Popiežiaus kelionė į Turkiją
|
Popiežius Benediktas XVI nuo antradienio
iki penktadienio viešėjo krikščionybės
ištakas menančioje, dabar musulmoniškoje
Turkijoje. Sostinėje Ankaroje susitiko
su valstybės ir vyraujančios islamo
religijos vadovais, Stambule bendravo
ir meldėsi su Konstantinopolio patriarchu
bei kitų krikščioniškų konfesijų ganytojais,
vadovavo Eucharistijos aukai
Švč. M. Marijos namuose
istoriniame Efezo mieste
|
|
Popiežių Benediktą XVI Ankaros
Esemboga oro uoste pasitiko
Turkijos ministras pirmininkas
Rečepas Tajipas Erdoganas (dešinėje)
|
|
Šventąjį Tėvą, atvykusį į Turkiją,
su jo plakatais ir ašalies
vėliavomis pasitiko ir vaikai
|
|
Popiežių pasitiko Turkijos
religijos reikalų departamento
direktorius Ali Bardakoglu
Reuters ir AP nuotraukos
|
|
Popiežius sutinkamas Efeze
|
|
Žvilgsnis į Stambulą
|
|
Atokvėpio minutė Efeze
|
Popiežiaus Benedikto XVI lėktuvas Ankaros Esemboga
oro uoste nutūpė antradienį, kaip numatyta programoje, lygiai 13
valandą. Šventąjį Tėvą pasitiko Turkijos ministras pirmininkas Rečepas
Tajipas Erdoganas, kiti Turkijos valstybės ir vyriausybės bei ginkluotųjų
pajėgų pareigūnai, Turkijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas
arkivyskupas Rudžeras Frančeskinis ir apaštališkasis nuncijus Turkijoje
arkivyskupas Antonijus Lučibelas.
Benediktą XVI, be kitų bendradarbių, šioje apaštališkojoje
kelionėje lydėjo penki kardinolai Valstybės sekretorius Tarcizijus
Bertonė, Kardinolų kolegijos vicedekanas, Teisingumo ir taikos tarybos
pirmininkas emeritas Rožeras Ečegerajus, kuris yra asmeniškas ekumeninio
patriarcho Baltramiejaus I bičiulis, Rytų apeigų kongregacijos prefektas
Ignas Musa I Daudas, Krikščionių vienybės tarybos pirmininkas Valteris
Kasperis ir Tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas Polis Puparas.
Oro uoste išsirikiavusius Turkijos ginkluotųjų
pajėgų garbės rikiuotės karius Popiežius pasveikino turkiškais žodžiais:
Sveiki, kariai!
Tai nėra politinė, o sielovadinė kelionė, kuria
užsibrėžta tvirtinti dialogą ir bendrą įsipareigojimą taikai,
taip savo vizito į Turkiją tikslus apibendrino Benediktas XVI. Pokalbyje
su žiniasklaidos atstovais Šventasis Tėvas taip pat kalbėjo apie
Bažnyčios dialogo su islamu ir su broliais krikščionimis, ypač su
stačiatikiais, būtinumą. Šios apaštališkosios kelionės į Turkiją
metu vyksiančių susitikimų prasmė bus simbolinė, paženklinta draugystės
ir įsipareigojimo siekti taikos ir brolybės. Visi jaučiame tą pačią
atsakomybę šiuo sudėtingu istorijos metu, sakė Popiežius žurnalistams.
Susitikime su žiniasklaidos atstovais taip pat
buvo kalbėta apie Turkijos valstybės pasaulietiškumą. Paklaustas
apie šalies integraciją į Europą, Benediktas XVI priminė, jog moderniosios
Turkijos kūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas valstybės modeliu parinko
Prancūzijos konstituciją. Tai rodo, kad pačios moderniosios Turkijos
ištakose jau yra dialogas su europietišku samprotavimu, su europietišku
mąstymo ir gyvenimo būdu, tik pritaikomu kitame istoriniame ir religiniame
kontekste. Todėl, sakė Šventasis Tėvas, dialogas tarp europietiškos
sampratos ir musulmonų tradicijos yra įrašytas į pačią moderniosios
Turkijos egzistenciją, o tai reikalauja vienų ir kitų atsakomybės
mes, europiečiai, turime permąstyti laicizmą, kuris pašalina iš
visuomenės gyvenimo religinę dimensiją ir nuveda į aklagatvį. Turkija
savo ruožtu, remdamasi savo istorija, turi kartu su europiečiais
surasti sprendimą, kaip atkurti ryšį tarp pasaulietiškumo ir tradicijos,
tarp atviro ir tolerantiško samprotavimo, kurio esminį pagrindą
sudaro laisvė ir religija pagrįstos vertybės, kurios laisvei suteikia
turinį.
Benediktas XVI, atsakydamas į klausimą apie Šv.
Andriejaus šventės proga praėjusį ketvirtadienį jo laukusį susitikimą
Stambule su patriarchu Baltramiejumi I, pažymėjo, kad Ekumeninis
patriarchatas, nepaisant samprotavimų apie jo tikinčiųjų skaičių
ir simbolinę bei dvasinę reikšmę, yra atramos taškas visam stačiatikių
pasauliui. Todėl susitikimas su patriarchu Baltramiejumi I labai
svarbus įvykis krikščionių vienybės kelyje, sakė Šventasis Tėvas.
Susitikimas Ankaros oro uosto salėje su Turkijos
ministru pirmininku R.Tajipu Erdoganu užtruko daugiau kaip 20 minučių.
Jo metu Popiežius, kalbėdamas su Turkijos premjeru, pabrėžė, jog
jis visuomet didžiai vertino Turkijos kultūrą ir dėl šios priežasties
labai troško savo pontifikato pradžioje atvykti į Turkiją, sustiprinti
Šventojo Sosto ir Turkijos draugystės ryšius, paskatinti kultūrų
pažintį ir skatinti taikos bei susitaikymo darbą, kuris yra mūsų
laikų pareiga.
Kaip reikalauja visų oficialių valstybinių vizitų
Turkijoje protokolas, pirmiausia Šventasis Tėvas apsilankė Atatiurko
mauzoliejuje, kuriame ilsisi Turkijos kūrėjo palaikai.
Mustafa Kemalis Atatiurkas (1881-1938), Turkijos
Respublikos įkūrėjas ir pirmasis valstybės vadovas, ženklina radikalų
moderniosios Turkijos atsiribojimą nuo krašto osmaniškosios praeities.
Jis nuvertė sultonatą ir drastiškais sprendimais padėjo pamatus
valstybės modernizavimui pagal Vakarų demokratijų pavyzdį. Atatiurkas
atšaukė potvarkį, skelbusį, jog valstybės religija yra islamas,
ir 1937 metų konstitucijoje įtvirtino valstybės pasaulietiškumą:
buvo panaikintas Kalifatas ir šariatas, vietoj osmaniškojo įvestas
civilinis kodeksas, švietimas ir teisė atskirti nuo islamo, panaikintos
dervišų ir kitų religinių sektų draugijos, sekmadienis paskelbtas
savaitine poilsio diena vietoj penktadienio, uždrausta poligamija,
moterims suteikta rinkimų teisė, vietoj arabų įvestas lotyniškas
raidynas, Vakarų kalendorius. Valstybės kūrėjui M.Kemaliui, kuris
visų turkų buvo tituluojamas tautos patriarchu, šalies parlamentas
oficialiai suteikė naują Atatiurko, tai yra turkų tėvo, vardą.
Uždaru automobiliu į Atatiurko mauzoliejų atvažiavusį
Benediktą XVI pasitiko mauzoliejaus sargybos vadovas, kuris Šventąjį
Tėvą palydėjo iki pat Turkijos patriarcho kapo. Popiežius padėjo
gėlių vainiką, pagerbė Atatiurko atminimą tylos minute ir gretimoje
salėje pasirašė mauzoliejaus Aukso knygoje. Joje Benediktas XVI
anglų kalba, cituodamas Atatiurką, palinkėjo turkams: Taikos Tėvynėje,
taikos pasaulyje.
Ši Šventojo Tėvo kelionė nemaža dalimi yra žengimas
jo tiesioginių pirmtakų pėdomis. Atatiurko mauzoliejaus Aukso knygoje
pasirašė 1967 metais Turkiją aplankęs Paulius VI, o 1979 metais
Jonas Paulius II.
Oficialios Popiežiaus sutiktuvės buvo surengtos
Turkijos prezidento rūmų kieme. Benediktą XVI pasitiko Turkijos
prezidentas Ahmetas Nečdetas Sezeris ir pakvietė Popiežių privačiam
pokalbiui į prezidentūrą.
Po pirmosiomis valandomis vykusių protokolinių
vizitų, susitikimų su valstybės ir vyriausybės vadovais, antradienį
po pietų, apie 17 valandą vietos laiku, Šventasis Tėvas atvyko į
Turkijos religijų reikalų departamentą. Nors ši institucija istoriškai
yra kilusi iš Osmanų Turkijoje veikusios Šariato ministerijos, Atatiurko
reformuotoje pasaulietiškoje valstybėje visos religijos turi tas
pačias teises, o šis departamentas privalo tą religijų lygiateisiškumą
garantuoti. Popiežių pasitiko departamento direktorius Ali Bardakoglu.
Čia Benediktas XVI pasakė pirmą oficialią šios kelionės kalbą. Pateikiame
jos ištraukas:
Jūsų šalis labai brangi krikščionims. Čia įsikūrė
ir subrendo daug ankstyvosios Bažnyčios bendruomenių, įkvėptų apaštalų,
pirmiausia šv. Pauliaus ir šv. Jono mokymo. Iki šių dienų gyva tradicija
tvirtina, kad Jėzaus Motina Švč. M.Marija gyveno Efeze, apaštalo
šv. Jono namuose. Šioje kilnioje žemėje, įvairiose srityse taip
pat išsiskleidė islamiškoji civilizacija, jos literatūra ir menas,
taip pat ir institucijos. Čia yra daugybė krikščioniškų ir musulmoniškų
paminklų, liudijančių apie šlovingą Turkijos praeitį. Jūs pagrįstai
jais didžiuojatės, juos puoselėjate, idant jais gėrėtųsi vis gausesni
čia atvykstantys lankytojai.
Kelionei į Turkiją rengiausi įkvėptas tų pačių
jausmų, kuriuos išreiškė mano pirmtakas palaimintasis Jonas XXIII,
kai dar būdamas arkivyskupu atvyko vykdyti Popiežiaus atstovo Stambule
pareigų: Aš myliu turkų tautą, pas kurią Viešpats mane siunčia,
sakė jis. (...)
Benediktas XVI savo kalboje taip pat paminėjo
popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Turkijoje 1979 metais ir raginimą,
kad krikščionys ir musulmonai, įžengę į naują istorijos laikotarpį,
atpažintų ir puoselėtų juos vienijančius dvasinius ryšius, kartu
ugdytų ir gintų moralines vertybes, taiką ir laisvę. (...)
Krikščionys ir musulmonai, sekdami kiekvienas
savo tikybą, skelbia žmogaus asmens kilnumą ir orumą. Tai yra mūsų
tarpusavio pagarbos pagrindas; tai yra pagrindas mūsų bendradarbiavimo
vardan tautų ir valstybių taikos, kuri yra pats didžiausias visų
tikinčiųjų ir visų geros valios žmonių troškimas. (...)
Jau daugiau kaip keturis dešimtmečius Šventojo
Sosto ir vietinių Bažnyčių santykiai su kitų religijų išpažinėjais
remiasi II Vatikano Susirinkimo mokymu. Sekdamas Biblijos tradicija,
Susirinkimas moko, jog visa žmonija yra tos pačios kilmės ir jai
skirtas pats likimas, jog Dievas yra visų mūsų Kūrėjas ir mūsų piligrimystės
tikslas. Krikščionys ir musulmonai priklauso vieną Dievą tikinčiųjų
šeimai. Vienų ir kitų tradicijų ištakos siekia Abraomą. Šis žmogiškas
ir dvasinis mūsų kilmės ir mūsų tikslo bendrumas mus verčia eiti
tuo pačiu keliu, atrasti tas pačias pagrindines vertybes. Mes, tikintieji
vyrai ir moterys, stovime dabartinių iššūkių akistatoje: turime
siekti teisingumo, pažangos, solidarumo laisvės, saugumo, taikos,
turime saugoti gamtą ir žemės ištekius. Tai dėl to, kad mes, nors
ir gerbdami teisėtą pasaulietinių reikalų autonomiją, galime pasiūlyti
specifinį įnašą ieškant teisingų sprendimų toms neatidėliotinoms
problemoms. Visų pirma galime duoti įtikinamą atsakymą į šiandien
visuomenės keliamus klausimus apie individų ir visos žmonijos gyvenimo
prasmę ir tikslą.
Esame pašaukti drauge darbuotis, idant padėtume
visuomenei atsiverti transcendencijai, pripažinti Visagaliam Dievui
priklausančią vietą. Geriausias būdas to siekti yra autentiškas
krikščionių ir musulmonų dialogas, paremtas tiesa ir įkvėptas nuoširdaus
troškimo geriau vieni kitus pažinti, gerbti skirtumus ir pripažinti
tai, kas mums yra bendra. Tai padės gerbti kiekvieno žmogaus atsakingai
priimamus sprendimus, ypač tuos, kurie liečia pagrindines vertybes
ir asmeninius religinius įsitikinimus. (...)
Kaip pavyzdį broliškos tarpusavio pagarbos, kuria
vadovaudamiesi krikščionys ir musulmonai gali bendradarbiauti, leiskite
man pacituoti popiežiaus Grigaliaus VII žodžius, 1076 metais skirtus
vienam Šiaurės Afrikos musulmonų valdovui, kuris buvo labai palankus
savo pavaldiniams krikščionims. Popiežius Grigalius VII kalbėjo,
kad krikščionys ir musulmonai vieni kitus myli, dėl to, kad mes
tikime ir išpažįstame vieną Dievą; kiekvieną dieną, nors ir skirtingais
būdais, mes šloviname ir garbiname amžių Kūrėją ir pasaulio Viešpatį.
(...)
Instituciškai garantuota ir veiksmingai gerbiama
individų ir bendruomenių religijos laisvė yra būtina sąlyga, kad
kiekviena bendruomenė galėtų lojaliai prisidėti prie visuomenės
ugdymo, kad autentiškai tarnautų vargstantiems ir labiausiai pažeidžiamiems
visuomenės nariams. (...)
Šlovė Visagaliam ir Gailestingam Dievui už šį
laimingą susitikimą, kuris mums leidžia būti čia drauge susirinkusiems
jo vardu. Meldžiu, kad tai būtų mūsų įsipareigojimo krikščionių
ir musulmonų dialogui ženklas ir kartu padrąsinimas eiti pagarbos
ir bičiulystės keliu. Linkiu, kad galėtume vieni kitus geriau pažinti,
sustiprinti mūsų ryšius ir troškimą darniai ir taikiai gyventi,
vieni kitais pasitikint. Mes, tikintys žmonės, iš maldos semiamės
jėgų, reikalingų tam, kad būtų įveikti išankstiniai nusistatymai
ir kad galėtume duoti mūsų tvirto tikėjimo liudijimą. Telaimina
mus visus Dievas.
Paskutinis oficialus Šventojo Tėvo vizito Turkijoje
antradienio momentas buvo susitikimas su diplomatinį korpusą sudarančių
valstybių diplomatinių misijų vadovais. Susitikimas vyko Apaštalinėje
Ankaros nunciatūroje, jame dalyvavo apie 90 diplomatų. Perteikiame
Šventojo Tėvo kalbos svarbiausias mintis.
Pirmiausia Benediktas XVI priminė, kad diplomatų
misija yra ginti savo atstovaujamos šalies teisėtus interesus, tačiau
taip pat rūpintis valstybių tarpusavio supratimu, tarptautiniu saugumu
ir taika.
Ir jis pats, sakė Popiežius, atvykęs į Turkiją
kaip draugas ir taikos bei dialogo apaštalas. Jis priminė savo pirmtakų,
Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II, vizitus į Turkiją, Jono XXIII,
kadaise užėmusio Šventojo Sosto apaštalinio pasiuntinio Turkijoje
ir Stambulo lotynų vikariato apaštalinio administratoriaus pareigas,
palankumą Turkijos žemei ir čia gyvenantiems žmonėms.
Benediktas XVI kalbėjo apie taikos kūrimą Artimųjų
Rytų regione. Anot jo, jau visi supratome, kad taika nėra tik karo
nebuvimas, tai taip pat teisingumo, išlyginančio ekonominę nelygybę
ir koreguojančio politinę netvarką, pasekmė. Būtina gerbti tarptautinių
institucijų sprendimus, taip pat jas stiprinti suteikiant priemonių
konfliktų prevencijai. Tačiau, kaip teigė Popiežius, jokios priemonės
nebus veiksmingos be tikro dialogo, be politinio susitarimo, atsižvelgiančio
į visų pusių poreikius ir gerbiančio asmenis bei tautas. Dialogo,
atsižvelgiančio į interesus ir vengiančio prievartos, skatinimas
yra išskirtinė diplomatų atsakomybė, o Turkijai šiuo požiūriu tenka
svarbus vaidmuo.
Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Turkija yra tiltas
tarp Rytų ir Vakarų, Azijos ir Europos, kultūrų ir religijų kryžkelė.
Per paskutinį šimtmetį ji tapo modernia valstybe su sekuliaria santvarka,
aiškiu pilietinės visuomenės bei religijos skyrimu ir abiejų šių
sferų autonomijos pripažinimu. Todėl musulmonų daugumos Turkijos
konstitucija pripažįsta kiekvieno piliečio kulto ir sąžinės laisvę,
o jos valdžios užduotis šią laisvę užtikrinti.
Linkiu, sakė Popiežius, jog ir toliau kiekvienas
tikintysis, kad ir kokiai religinei bendruomenei priklausytų, galėtų
toliau ta laisve naudotis. Esu įsitikinęs, jog religinė laisvė yra
pamatinė žmogiškos laisvės išraiška ir jog religija visuomenėje
prisideda prie pažangos bei išprusimo.
Be abejonės, religijos neturi reikšti tiesioginės
politinės įtakos, o ypač turi atsisakyti prievartos, kaip religinės
praktikos teisėtos išraiškos, teisinimo.
Benediktas XVI priminė tai, ką ne kartą jau sakė
kitose vietose mūsų laikotarpyje autentiškas ir tikras religijų
bei kultūrų dialogas ypač reikalingas. Per šį dialogą turime pažinti
ir išmokti gerbti vienas kitą, kartu dirbti žmogaus ir jo laimės
siekimo labui. Savo vizito proga, pabrėžė Šventasis Tėvas,
noriu dar kartą patvirtinti savo pagarbą musulmonams ir pakviesti
juos abipusėje pagarboje skatinti visuomenėje pagarbą žmogaus orumui.
Šitaip religijos atsakys į daugelį dabartinių iššūkių.
Bažnyčios misija yra dvasinė, todėl ji neturi
tiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime. Bet dėl tos pačios misijos
ir dėl ilgos istorinės patirties Bažnyčia kreipiasi į tautas tam,
kad būtų gerbiamas žmogaus pamatinis orumas ir tam, kad šiandieninė
mokslų ir technologijų pažanga, kartu su tiesioginėmis pasekmėmis
medicinai, žemės ūkiui, žinių komunikacijai ir kitoms sritims, būtų
vėl įrašytos į žmonių istoriją, neaplenktų asmens. Dėl to paties
tikslo, dėl socialinio teisingumo, moralinių vertybių, taikos ir
laisvės Bažnyčia siekia bendradarbiauti su Stačiatikių Bažnyčia,
kitų religijų atstovais, ypač su musulmonais.
© 2006 XXI amžius
|