Su Dievu ir su savo tauta

Popiežiui Jonui Pauliui II rūpėjo ir Lenkijos, ir globaliniai pasaulio klausimai

Popiežius Jonas Paulius II prie Lenkijos saugumo nužudyto kun. Ježio Popieliuškos kapo 1987 m. birželį

Maldininkai iš Lenkijos gedi mirusio tautiečio Šventojo Tėvo

Jonas Paulius II po pasikėsinimo

Pasirengimas

1981 m. gegužės 13 d. Mechmetas Alis Agdža, 23 metų turkas, išėjo iš „Isa“ pensiono, esančio Čičeronės gatvėje, netoli Kavuros aikštės ir Sant Andželo pilies ant Tibro kranto prie Vatikano. Buvo nuostabi pavasario diena, ir kartu su 20 tūkstančių maldininkų Mechmetas nužingsniavo Šv.Petro aikštės link į kas savaitę vykstantį susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Agdža nebuvo tipiškas maldininkas. Prieš dvejus metus, 1979 m. sausio 1 d., jis užmušė labai populiaraus Stambulo laikraščio „Millenet“ vyriausiąjį redaktorių. Žudiką tuoj pat areštavo, ir jis prisipažino padaręs nusikaltimą, bet teisme 1979 m. spalio 3 d. kategoriškai atsisakė savo prisipažinimų. Lapkričio 23-iąją, nepasibaigus teismui, jis, persirengęs kareivio uniforma, pabėgo iš stropiai saugomo kalėjimo, o po trijų dienų parašė laikraščiui „Millenet“, kad įvykdys savo grasinimą užmušti Popiežių, jeigu šis išdrįs atvykti į Turkiją, kaip planavęs, lapkričio 28 dieną.

Nors Turkijos teismas už akių ir nuteisė mirties bausme, bet nei Interpolas, nei turkų valdžia nesurado nusikaltėlio. O Agdža, neturėdamas lėšų gyventi, tuo laiku laisvai keliavo po įvairiausiais šalis, tarp jų po Iraną, Bulgariją, Šveicariją, Vokietiją ir Tunisą. Atrodo, kad jis aplankė ir Sovietų Sąjungą. 1981 metų sausį atvyko į Romą, vasarį buvo Šveicarijoje ir Austrijoje. Balandį grįžęs keletui dienų į Romą, išvyko į Perudžą, užsirašė į universiteto kursus ir net lankė keletą paskaitų, po to nuvyko į Milaną, kur užsakė bilietą dviejų savaičių išvykai į Maljorką. Toje išvykoje dalyvavusieji jo beveik nematė – jis kažkur dingdavo. Gegužės pradžioje Agdža grįžo į Romą ir apsigyveno „Isos“ pensione. Kambarį jam kažkas užsakė dar neatvykus. Gegužės 11–12 dienomis Agdža vaikščiojo po Šv.Petro aištę tyrinėdamas nusikaltimo vietą.

Kitą dieną jis vėl išvyko ten su tūkstančiais maldininkų ir romiečių. Perėjęs aukštyn Končiliacione gatve, jis išėjo į aikštę, stengdamasis neatsitraukti nuo Berninia kolonados. Visa didžiulė aikštės erdvė buvo padalyta medinėmis pertvaromis į atskiras sekcijas, sudariusias siaurą koridorių, kuriuo atviru papamobiliu turėjo pravažiuoti Popiežius, iš arčiau sveikindamas maldininkų minias. Agdža surado patogią vietą už žmonių nugarų, susispietusių vienoje tokių pertvarų. Nuo Šventojo Tėvo jį skyrė ne daugiau nei 3,5 metro. Jis užėmė poziciją ir ėmė laukti.

Jono Pauliaus II darbai

Buvo neįsivaizduojama, kad Popiežius atidėtų visus Bažnyčios reikalus bei jos problemas ir keletui savaičių ar mėnesių nukreiptų visą dėmesį į kokį nors vieną, nors ir labai svarbų reikalą, – tokios prabangos jis negalėjo sau leisti. Kasdien kas nors atsitinka, ir į tuos įvykius jis visada neatidėliodamas reaguoja. Tik taip Popiežius gali daryti teigiamą įtaką visos Bažnyčios gyvenimui.

Ypač sudėtingi jam duoti uždaviniai buvo akivaizdžiai atskleisti tarp 1979 metų birželį vykusio vizito į gimtąją Lenkiją ir dvigubo vizito į Jungtinę Karalystę ir Argentiną Folklendo (Malvinų) karo metu 1982 metais.

Pirmieji globalūs Jono Pauliaus II bandymai atgaivinti Petro misiją „krikščioniškos brolijos stiprinimo“ labui ir jo pirmosios pastangos atnaujinti Bažnyčios atsakomybę už humanizmo krizę XX a. pabaigoje prasidėjo nuo jo gimtosios žemės, kur tuo laiku vyko atkakli nesmurtinė kova su komunizmu. Nelengva įsivaizduoti tuos didžiulius darbus, kuriuos tuo laiku (ir vėliau) vykdė Jonas Paulius II. Veikalo „Kūno teologija“ išleidimas, daugybė Popiežiaus kreipimųsi į Jungtines Tautas ir UNESCO, kelionės į Airiją, JAV, Braziliją, Afriką, Prancūziją, Vakarų Vokietiją ir Rytų Aziją, istorinis susitikimas su Visuotinu (stačiatikių) Patriarchu, pastangos atgimti Italijos Katalikų Bažnyčiai, Vyskupų Sinodas šeimos ir santuokos klausimais, antroji enciklika „Dives in misericordia“, Vyskupų Sinodas Olandijos problemoms ir Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčios klausimams, nuolatinės pastangos sumažinti mokslo ir religijos atotrūkį, daugybė naujų vyskupų paskyrimų, tarp jų tokių svarbių vyskupijų kaip Milano ir Paryžiaus, – visa tai vyko tuo laiku, kai Lenkijoje plėtėsi nepriklausomos „Solidarumo“ profsąjungos veikla, jos pirmųjų 16 mėnesių triumfališko, niekaip nesustabdomo žygio per šalį.

Štai kaip atrodė, pavyzdžiui, viena Popiežiaus diena – 1980 m. gruodžio 2-oji – visuotinėje politikoje. Kol Vatikanas susirūpinęs stebi įvykius Lenkijoje, JAV, Europos Sąjunga ir NATO atkakliai perspėja Sovietų Sąjungą, kad ji nesikištų į Lenkijos vidaus reikalus, nors ir laiko ją savo satelite. Tą pačią dieną Romoje susirenka Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčios tremtyje Vyskupų Sinodas ir priima oficialią rezoliuciją, skelbiančią neteisėtais vadinamojo 1946 metų Lvovo Soboro sprendimus. Soboras tada vyko prižiūrimas sovietų valdžios ir būtent dėl to faktiškai likvidavo pagrindines 1596 metų Brastos unijos nuostatas, taip pat paskelbė, kad Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia inkorporuota į Rusijos Stačiatikių Bažnyčią. Sovietinėje spaudoje kasdien stiprėjo antipopiežiška propaganda, prasidėjusi tuoj pat po Karolio Vojtylos išrinkimo Popiežiumi. Jonas Paulius II vis dažniau užsipuolamas, kad palaiko tuometinį JAV prezidentą Džimį Karterį ir jo patarėją nacionalinio saugumo klausimais Zbignevą Bžezinskį, kurie esą stengiasi destabilizuoti padėtį Sovietų Sąjungoje.

Tą pačią dieną San Salvadore buvo išprievartautos ir nužudytos trys vienuolės amerikietės – paskutinės žiauraus pilietinio karo aukos. Karas šalyje kilo nužudžius Salvadoro arkivyskupą Oskarą Arnulfo Romerą. Padėtis Nikaragvoje irgi kasdien blogėjo, nepaisant ryžtingos katalikų dvasininkų kritikos dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, vykdomo kairiojo sandinistinio režimo.

Tą pačią dieną buvo išspausdinta Popiežiaus enciklika „Dives in misericordia“.

1980 m. gruodžio 2-oji dar per vieną dieną priartino audrą, kurią Popiežiui parengė Katalikų Bažnyčia, vis dar neatsigavusi po II Vatikano Susirinkimo, – ta pati Bažnyčia, kurioje „kitamanystė“ galėjo reikšti tik viena – atsitraukimą nuo tiesos.

Nuo 1980 metų vasaros pabaigos iki pat 1982 metų vasaros Jonas Paulius nuolat susidurdavo su daugybe diplomatinių, bažnytinių ir netgi asmeninių krizių, ir nė viena iš jų negalėjo būti išspręsta tuo laiku ir tomis sąlygomis. Šiaip ar taip, dalyvaudamas jų sprendime, popiežius Jonas Paulius II vis pasilikdavo Bažnyčios Visuotinu Ganytoju.

„Solidarumas“ ir Jonas Paulius II

Ta dagtis, kurią Jonas Paulius II uždegė Lenkijoje 1979 metų birželį, degė lėtai, tačiau vis dėlto degė. Po 14 mėnesių, 1980 m. rugpjūčio 14-ąją, jos silpna, kaip atrodė, ugnis atvedė į galingiausią nesmurtinės kovos sprogimą, ir tos kovos dėka kitą dešimtmetį prasidėjo visos komunistinės sistemos krachas.

Dar vienu pretekstu sprogimui pasitarnavo komunistinės Lenkijos vyriausybės bandymas padaryti tvarką šios šalies ekonomikoje. 1980 m. liepos 2-ąją kainos tokioms vartojimo prekėms, kaip jautiena, kiauliena, duona ir kt., padidėjo nuo 30 iki 100 proc. Prasidėjo masinių streikų banga. Vietinė valdžia buvo priversta paklusti reikalavimams sumažinti maisto produktų kainas ir padidinti atlyginimus, tačiau centrinė valdžia atsisakė pakelti pajamų lygį. Nepaklusnumo akcijos perėjo į kitas sritis: Lenkiją ir Sovietų Sąjungą jungiančio geležinkelio dispečeriai nutraukė darbą ir užblokavo susisiekimą tarp dviejų šalių, prie jų prisijungė ir kiti geležinkelių, taip pat maisto ir pieno pramonės darbuotojai. Palengva darbininkų ir tarnautojų reikalavimuose pradėjo vyrauti iš esmės politiniai motyvai. Streikuotojai ėmė reikalauti streikų teisės, garantuoti tokių akcijų dalyviams saugumą, buvo reikalaujama naujai rinkti visų senųjų profsąjungų vadovybę ir vesti tiesiogines derybas su centrine valdžia. Liublino streikuotojų reikalavimai buvo patenkinti, tačiau neramumai tuo nesibaigė: darbininkai reikalavo realios laisvės. Liublino reikalavimai kaip aidas perėjo visą šalį. Kai rugpjūčio 7 dieną buvo atleista iš darbo Gdansko laivų statyklos gabi darbuotoja Valentinovič (ji rengėsi uždegti žvakeles Gdanske 1970 metais per demonstraciją sušaudytų darbininkų atminimui), jau po dešimties dienų tūkstančiai darbininkų pareiškė, kad protesto vardan užima gamyklą. Jiems vadovavo bedarbis elektrikas Lechas Valensa, kuris perlipo per keturių metrų tvorą, kad patektų į savo buvusią darbo vietą. Streiko komitetas sudarė veiksmų programą iš aštuonių punktų, kuri ypač sustiprino politinę reikalavimų dalį. Prie ekonominių reikalavimų darbininkai pareikalavo leisti sudaryti laisvą profsąjungų sąjūdį. Taip pat iš valdžios buvo pareikalauta pastatyti memorialą per masinius neramumus 1970 metais sušaudytų gamyklos darbininkų garbei.

Bandydamas susisiekti su vietiniais partiniais veikėjais ir vyriausybiniais valdininkais, Gdansko vyskupas Lechas Kačmarekas pasiūlė valdžiai leisti dvasininkams susisiekti su streikuojančiaisiais. Jo nuomone, tokie veiksmai galėtų išaiškinti padėtį ir sumažinti nereikalingą įtampą visuomenėje. Valdžia sutiko su tuo. Rugpjūčio 17-ąją kunigas Henrikas Jankovskis, L.Valensos nuodėmklausys, aukojo šv. Mišias laivų statyklos teritorijoje. Ten susirinko keturi tūkstančiai darbininkų ir tarnautojų, o dar du tūkstančiai jų šeimos narių ir draugų buvo prie gamyklos praėjimo. Šv. Mišių pabaigoje kun. H.Jankovskis palaimino didžiulį medinį kryžių, padarytą vietos dailidžių. Jis buvo tuoj pat pastatytas prie praėjimo ir nuo to laiko tarnavo kaip laikinas memorialinis ženklas 1970 metais žuvusiųjų atminimui.

Pirmos iškilmingos šv. Mišios Gdanske ir memorialinio kryžiaus iškėlimas suteikė šiam miestui ir streikuojantiesiems tautinių herojų vardą, jie staiga tapo gerai žinomi visam pasauliui. Nuo tada Gdansko darbininkų veiksmus lydėdavo Juodosios Madonos (iš Čenstakavos) paveikslas ir kiti religiniai simboliai, netrukus tapę tikriausiomis relikvijomis, kurių padedami sukilę lenkai patvirtino tiesą, pasakytą Jono Pauliaus II dar 1979 metų birželį. Jis dar tada numatė, kad jo tėvynainiai anksčiau ar vėliau pademonstruos atgimusį savo orumo jausmą ir įrodys aistringą laisvės siekį. Madona laivų statyklos vartuose, šv. Mišios streikuojantiems darbininkams, taip pat į eilę sustojusių streikuojančiųjų minios, norinčių žūtbūt dalyvauti religinėse apeigose, – visa tai simbolizavo politinį kovos su valdžia charakterį. Tai turėjo tapti nesmurtine ir savireguliuojančia revoliucija, kurią kažkada atmetė Robespjeras, Leninas ir daugelis kitų smurtinių veiksmų šalininkų dabartinių revoliucijų panteone.

Daugelis Lenkijos vyskupų, tarp jų ir primas Vyšinskis, labai lėtai suprato Gdanske vykusių įvykių esmę. Vyskupas Kačmarekas buvo išimtis. Nors per Žolinės šventę (1980 m. rugpjūčio 15 d.) Lenkijos primas Čenstakavoje niekuo ypatingu neatsiliepė apie įvykius Gdanske, bet jau rugpjūčio 17-ąją, sakydamas pamokslą Vambježicoje, kardinolas Vyšinskis paminėjo „nacionalinius neramumus ir nacionalinę tragediją“, taip pat kreipėsi į „tuos darbininkus, kurie kovoja už savo socialines, moralines, ekonomines ir kultūrines teises“. Supaprastintas ir „pašvelnintas“ šio pamokslo variantas po trijų dienų buvo perduotas ir per Varšuvos televiziją. Tuo laiku Jonas Paulius II pirmą kartą įsikišo į šią dramą ir išklausė išsamią ataskaitą apie savo asmeninio sekretoriaus monsinjoro Stanislavo Dzivišo vizitą į Lenkiją. O tradicinio susitikimo su maldininkais metu, rugpjūčio 20 dieną, Popiežius visų paprašė pasimelsti už „mano Lenkiją“ ir dar tą pačią dieną nusiuntė asmeninį laišką kardinolui Vyšinskiui. Paviešintas po trijų dienų, šis Popiežiaus laiškas artimai sujungė Bažnyčią su Gdansko laivų statyklos darbininkų reikalavimais.

„Aš vėl meldžiuosi už tai, kad Lenkijos episkopatas, vadovaujamas primo, (...) prisijungtų prie tautos jos kovoje už kasdienį duonos kąsnį, už socialinį teisingumą ir už įstatyminę teisę gyventi savo nuožiūra ir pagal savo darbo rezultatus“. Panašius laiškus Popiežius pasiuntė kard. Macharskiui į Krokuvą ir vysk. Barele į Varšuvą. Netrukus vysk. Kačmarekas nuvyko į Varšuvą, kad su padėtimi supažindintų kard. Vyšinskį ir Lenkijos vyskupų konferencijos sekretorių vysk. Dubrovskį. Be to, jis norėjo įtikinti dvasininkus, kad streikų komiteto vadovai iš tiesų atstovauja Gdansko darbininkų interesams. Rugpjūčio 22 dieną streikininkų pozicijos buvo sustiprintos, kai jų prašymu atvyko lenkų inteligentų grupė, vadovaujama Tadeušo Mazovieckio iš katalikų žurnalo „Więz“ („Ryšys“). Tai buvo atviro dialogo tarp katalikiškos ir nekatalikiškos inteligentijos, organizuoto Krokuvoje kard. Vojtylos, rezultatas.

Tačiau atvirą ir aiškią Popiežiaus poziciją nuliūdino kard. Vyšinskio neapsisprendimo pozicija. Rugpjūčio 26-ąją, per Čenstakavos Dievo Motinos šventę, Lenkijos primo pasakytas pamokslas nuvylė streiko dalyvius. Jie, be abejo, galėjo suprasti kardinolo raginimus būti „ramiems, santūriems, protingiems, apdairiems ir atsakingiems už visos lenkų tautos likimą“, bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl šiuo atsakingu momentu kardinolas manė, jog galima kritikuoti lenkų darbininkus už jų darbo našumą ir versti jiems atsakomybę už tą ekonominę katastrofą, kurioje atsidūrė Lenkija. Tikriausiai pagrindinis primo rūpestis tuo laiku buvo galimo sovietų įsiveržimo grėsmė. Tačiau jis vis dėlto nesuprato, kad Gdanske prasidėjo gana specifinis tiesos momentas, arba kairos, kalbant Šventojo Rašto žodžiais.

Į įvykius vėl įsikišo Jonas Paulius II, nors ir atsargiai, bet vis dėlto pakankamai tvirtai. Kitą dieną kreipdamasis į maldininkų minią ir pasaulio žiniasklaidą, puikiai suprasdamas, kad jo žodžių klausysis ne tik Gdansko darbininkai, bet ir Lenkijos bei Sovietų Sąjungos vyriausybės, „didžiąsias ir svarbiausias mūsų šalies problemas“ jis patikėjo Čenstakavos Dievo Motinai. Popiežius visaip gynė streikuojančius darbininkus ir nuolat kartojo, kad tos problemos, su kuriomis jie taip netikėtai susidūrė, yra esminės ir gali būti galutinai išspręstos tik tada, jeigu „mūsų šalyje įsiviešpataus taika ir teisingumas“.

Tą pačią dieną Lenkijos vyskupų taryba, susirinkusi į ypatingą sesiją Varšuvoje, paskelbė komunikatą, kuriuo, be jokių kompromisų, parėmė streikuojančiųjų reikalavimus ir jų teisę kurti nepriklausomas profsąjungas. Skelbiant šias nuostatas, buvo remiamasi II Vatikano Susirinkimo sprendimais apie dirbančiųjų teisę organizuoti nepriklausomas profesines sąjungas. Šio kreipimosi esmė buvo labai aiški – vyskupų konferencija reiškė įsitikinimą, kad darbininkams jokiu būdu nereikia nutraukti streiko. Dar daugiau. Jie turi ginti savo teises iki galo ir reikalauti leisti sukurti nepriklausomas nuo vyriausybės profsąjungas kaip svarbiausią šalies atsinaujinimo sąlygą.

Kaip tik dėl atsargaus, bet visgi pakankamai aiškaus Popiežiaus palaikymo ir ryžtingo vyskupų konferencijos pareiškimo streikuotojai išsaugojo tvirtą poziciją ir galų gale privertė vyriausybės valdininkus nusileisti jų reikalavimams. Rugpjūčio 31-ąją pasirašytas susitarimas numatė sukurti nepriklausomą profsąjungą. Ši darbininkų rezoliucija sugriovė seną komunistinę doktriną, kurios esmė buvo ta, kad darbininkams esą būtinai reikia avangardinės partijos, kuri vienintelė gali išaiškinti jiems jų interesus. Susitarimo sąlygos, paremtos teisės į nepriklausomas profsąjungas pripažinimą, taip pat reiškė savotišką valdžios šalyje pasidalijimą. O valdžios pasidalijimas savo ruožtu liudijo totalitarinio režimo pabaigos artėjimą.

Įtampa nemažėja

Streikai palaipsniui užplūdo visą šalį, įtraukdami metalurgus, kalnakasius ir kitus valstybinių įmonių darbininkus. Lenkijos vyriausybė ir komunistų partija taip pat visiškai pakriko. Įnirtingos diskusijos parlamente dėl visų nesėkmių administraciniame darbe baigėsi tuo, kad širdies smūgį patyrė ir netrukus iš savo posto buvo pašalintas Lenkijos jungtinės darbininkų (t.y. komunistų) partijos vadovas E.Gerekas. Jį pakeitęs S.Kania pažadėjo politbiuro nariams grįžti „prie lenininių partinio gyvenimo normų“ ir efektyviau įgyvendinti pakoreguotą partijos liniją. Įstatymiškai manevruodamas jis pabandė neutralizuoti „Solidarumo“ judėjimą. Betgi judėjimas rugsėjo viduryje pavirto išties visanacionaline struktūra: Gdanske susirinkę trisdešimt penkių neseniai įkurtų nepriklausomų profsąjungų delegatai oficialiai pripažino „Solidarumą“ visanacionaliniu profsąjunginiu susivienijimu. Visi buvo įsitikinę, kad šie įvykiai vienaip ar kitaip susiję su 1979 metų birželio popiežiaus Jono Pauliaus II laišku. Suvažiavimo delegatai, džiaugsmingai išgyvendami pirmąjį demokratinės savivaldos momentą, parengė „Solidarumo“ Įstatų projektą ir tuoj pat pasiuntė į Varšuvos apygardos teismą užregistruoti. Jau tuomet tapo aišku, kad „Solidarumas“ tapo ne tiek profsąjungine organizacija, kiek unikaliu socialiniu politiniu susivienijimu, kurį galima buvo apibūdinti kaip pilietinį kryžiaus žygį už tautinį atgimimą.

Atsakydama į jau iškilusią politinę jėgą, grasinančią komunistiniam režimui, valdžia pabandė vilkinti duotus pažadus. Tačiau „Solidarumas“ vėl pagrasino streikais visoje šalyje ir netgi pareikalavo leisti prieiti prie masinės informacijos priemonių. Demonstratyvus streikas išgąsdino kompartijos vadus, ir jie, sušaukę ypatingąjį plenumą, po įtemptų diskusijų sutiko vykdyti svarbias partijos vidaus reformas. Kadangi vietos teisminiai organai vis atsisakinėjo registruoti „Solidarumą“, įtampa šalyje visą spalio mėnesį kasdien didėjo. T.Mazovieckis išvyko į Romą tartis su Jonu Pauliumi II dėl tolesnių veiksmų. Popiežius turėjo vieną vienintelį klausimą: „Ar tai tęsis ir toliau? Ar judėjimas turi ateitį?“.T. Mazovieckis užtikrino Popiežių, kad „Solidarumo“ judėjimas išties turi ateitį ir neužsibaigs net kraštutiniu atveju.

Varšuvoje spalio 15–16 dienomis vykusi Lenkijos vyskupų konferencija patvirtino savo ankstesnius įsipareigojimus ir palaikė darbininkų profsąjungos reikalavimus tuoj pat įvykdyti Gdansko susitarimo punktus. Ryžtingos pozicijos pradėjo laikytis ir Lenkijos primas kardinolas Vyšinskis. Jis ne tik susitiko su S.Kania ir aptarė jo pokalbius su Varšuvos pakto valstybių užsienio reikalų žinybų vadovais, bet ir po dviejų dienų atskrido į Romą dalyvauti baigiamojoje Sinodo sesijoje šeimos klausimais ir pirmiausia išdėstyti Popiežiui savo įspūdžius apie Lenkijoje vykstančius įvykius.

Nepaslanki komunistinės Lenkijos įstatyminė sistema pagaliau pradėjo judėti, bet, tiesa, tik tam, kad padarytų dar vieną politinę klaidą. Kai L.Valensa vėl atėjo į Varšuvos apygardos teismą, teisėjas iškilmingai paskelbė įregistruojąs „Solidarumo“ profsąjungą. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad jis į Įstatus vienašališkai įtraukė labai abejotiną punktą apie socialistinės santvarkos pripažinimą, vadovaujantį kompartijos vaidmenį visuomenėje ir kt. Aštuoni milijonai „Solidarumo“ narių labai pasipiktino. L.Valensa čia pat atmetė vienašališkas pataisas ir ryžtingai pareiškė, kad jo vadovaujama profsąjunga niekada nesutiks su savavališkai jam primestais pakeitimais įstatuose, priimtuose demokratiniu keliu.

Nuo tada įtampa šalyje smarkiai augo, ir ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Centrinėje Europoje. „Solidarumo“ vadovybė pareikalavo tuoj pat susitikti su šalies premjeru, ir ne Varšuvoje, o Gdanske. Po daugelio pasitarimų „Solidarumo“ vadovybė sutiko susitikti su vyriausybės atstovais Varšuvoje, bet ji pareiškė ultimatumą: jeigu iki lapkričio 12 dienos vyriausybė neužregistruos „Solidarumo“ ankstesnėmis sąlygomis, prasidės nacionalinis streikas. Spalio 28-ąją Čekoslovakija uždarė sieną su Lenkija. Komunistų vadovas kitą dieną išskrido į Maskvą, o Čekoslovakijos ir Rytų Vokietijos informacijos priemonės pradėjo nuožmią kampaniją prieš „Solidarumą“ ir ypač jo vadovą Valensą. VDR vadovas Honekeris parašė Brežnevui laišką, reikalaudamas imtis kuo skubiausių veiksmų, kol „socialistinė Lenkija“ dar galutinai neprarasta.

Tik lapkričio 10 dieną Lenkijos Aukščiausiasis Teismas, pakeitęs Varšuvos apygardos teismo sprendimą, išbraukė iš Įstatų streikuojačiuosius įžeidžiančius papildymus. Bet ir „Solidarumas“ nusileido, priimdamas pataisas dėl vadovaujančio kompartijos vaidmens lenkų visuomenėje kaip Įstatų priedą. Taigi greitos masinės nacionalinės konfrontacijos grėsmė buvo pašalinta. Kardinolas Vyšinskis šia proga priėmė „Solidarumo“ vadovus, kartu juos labai atsargiai perspėdamas nekelti perdaug radikalių reikalavimų, kurių valstybė negali įvykdyti. Lenkijos primas, matyt, iki galo taip ir neįtikėjo, kad sovietinio įsiveržimo grėsmė visiškai negalima. Tačiau „Solidarumo“ konfrontacija su valdančiuoju režimu buvo neišvengiama. „Solidarumas“, kuris niekada nebuvo paprasta profsąjunga, negalėjo egzistuoti kartu su totalitarine valstybe. Sovietų Sąjungos vadovybė puikiai tą suprato ir kurį laiką dėjo nemaža pastangų, kad priverstų „Solidarumą“ pasitraukti į šešėlį. Tuo tikslu 1980 metų gruodį buvo suplanuota kampanija neutralizuojant lenkų opoziciją: į Lenkijos teritoriją buvo rengiamasi įvesti net dvidešimt dvi karines divizijas iš SSRS, Čekoslovakijos ir VDR. Apie tai sužinojo JAV žvalgyba. Gruodžio 7-ąją, sekmadienį, JAV nacionalinio saugumo patarėjas Bžezinskis susisiekė telefonu su Popiežiumi ir papasakojo apie tai. Prie Lenkijos sienos besiartinantys kariniai daliniai yra visiškai pasirengę kovai, vadinasi, jie bet kuriuo momentu gali įsiveržti į šalį. Ir nors sieną priėję daliniai sustojo, matyt, rengdamiesi puolimui, tačiau gandai apie galimą sovietų įsiveržimą į Lenkiją visą savaitę atkakliai cirkuliavo po visą pasaulį.

Bet baiminimasis nepasitvirtino. Kaip paaiškėjo po daugelio metų, gruodžio 5-ąją sovietų vyriausybė davė nurodymą sustabdyti kariuomenę prie sienos. Mat Lenkijos partinė vadovybė prigąsdino sovietinę valdžią, kad lenkai ramiai nesusitaikstys su okupacija. Be to, SSRS vadovybę paveikė ir tarptautinė praktika: juk sovietinės kariuomenės draugiškai nepriėmė nei Čekoslovakija 1968 metais, nei Afganistanas 1979 metais, nei juo labiau tam nepritarė JAV su savo sąjungininkais. Ir šiuo atveju JAV prezidentas Karteris nedviprasmiškai „karštąja linija“ SSRS vadovui Brežnevui pareiškė, kad sovietų karinis įsikišimas į Lenkijos vidaus reikalus turės „labai dramatiškų“ pasekmių sovietų ir amerikiečių santykiams. JAV administracija ėmėsi ir kitais kanalais perspėti SSRS, taip pat įvedė visišką karinę parengtį NATO kariuomenėje. Buvo suorganizuota galima SSRS tarptautinė izoliacija, taip pat parengta pasaulinė profsąjungų akcija palaikant „Solidarumą“. Panašios pozicijos laikėsi ir nauja, iki tol išrinkta JAV prezidento R.Reigano administracija. Pajutusi didžiulį tarptautinį pasipriešinimą, sovietų vyriausybė nusprendė ieškoti kitų būdų „Solidarumo“ judėjimui likviduoti.

Popiežiaus įsikišimas

Nenustojančių gandų apie sovietų kariuomenės įsiveržimą į Lenkiją įkarštyje popiežius Jonas Paulius II nusprendė ir pats imtis energingų veiksmų. Panaudodamas savo daugiametės diplomatijos praktiką, gruodžio 16-ąją Popiežius pasiuntė visiškai beprecedentį laišką Sovietų Sąjungos vadovui Brežnevui. Laiške, parašytame nepriekaištinga prancūzų kalba, laikantis visų tradicinių diplomatinių formuluočių, buvo apeliuojama į lenkų tautos patirtas netektis Antrojo pasaulinio karo metais, į būtinybę mažinti tarptautinę įtampą, kilusią dėl įvykių Lenkijoje, į Helsinkio Baigiamojo akto besąlygišką laikymąsi, į pagarbą nacionaliniam suverenitetui ir nesikišimą į bet kurios aktą pasirašiusios šalies vidaus reikalus ir pan. Popiežius savo laišką baigė diplomatine kalba: „Reiškiu įsitikinimą, kad Jūs padarysite viską, ką galite, kad galutinai išsklaidytumėte kilusią įtampą ir atstatytumėte normalų plačios visuomeninės nuomonės apie taip sudėtingą ir ypač delikačią problemą požiūrį“. Tai buvo tikrai diplomatiškas, kartu ir aštrus laiškas, paremtas ir sovietinės terminologijos argumentais.

1981 m. sausio 15 d. „Solidarumo“ delegacija Vatikane susitiko su Jonu Pauliumi II, kuris nuoširdžiai priėmė ją ir turėjo privatų pokalbį. Popiežius padrąsino lenkų darbininkų atstovus, kad supranta „Solidarumą“ kaip jėgą, kovojančią ne prieš kažką, o už kažką. Atsidavimas „moraliniam visuomenės gerumui“, pabrėžė jis, yra visos „Solidarumo“ veiklos „kertinis akmuo“ ir kartu bet kurio „realaus progreso“ nacionaliniame atgimime pradžia. Tai visai kitas socialinės revoliucijos tipas, sakė Jonas Paulius II.

Tačiau sovietų valdžia, lyg ir tylėjusi tris mėnesius po planuoto įsiveržimo, nutarė imtis savų sprendimo būdų. Tam panaudoti ji nusprendė pačios Lenkijos vyriausybę. Generolą Jeruzelskį, kuriuo sovietai besąlygiškai pasitikėjo, ji matė kaip žmogų, galintį įvesti tvarką šalyje. Iš pradžių jis buvo paskirtas premjeru. Po to įvairiais būdais buvo pradėta kaitinti įtampa: sumušti kai kurie „Solidarumo“ vadai, dėl ko vėl kilo streikų banga. Kovo pabaigoje net ir Jonas Paulius II kreipėsi laišku į kardinolą Vyšinskį, prašydamas vengti pavojingos konfrontacijos ir kartu pabrėždamas, kad „lenkai turi neatimamą teisę spręsti savo vidaus reikalus savo jėgomis“. Kardinolas Vyšinskis pakvietė „Solidarumo“ vadus būti santūrius, netgi atsisakyti numatyto streiko. Sovietų informacijos agentūra TASS pareiškė, kad „Solidarumas“ rengia kontrrevoliucinio perversmo Lenkijoje planą, gatvėse stato barikadas ir pan. Kardinolui Vyšinskiui valdžios atstovai parodė savo tariamus planus įvesti karo stovį, o sovietų kariuomenė prie Lenkijos sienos rengėsi (tikriausiaiai tik dėl gąsdinimo) kariniams manevrams. Tokiomis sąlygomis Valensa ir kiti „Solidarumo“ vadai kovo 31 dieną numatytą streiką atšaukė.

Balandžio 3 dieną į Brestą iškviestiems S.Kaniai ir V.Jeruzelskiui KGB vadovas Andropovas ir SSRS gynybos ministras Ustinovas iki pat paryčių traukinio vagone įtikinėjo įvesti karinį stovį, nes kitaip bus įvykdyta karinė intervencija. Po savaitės Lenkijos parlamentas dviem mėnesiams visoje šalyje uždraudė streikuoti.

1981 metų pavasarį visuomeninė–politinė krizė Lenkijoje, atrodė, aptilo. Balandžio 26-ąją Popiežius aplankė du Italijos miestus. Didelį dėmesį jis skyrė šeimos klausimams, net įsteigė Popiežiškąją tarybą šeimos klausimais. O gegužės 13-ąją ketino pradėti naują priėmimų ciklą, pažymint Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“ 90 metų sukaktį.

Ir štai tada jis atsidūrė prie naujo, labai pavojingo išbandymo slenksčio.

Pasikėsinimas

Gegužės 13-ąją, papietavęs su profesoriumi Ž.Leženė, žymiu prancūzų genetiku, identifikavusiu chromosomų patologiją, sukeliančią Dauno sindromą, Jonas Paulius II penktą valandą, tiksliai pagal grafiką, jau pradėjo važiuoti savo papamobiliu per Varpinės arką. Kaip visada, geraširdiškai besišypsantis Popiežius sveikino susirinkusią minią. Automobilis, turėjęs padaryti du ratus aplink aikštę, lėtai važiavo siauru koridoriumi tarp dviejų medinių barjerų, virš kurių žmonės dažnai iškeldavo savo vaikus, kad Popiežius juos palaimintų. Kaip tik dabar Popiežius grąžino tėvams mažą mergaitę, ir automobilis pasuko Apaštalinių rūmų Bronzinių durų link. Lygiai 17.13 val. pasigirdo du keisti garsai. Prie pat medinio barjero stovėjęs M.A.Agdža buvo paleidęs du šūvius iš pusiauautomatinio pistoleto. Kulkos pataikė Jonui Pauliui II į pilvą, ir jis griuvo aukštielninkas ant savo asmeninio sekretoriaus Stanislavo Dzivišo rankų.

Taip buvo atkeršyta Popiežiui už jo aktyvią veiklą remiant lenkų įkurtą nuo komunistinės valdžios nepriklausomą „Solidarumo“ profsąjungą. Šventasis Tėvas išliko gyvas, gydytojai grūmėsi už jo gyvybę. Gruodį Lenkijoje generolas Jeruzelskis įvedė sovietų KGB reikalautą karinį režimą.

Tačiau Dievas taip pasirūpino, kad Popiežius dar daug pasitarnavo savo tautai, reikšdamas jai meilę ir pagarbą, dar daug didžių darbų padarė Jonas Paulius II krikščioniškajam pasauliui. Dievas sugriovė netikėlių planus, ir Popiežius vykdė savo misiją dar ilgus 25 metus, palikdamas šį pasaulį ir išeidamas pas Viešpatį 2005 m. balandžio 2 d., šeštadienį, per Švč. Mergelės Marijos dieną.

Parengta pagal užsienio spaudą

© 2006 „XXI amžius“