JAV ambasados atidarymas Jeruzalėje

Gegužės 14-ąją iškilmingai atidaryta Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Jeruzalėje. Perkelta iš Tel Avivo JAV ambasada laikinai veiks jau esančio konsulato pastate, o į nuolatinį pastatą persikels kitais metais. Jeruzalėje dirbs tik apie 50 žmonių, kiti laikinai liks Tel Avive, o ambasadorius kursuos tarp dviejų miestų.

JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) apie ginčytiną sprendimą perkelti ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę paskelbė gruodį. Tai ne tik sukėlė smarkius protestus arabų pasaulyje, pirmiausia tarp palestiniečių, bet ir privertė nerimauti dalį artimiausių Vašingtono sąjungininkų.

Prieš ambasados atidarymo ceremoniją Izraelio policija ir kariuomenė ėmėsi didelio masto saugumo priemonių. Aplink ambasadą ir gretimuose kvartaluose buvo sutelkta apie tūkstantis policininkų, o prie sienos su Gazos Ruožu ir okupuotame Vakarų Krante budinčių karių skaičius padidintas beveik dvigubai. Atidarymo ceremonijoje dalyvavo 800 svečių, atvyko JAV iždo sekretorius Stivenas Mnučinas (Steven Mnuchin), prezidento duktė Ivanka Tramp su vyru ir D. Trampo patarėju Džaredu Kušneriu (Jared Kushner). Tarp svečių buvo ir Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu su žmona Sara.

Renginį pradėjus JAV nacionaliniu himnu sveikinimo žodį tarė JAV ambasadorius Izraelyje Deividas Friedmanas (David Friedman). Jis sakė: „Prieš 70 metų Davidas Ben Gurionas paskelbė Izraelio valstybės nepriklausomybę. Praėjus 70 metų Jungtinės Valstijos pagaliau žengia kitą žingsnį. Už šį istorinį momentą esą reikia dėkoti „vieno asmens drąsai“ – JAV prezidentui D. Trampui“.

Pats D. Trampas į ambasados atidarymo ceremoniją neatvyko, tačiau vaizdo medžiagoje, kuri buvo parodyta per iškilmes, pabrėžė Izraelio teisę nuspręsti dėl savo sostinės. „Izraelis yra suvereni valstybė, turinti teisę pati apsispręsti dėl savo sostinės, – kalbėjo prezidentas. – Mes praeityje nepripažinome to, kas yra akivaizdu“. D. Trampas socialiniame tinkle „Twitter“ parašė, kad tai – „didi diena Izraeliui“.

Tarptautinės bendruomenės požiūrį į ambasados perkėlimą rodo tai, kad iš 86 diplomatines misijas turėjusių ir pakviestų į iškilmes šalių dalyvavimą patvirtino 33, tarp jų ir Gvatemala bei Paragvajus – šalys, kurios irgi perkelia ambasadas į Jeruzalę. Dauguma Europos Sąjungos šalių ambasadorių nedalyvavo, esą JAV pažeidžia neutralumo statusą – 1980-aisiais priimtą Jungtinių Tautų saugumo tarybos rezoliuciją, kuri neteisėtu pripažįsta Izraelio įstatymą, kad Jeruzalė yra vieninga ir nedaloma Izraelio sostinė, ir reikalauja uždaryti ten visas ambasadas. Pagal 1993-iųjų Izraelio ir palestiniečių taikos susitarimą dėl Jeruzalės statuso turi būti sutarta derybose. Bet JAV Kongresas dar prieš 23 metus nurodė perkelti ambasadą į Jeruzalę, trys prezidentai šio sprendimo nevykdė, tik D. Trampas tai pažadėjo ir rinkėjams, ir turtingiems savo kampanijos rėmėjams.

Palestiniečiai tvirtina, kad sprendimas perkelti JAV ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę yra akivaizdus JAV prezidento administracijos šališkumo pavyzdys. Galutinis Jeruzalės statusas yra vienas didžiausių ginčytinų punktų Artimųjų Rytų konflikte. Palestiniečiai rytinę šio istorinio miesto dalį laiko savo ateities valstybės sostine ir kaltina Ameriką savo sprendimu dėl Jeruzalės trukdant siekti taikos. Pasak palestiniečių prezidento Mahmudo Abaso, tai – šimtmečio antausis. Esą amerikiečiai dabar neturi teisės būti tarpininkais siekiant taikos Artimuosiuose Rytuose. Tačiau palestiniečiai patys neturi idėjų, kaip pastangas išjudinti, tad Europos Sąjunga ragina neignoruoti Amerikos siūlymų, kai jie pasirodys.

Palestiniečių vyriausybė yra įsikūrusi Ramaloje, okupuotame Vakarų Krante. Palestiniečiai siekia, kad 1967-aisiais Izraelio okupuota ir 1980-aisiais aneksuota rytinė Jeruzalės dalis būtų jų būsimos valstybės sostinė. Izraelis visą miestą laiko savo amžina ir nedaloma sostine.

„Jeruzalė yra žydų tautos sostinė tris tūkstančius metų. Ji yra mūsų valstybės sostinė 70 metų. Ji liks mūsų sostine visiems laikams. Prezidente D. Trumpai, dėkoju už drąsų sprendimą“, – per ambasados atidarymą sakė Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu.

Prie Gazos Ruožo ir Palestinos sienos tą dieną virė protestai, vis mėginama šturmuoti Izraelį saugančią tvorą, atsinaujino palestiniečių ir Izraelio ginkluotųjų pajėgų susirėmimai. Kovo 30 dieną ir pirmosiomis balandžio dienomis Izraelio kariai atidengė ugnį į protestuojančius palestiniečius – jų žuvo daugiau kaip 50. Dabar, ambasados atidarymo dieną, nuo Izraelio snaiperių ugnies žuvo 60 palestiniečių, daugiau kaip 1,5 tūkst. buvo sužeista. Izraelio armijos atstovai teigia, jog jie šovę į „smurtinių“ protestų „vadeivas“. JAV ambasados atidarymo Jeruzalėje iškilmės buvo daugiausiai žmonių gyvybių nusinešusi diena per pastaruosius kelerius konflikto metus. Per šiuos neramumus nebuvo sužeistas nė vienas izraelietis, todėl Izraelio kariuomenė kritikuojama dėl neproporcingo jėgos naudojimo. Tačiau savo pranešime Izraelio kariuomenė teigė, kad jos pajėgos „ėmėsi veiksmų, skirtų riaušėms malšinti, ir veikia pagal įprastines veiklos procedūras“, reaguodamos į „35 tūkst. šėlstančių riaušininkų“. Izraelio pajėgos teigė, kad palestiniečių vykdomi protestai – priedanga teroro aktams: prie pasienio ruožo buvo padėtos trys bombos, kurias izraeliečiams pavyko neutralizuoti. Netoli sienos susirinko tūkstančiai žmonių. Nedidelė jų dalis svaidė akmenis ir artinosi prie pasienio tvoros, stengdamiesi ją apgadinti, padėtį stebint kitapus sienos dislokuotiems izraeliečių snaiperiams.

Dėl šių kruvinų įvykių Izraelis gavo daug tarptautinės bendruomenės kritikos, nes kariams draudžiama naudoti šaunamuosius ginklus prieš beginklius protestuotojus. Tačiau Izraelis sako turintis teisę ginti savo sienas ir bet kokia kaina sustabdyti sienos pažeidėjus.

Jungtinės Tautos perspėjo, kad Izraelis naudoja nepamatuotą jėgą. Alyvos į ugnį įpylė kitą dieną, gegužės 15-ąją, palestiniečių minėta vadinamoji Katastrofos diena, kai po 1948 metais pasibaigusio karo įkūrus Izraelio valstybę buvo ištremta 700 tūkstančių palestiniečių.

Izraelis nuolat teigia, kad už pastarosiomis savaitėmis Gazos Ruože vykstančių protestų slepiasi anklavą valdantis islamistinis judėjimas „Hamas“, ir šalis paprasčiausiai gina savo teritoriją.

Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Federika Mogerini (Federica Mogherini) paragino visas šalis pademonstruoti „didžiausią savitvardą“, siekiant išvengti daugiau netekčių.

Į naujas palestiniečių aukas prašo atkreipti dėmesį „Pax Cristi“, tarptautinis katalikų judėjimas už taiką. Šventasis Sostas, taip pat ir popiežiaus Pranciškus, nuosekliai išlaikė savo nusistatymą apie „specialų“ Jeruzalės miesto statusą, nepritariant JAV žingsniui, kuris faktiškai jį pakeistų. Šiam žingsniui nepritarė ne vien tradiciniai JAV oponentai, bet ir tradiciniai sąjungininkai, didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių narių. Keliolikos Jeruzalėje gyvuojančių Bažnyčių ir bendruomenių lyderiai, patriarchai ir arkivyskupai, irgi nepritarė šiam Jungtinių Valstijų žingsniui, sakydami, jog tai dar labiau sukiršins žmones ir įkaitins aistras. Šis nepritarimas buvo regimas ir ambasados inauguracijoje Jeruzalėje: tarp kelių šimtų svečių trūko daugelio JAV draugiškų valstybių atstovų ar vietinių krikščionių atsakingųjų. Inauguracines maldas pasakė tik protestantų pastorius ir žydų rabinas, atvykę iš JAV.

Kodėl kilo tokia kritikos banga, kai Jeruzalėje jau daug metų veikia Izraelio parlamentas ir vyriausybė? Kad geriau ją suprastume, reikia pažvelgti į tarptautinius susitarimus, ypač Jungtinių Tautų Organizacijos rėmuose. Juose buvo įtvirtintas dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos – sprendimas, o Jeruzalė, kaip rašoma 181 rezoliucijoje (1947 m.), paskelbta „corpus separatum – atskiru kūnu“, kuris turėtų būti valdomas tarptautinio režimo ir administruojamas Jungtinių Tautų. Toje pat rezoliucijoje nurodoma, kad šventosios vietos – žydų, krikščionių ir musulmonų – turi būti laisvai prieinamos vietiniams gyventojams ir atvykusiems iš kitų kraštų. Galima suprasti, kad atskiras statusas Jeruzalei turėtų būti suteiktas būtent todėl, kad ji tokia svarbi trims didžiosioms monoteistinėms religijoms, o ne vien dėl savo pozicijos ar teritorijos. „Jeruzalės miestas turėtų būti demilitarizuotas, jo neutralumas paskelbtas ir išlaikomas“, – priduriama rezoliucijoje.

Tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas: 1947 metais prasidėję Palestinoje susirėmimai tarp žydų ir arabų 1948 metais virto karu tarp žydų ir Egipto, Sirijos bei Jordanijos. Tuo metu buvo paskelbta Izraelio nepriklausomybė ir užimta didelė dalis teritorijos, kuri turėjo atitekti Palestinos valstybei kaip ir vakarinė Jeruzalės dalis. Rytinė Jeruzalė ir pagrindinės šventosios vietos liko Jordanijos kontrolėje, tačiau neilgam. Po dar vieno karo su kaimynais, 1967 metais, Izraelis užėmė ir šią miesto dalį, iš pradžių politiniais pareiškimais, o 1980 metais ir parlamentiniu įstatymu paskelbęs Jeruzalę amžina ir nedaloma Izraelio sostine. Tačiau tarptautinė bendruomenė minėtų rezoliucijų ir kitų susitarimų šviesoje nepripažino Izraelio suvereniteto užimtose teritorijose, taip pat ir Jeruzalėje, nes tai kenktų dviejų valstybių sprendimui ir spaudimui Izraeliui jį priimti. Beveik šimto ambasadų buvimas Tel Avive, tarp jų ir JAV, buvo tokios nuostatos išraiška. Todėl JAV ambasados perkėlimas į Jeruzalę, kur veikė amerikiečių konsulatas, reiškia lūžį tokios nuostatos, kurios iki šiol laikėsi visas pasaulis. Jai pritarė Šventasis Sostas, vyskupų konferencijos JAV ir Europoje taip pat yra daug kartų pritarusios tokiai nuostatai.

Kita vertus, tai nėra perkūnas iš giedro dangaus. Izraelis ilgai ir kantriai įtikinėjo savo partnerius ir sąjungininkus pripažinti Jeruzalę jo sostine ir dar 1995 metais JAV Kongresas balsavo už tai, kad ambasada būtų perkelta į Jeruzalę, leidžiant prezidentui pratęsti kas šešis mėnesius ambasados buvimą Tel Avive iki pat šios dienos. Tad dabartiniam JAV lyderiui pakako tiesiog nebepasirašyti naujo pratęsimo, kad būtų pradėtas ambasados perkėlimo procesas. O kad būtent taip žada pasielgti, D. Trampas ne kartą minėjo savo rinkimų kampanijos metu, jo paskirtas žydų kilmės ambasadorius į Izraelį neslėpė, kad tokia ir jo svajonė. Be to, apie Vakarų Jeruzalę, kaip Izraelio sostinę, yra kalbėjusi ir Rusija, prieš kelis mėnesius apie galimybę perkelti ambasadą į Jeruzalę kalbėjo ir Australijos užsienio reikalų ministrė.

Jei gegužės 15-ąją Izraelis švenčia valstybės gimimo šventę, tai palestiniečiai už 70 kilometrų esančiame Gazos Ruože mini ją kaip „Nakba“ – „katastrofą“. Didžiulė jų dalis yra palikuonys tų 700000 arabų palestiniečių, musulmonų, bet taip pat ir krikščionių, kurie po pilietinių susirėmimų ir Izraelio valstybės įsteigimo buvo jėga ir prieš savo norą išstumti iš namų. Kai kariniai veiksmai pasibaigė, jiems nebuvo leista sugrįžti į savo žemes. Taip buvo ignoruota tarptautinė teisė, tačiau užtikrinta žydų daugumos populiacija. Išvytųjų sugrįžimas buvo ir tebėra vienas iš skaudžiausių palestiniečių bei žydų santykių punktų.

Smurtas Gazos Ruože ir Izraelio pasienyje dar labiau atveria kelią „Hamas“ siekiams pažeisti izraeliečius, kurie tik bus prieinami, net savo pačių žmonių sąskaita. „Hamas“ nori stumti jaunus Gazos gyventojus, kurių dauguma yra dar vaikai, prie Izraelio ir Gazos sienos, jiems nurodo ignoruoti bet kokį įspėjimą – lankstinukuose, radijuje ir socialinėje žiniasklaidoje – pasitraukti nuo pasienio tvoros, nebesvaidyti ugnies bombų, granatų, akmenų ir susilaikyti nuo pasienio tvoros pažeidimų. „Hamas“ tai daro norėdamas sukelti grėsmę, pažeisti pasienio tvorą, kad sukilėlių masė, tarp kurių yra įsimaišę teroristai, galėtų įsiveržti į Izraelį, deginti ir naikinti kiekvieną jų kelyje pasitaikantį Izraelio objektą.

Šį ketinimą įvardino Izraelio teritorijoje sučiuptas vienas „Hamas“ kovotojas. Per pastaruosius dešimtmečius „Hamas“ atliko ar paskatino šimtus savižudžių sprogdintojų, tūkstančius antpuolių raketomis, nesuskaičiuojamą daugybę išpuolių, užpuolimų peiliais, akmenimis ir kitų atakų. Tūkstančiai Izraelio gyventojų buvo nužudyti arba sužeisti. „Hamas“ troškimas sužaloti izraeliečius yra pagrindinė smurto priežastis, kuri dažnai lieka nepastebėta ir nepaviešinta.

Gegužės 15 dieną lotynų patriarchato apaštalinis administratorius arkivyskupas Pjerbatistas Picabala (Pierbattista Pizzaballa) kreipėsi į visus Jeruzalės lotynų vyskupijos kunigus, vienuolius ir tikinčiuosius: „Viešpats tesuteikia jums taiką! Šiomis dienomis vėl regime neapykantos ir smurto sprogimą, kuris dar kartą sukruvino Šventosios Žemės veidą. Dar kartą užgesintos jaunuolių gyvybės ir šimtai šeimų aprauda savo artimuosius, žuvusius ar sužeistus. Dar kartą tarsi ydingame rate esame priversti pasmerkti bet kokios formos smurtą, cinišką naudojimąsi žmonių gyvenimais ir neproporcingą prievartą. Dar kartą esame priversti prašyti ir reikalauti teisingumo ir taikos“. Arkivyskupas šeštadienį, Sekminių išvakarėse, vėl pakvietė visus į specialų maldos budėjimą už taiką.

© 2018 „XXI amžius“