senatas spręs, ar pritarti šiems precedento neturintiems žingsniams. Šis procesas truks apie savaitę. M. Rachojaus teigimu, jis naudojasi 155-uoju Ispanijos konstitucijos straipsniu, siekdamas atkurti normalią padėtį šalyje. Anot jo, nauji regiono valdžios rinkimai Katalonijoje turėtų būti surengti per artimiausią pusmetį. Konstitucijos 155-asis straipsnis leidžia centrinei valdžiai įsikišti, jei kuris nors iš 17 Ispanijos autonominių regionų pažeidžia pagrindinį šalies įstatymą. Nuo konstitucijos priėmimo 1978 metais šis straipsnis nė karto nebuvo pritaikytas, tačiau konservatyvioji M. Rachojaus vyriausybė teigia neturinti kitos išeities, tik įvesti tiesioginį valdymą Katalonijoje. Tokiam Madrido žingsniui griežtai nepritars ne tik nepriklausomybės šalininkai, bet ir nuosaikūs katalonai, kurie jį laikys kėsinimusi į jų autonomiją. Madrido vyriausybės žingsnis papiktino kai kurias Ispanijos politines partijas.

Katalonijos regiono pareigūnai ir vėl pareiškė nevykdysiantys Ispanijos vyriausybės nurodymų aiškiai atsakyti, ar Katalonija yra paskelbusi nepriklausomybę ar ne. Šeštadienio vakarą Katalonijos prezidentas K. Pudždemonas pareiškė, kad Katalonija nepritaria Madrido planui apriboti regiono galias. Savo kalboje jis apibūdino dabartinę situaciją kaip baisiausią ataką prieš Katalonijos institucijas nuo Fransisko Franko (Francisco Franco) diktatūros laikų. Šis Ispanijos vadovas iki 1975 metų vykdė politiką, nukreiptą prieš tautines mažumas, gyvenančias Ispanijos teritorijoje. Valdymo metais nukentėjo katalonai ir baskai, jų kalbos buvo uždraustos oficialiose gyvenimo sferose, įstaigose. K. Pudždemonas irgi nurodė, kad Ispanijos vadovybė veikia prieš demokratinę Katalonijos valią, atsisakydama pasiūlymų megzti dialogą. Po regiono vadovo kalbos nepriklausomybės šalininkai surengė eitynes Barselonoje ir ragino paleisti du katalonus aktyvistus. Į Barselonos gatves išėjo maždaug pusė milijonų asmenų, kad paremtų Katalonijos nepriklausomybę nuo Ispanijos. Katalonų visuomeninės organizacijos pavadino centrinės valdžios priemones autoritarinėmis ir paragino nedelsiant paskelbti naują Katalonijos Respubliką. Katalonijos parlamento politinės partijos pirmadienį rinkosi į neeilinę sesiją aptarti tolesnių žingsnių dėl regiono politinės krizės. Vakar, ketvirtadienį, K. Pudždemonas turėjo surengti parlamento plenarinį posėdį, kuriame gali būti pateiktas sprendimas balsuoti dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos paskelbimo.

© 2017 „XXI amžius“