Lietuvis arkivyskupas, vadovavęs Vatikano bankui

Mindaugas BUIKA

Arkivyskupas Paulius Kazimieras Marcinkus

Apgynė popiežius nuo užpuolikų

Čikagos šv. Kazimiero kapinėse kovo 2 dieną buvo palaidotas vienas žymiausių lietuvių kilmės Jungtinių Valstijų Katalikų Bažnyčios hierarchų arkivyskupas Paulius Marcinkus, daugelį metų vadovavęs Vatikano bankui ir Popiežiškajai komisijai, administravusiai Vatikano miesto valstybę. Arkivyskupas P.Marcinkus mirė vasario 20 dieną, sulaukęs 84 metų, Sansičio mieste, Arizonos valstijoje, JAV, kur gyveno atsistatydinęs iš Šventojo Sosto tarnybos. Užuojautos telegramoje, pasiųstoje vietos vyskupui Tomui Olmstedui, popiežius Benediktas XVI prisiminė „su padėka velionio arkivyskupo kunigišką uolumą, jo daugiametę tarnybą Šventajam Sostui ir vertingą darbą Vatikano miestui valstybei. Jo laidotuvių šv. Mišioms Čikagos katedroje vadovavo Čikagos arkivyskupas kardinolas Frensis Džordžas.

Paulius Kazimieras Marcinkus gimė 1922 m. sausio 15 d. Čikagos apylinkių Sisero miestelyje (Ilinojaus valstija), lietuvių išeivių šeimoje. Jis buvo jauniausias iš penkių vaikų, kurių tėvas ir motina dirbo pagalbinius darbus, todėl turėjo tenkintis kukliomis vaikystės ir jaunystės gyvenimo sąlygomis. Kunigystės šventimus Čikagoje gavo 1947 m. gegužės 7 d. Netrukus buvo išsiųstas tęsti studijų į Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą, kur apgynė kanonų teisės doktoratą. Grįžęs į Čikagą vėl tik trumpai dirbo parapijose bei arkivyskupijos bažnytiniame teisme ir 1952 metais buvo pervestas Šventojo Sosto diplomatinei tarnybai. Po septynerių metų darbo nunciatūroje Bolivijoje ir apaštalinėje delegatūroje Kanadoje sugrįžo į Romą tarnauti Vatikano valstybės sekretoriate.

1964 metais popiežiui Pauliui VI pradėjus apaštalines keliones į užsienį, – tai buvo pirmas kartas po daugiau kaip 150 metų, kai Romos vyskupas išvyko už Italijos ribų, – tuometinis monsinjoras P.Marcinkus aktyviai padėjo organizuoti šiuos vizitus, ypač rūpindamasis jų saugumu. Aukštas (195 cm ūgio), stambus, jis nuolat būdavo šalia Šventojo Tėvo, užimdamas ir savitą asmens sargybinio padėtį. 1970 metais popiežiaus Pauliaus VI vizito Filipinų sostinėje Maniloje metu jis grumtynėse nuginklavo kažkokį dailininką iš Bolivijos, kuris su peiliu puolė prieš Šventąjį Tėvą ir taip išgelbėjo jo gyvybę. Panašią saugumo paramą jau aukštas pareigas užėmęs arkivyskupas P.Marcinkus suteikė ir popiežiui Jonui Pauliui II jo pontifikato pradžioje, ypač kai apaštalinės kelionės tapo dažnesnės ir ilgesnės. Pagal žiniasklaidos pranešimus, 1982 metais, kai Šventasis Tėvas pirmą kartą lankėsi Fatimos šventovėje Portugalijoje, arkivyskupas P.Marcinkus jį savo kūnu apsaugojo nuo išpuolio taip pat peiliu užsimojusio sutrikusios psichikos ispano, kuris buvo iškart perduotas vietos policijai.

Nelengvi išbandymai finansų verpetuose

Popiežiaus Pauliaus VI 1969 m. sausio 6 d. konsekruotas tituliniu Hortos arkivyskupu, P.Marcinkus 1971-aisiais buvo paskirtas vadovauti Religinių reikalų institutui (Instituto per le Opere di Religione – IOR) ir tose pareigose išbuvo visus 18 metų. Ši dar 1942 metais, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, popiežiaus Pijaus XII įkurta Šventojo Sosto dikasterija rūpinosi Katalikų Bažnyčios institucijų finansavimo klausimais ir faktiškai atliko Vatikano banko vaidmenį. Pagrindinį jo investicinį kapitalą sudaro pagal 1929 metų Laterano sutartis Italijos vyriausybės Šventajam Sostui išmokėtos kompensacijos už Popiežiaus valstybės praradimą po šalies suvienijimo XIX a. antroje pusėje.

Neturinčiam patyrimo finansinėje veikloje arkivyskupui P.Marcinkui „vyriausiojo Vatikano bankininko“ postas tapo nelengvu išbandymu. Tuo labiau kad Italijos vyriausybės dėl nuolatinių politinių krizių sparčiai keitė viena kitą, kartu keisdamos ir mokesčių politiką, todėl prie šio chaotiško proceso Vatikanui buvo sunku prisitaikyti. Šalies fondų biržą buvo apėmusi tikra karštligė, nacionalinės valiutos, kaip ir akcijų kursas, beveik nesulaikomai krito. Šventojo Sosto finansines problemas dar labiau paaštrino Vatikano banko ryšiai su 1982 metais bankrotą patyrusiu Italijos didžiausiu privačiu Milano „Ambrosiano“ banku, kuris buvo apkaltintas nelegaliu kapitalo eksportu ir 1,2 milijardo dolerių sumos pradanginimu. Būdamas pagrindinis „Ambrosiano“ akcininkas, Vatikanas geros valios ženklan bankrutavusio banko kreditoriams išmokėjo beveik 250 milijonų dolerių, tai prilygsta visai Šventojo Sosto metinio biudžeto sąmatai.

Pasinaudodama susidariusia situacija Italijos ir tarptautinė kairuoliška bei liberalioji spauda buvo pradėjusi pasibjaurėtiną įtarinėjimų ir kaltinimų kampaniją tiek prieš Vatikano banką, tiek ir prieš jo vadovą. Dirbtinai skatinamas triukšmas sustiprėjo ypač po to, kai „Ambrosiano“ banko valdybos pirmininkas Robertas Kalvis, kaip paaiškėjo, turėjęs ryšių su nusikalstama masonų lože „Propaganda Due“ („P2“) bei Sicilijos mafija, buvo rastas pasikoręs po vienu Londono tiltu. Italijos policija netgi bandė arkivyskupą P.Marcinkų areštuoti ir sukurpti jam bylą, tačiau šalies Konstitucinis Teismas galutinai visus kaltinimus panaikino, nes Šventasis Sostas yra nepavaldus Italijos jurisdikcijai.

Pats arkivyskupas P.Marcinkus savo retuose interviu žiniasklaidai atmetė įtarinėjimus dėl nelegalių finansinių sandorių. Jis taip pat nepritarė Vatikano „geros valios“ sprendimui išmokėti didžiules kompensacijas bankrutavusio „Ambrosiano“ kreditoriams, nes Šventasis Sostas nėra atsakingas už Italijos bankų netobulą sistemą. Kita vertus, yra plačiai žinomas arkivyskupo posakis, kad „jūs negalite valdyti Bažnyčios vien tik „Sveika, Marija“ maldos kalbėjimu“, taigi ir čia, kaip ir kiekvienoje veikloje, galimos klaidos. Galima sutikti su žymaus Vatikano istoriko jėzuito kunigo Pėterio Gumpelio pastebėjimu duotame interviu Vokietijos dienraščiui „Die Welt“, kad arkivyskupas P.Marcinkus buvo geras dvasininkas, tačiau „jo žmogiškieji gebėjimai buvo pervertinti. Taip pat akivaizdu, jog jam pritrūko atsargumo“.

Be abejonės, „Ambrosiano“ banko skandalinga afera atsiliepė arkivyskupo P.Marcinkaus sveikatai ir bažnytinei karjerai. 1989 metais jis atsistatydino iš Vatikano banko valdytojo pareigų, o 1990-aisiais ir iš Popiežiškosios Vatikano miesto valstybės administravimo komisijos, kuriai vadovavo nuo 1981 metų. Sugrįžęs į Jungtines Amerikos Valstijas apsigyveno Sansičio mieste, Finikso vyskupijoje (Arizonos valstija). Pagelbėjo vietinei Šv. Klemento Ramiečio parapijai, kurios bažnyčioje trečiadieniais ir sekmadieniais aukodavo šv. Mišias. Taip pat pora kartų per mėnesį celebruodavo Eucharistiją Sansičio lietuvių katalikų misijos bažnyčioje. Su sakramentais lankė pacientus ligoninėse ir slaugos namuose, padėjo Finikso diecezijai teikiant Sutvirtinimo sakramentą.

© 2006 „XXI amžius“