„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2006 gruodžio 1 d, Nr.5 (31)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Krikščionybės istorijos pėdsakais: nuo Mozės iki Kristaus

Prof. habil. dr. Povilas Domeika

Kumrano apylinkės, kuriose beduinai
atrado į specialius indus sudėtas
prirašytas papiruso juostas,
vėliau iškeliavusias į muziejus

Prie Kristaus Kapo bazilikos,
kur nuo kryžiaus nuimtą Kristų
susuko į drobulę

Lietuvos maldininkai Jeruzalėje

Viena iš žygio „Kryžių kalnas –
Šventoji Žemė“ organizatorių Danutė
Totoraitytė, rašinio autorius,
kun. Kazimieras Ambrasas
ir „Titano vartų“ vadovė Teodora Dilkienė

Žvilgsnis į Jeruzalę nuo Alyvų kalno

Vyskupas Jonas Kauneckas vadovavo
Kržiaus kelio procesijai Jeruzalėje,
kurioje dalyvavo ne tik šios kelionės
dalyviai, bet ir Lietuvos maldininkai,
nuo gegužės pradžios pėsčiomis
nešę kryžių nuo Kryžių kalno

Kun. Kazimieras Ambrasas,
„Titano vartų“ vadovė Teodora
Dilkienė ir rašinio autorius Jeruzalėje

Kristaus Kapo bazilikoje

Vysk. Jonas Kauneckas ir rašinio
autorius prie Raudų sienos Jeruzalėje

Vysk. Jonas Kauneckas
Petroje (Jordanija)

Kelionės dalyviai saugo Lietuvos
maldininkų iš Kryžių kalno atneštą kryžių

Įbrendame į Jordano upę

Vilniaus turizmo agentūra „Titano vartai“ spalio 7-19 dienomis organizavo pažintinę piligriminę kelionę Egiptas-Jordanija-Izraelis. Kartu su 34 žmonių grupe, kurioje buvo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ir Panoterių bažnyčios klebonas kun. Vytautas Kazimieras Pesliakas, man teko dalyvauti šioje nuostabioje ir nepakartojamų įspūdžių kelionėje. Šiuose kraštuose dauguma keliauninkų lankėmės pirmą kartą, todėl su įdomumu klausėmės, tiesiog „rijome“ kiekvieną mūsų grupės vadovės Teodoros Dilkienės ir vietinės gidės Elos ištartą žodį. Įdomu buvo viskas – neįprastas gamtovaizdis (kalnai, dykumos, ežerai, upės, augmenija), žmonių ir krikščionybės istorijos, pirmųjų pranašų, Šv. Šeimos ir šventųjų gyvenimo pėdsakai, įspūdingos šventovės, kurių nemažą dalį aplankėme. Izraelyje tik du mėnesius per metus lyja, todėl augmenija ir gyventojai yra prisitaikę prie nepalankių sąlygų. Nors buvo spalio mėnuo, oro temperatūra 30 ir daugiau laipsnių karščio.

Kai mūsų lėktuvas nusileido Tel Avivo oro uoste, saulė dar nebuvo patekėjusi. Iškart patekome į neįprastą aplinką ir kruopščią muitininkų patikrą. Laimė, nieko neleistina, išskyrus kai kieno turėtą dantų pastą ar kvepalus, nerado. Todėl netrukus sėdėjome minkštame autobuse ir pasukome sostinės (Jeruzalės) link. Trumpai apžvelgę Jeruzalę – jos istorinę dalį, Alyvų kalną, Jeruzalės universiteto pastatus, per Judėjos dykumą leidomės į Izraelio pietinę dalį – Eilato kurortinį miestą, kurį statė karalius Dovydas ir jo sūnus Saliamonas. Maždaug ties Eilatu, kai juos vijosi Egipto faraono kariai, izraelitai perėjo Raudonąją jūrą. Pakeliui maudėmės Negyvojoje jūroje (ji yra vienintelė pasaulyje net 400 m žemiau jūros lygio), aplankėme Kumraną, kurio apylinkės kalnuose beduinai atrado prirašytas papiruso juostas, susuktas ir sudėtas į specialius indus, vėliau iškeliavusius į Aleksandrijos ir kitus pasaulio muziejus. Tik vakare pasiekėme Sinajaus pusiasalį (tai jau Egipto teritorija) ir įsikūrėme Dahabo miesto prieigose – prie Raudonosios jūros, kurioje ne tik maudėmės, bet ir plaukėme kateriu, per kurio dugną galėjome stebėti povandeninius koralus, augmeniją, gausybę įvairiaspalvių žuvų.

Truputį pailsėję per Sinajaus kalnuotąją teritoriją autobusu vykome į Šv. Kotrynos vienuolyną, įsikūrusį apie 1700 m aukštyje, Mozės kalno papėdėje. Vienuolynas įkurtas 337 metais (Romos imperatoriaus Konstantino motinos Elenos pastangomis) toje vietoje, kur augo krūmas, iš kurio Dievas kalbėjo Mozei. Kaip sakė mūsų gidė, šventovės altorius pastatytas virš Mozės krūmo šaknų. Vienuolyne sukaupta labai turtinga ikonų kolekcija ir retų knygų bei rankraščių biblioteka. Tik labai mažą tos kolekcijos dalį galėjome pamatyti. Šviečiant mėnesienai pėsčiomis (dalis – ant kupranugarių) kopėme į Mozės kalną (2265 m aukščio), kurio viršūnę pasiekėme dar prieš saulei tekant. Ant šio kalno viršūnės Mozė priėmė Dešimt Dievo įsakymų, užrašytų akmens plokštėse. Nors kelias į šią viršūnę nebuvo lengvas pasivaikščiojimas, ją pasiekė dauguma mūsų grupės dalyvių. Viršūnėje sutikome piligrimus iš įvairių kraštų, labai daug jaunimo. Viršukalnėje esanti Švč. Trejybės koplyčia taip anksti dar nebuvo atidaryta. Pakelėse net naktį veikė mažos parduotuvėlės, kuriose buvo galima išgerti arbatos, kavos ar kitokių gaiviųjų gėrimų, sušilti ir keliauti toliau.

Jordanija (sostinė – Omanas) savo sieną turistams atvėrė prieš dvejus metus. Dėl įvairių aplinkybių ją galima pereiti nustatytu laiku – nuo 7 iki 14 val. Labai sustiprinta Izraelio-Jordanijos pasienio kontrolė, nors galioja ilgalaikė tarpusavio sutartis, nepatinkanti kitiems arabams. Kadaise Egiptas, Jordanija ir Izraelis buvo viena valstybė. Jeruzalėje ir dabar yra Omaro (Auksinio kupolo) mečetė, kurią išlaiko Jordanijos karalius. Šioje šalyje aplankėme Petros raudonųjų uolų kanjoną, kuris labai įdomus natūraliai susiformavusiais kalnais, dar prieš Kristų gyvenusių žmonių uolose įrengtomis šventovėmis, teatro arenomis ir kt. Tai unikali, vienintelė pasaulyje teritorija, kurią JUNESCO rengiasi priimti savo globon. Iš Petros miesto Izraelį pasiekėm kitu keliu – apie 400 km vykome Jordanijos kalnais ir banguotomis lygumomis, kol pasiekėme Jericho miestą, o nuo jo dar 150 km į šiaurę – Nazaretą. Pakeliui pravažiavome Nebo kalną, nuo kurio Mozei ir izraelitams buvo parodyta pažadėtoji žemė. Netoli Nazareto matėme Taboro kalną, kur Jėzus atsimainė apaštalų akivaizdoje – suspindėjo dangiškąja šviesa. Šiaurinėje Izraelio dalyje, ypač Jordanijos upės slėnyje, daug citrinmedžių, vynuogių, bananų, finikų ir kitų šilumą mėgstančių augalų (medvilnės ir kt.) laukų.

Nazareto miestas – Galilėjos centras. Nazarete ir jo apylinkėse Jėzus praleido nemažą savo gyvenimo dalį – mokėsi staliaus meistrystės, skelbė Gerąją Naujieną, darė stebuklus. Netoliese yra ir Galilėjos ežeras (dar jūra vadinamas) – pagrindinis gėlo vandens šaltinis, nuo seniausių laikų malšinantis augalų ir žmonių troškulį. Nazaretas – apreiškimo miestas, kuriame Dievo siųstas angelas Gabrielis apreiškė Mergelei Marijai, kad ji bus Išganytojo motina. „Sveika, malonėmis apdovanotoji. Dievas su tavimi“, – sakė jis. Nazarete net du kartus lankėmės didingoje ir puošnioje Apreiškimo Švč. M.Marijai bazilikoje. Jos pirmajame aukšte išlikusi M.Marijos gyvenamosios kriptos dalis su laiptais (kur ir įvykęs apreiškimas), įrengtas altorius, prie kurio vyskupas Jonas ir kunigas Vytautas aukojo šv.Mišias. Baziliką supa vadinamoji Marijos siena su įvairių pasaulio šalių krikščionių dovanotais Švč. M.Marijos paveikslais (tarp jų – ir Vilniaus Aušros Vartų Švč. M.Marijos paveikslo mozaika). Visai šalia – pranciškonų vienuolynas ir Šv. Juozapo bažnyčia, pastatyta, kaip manoma, toje vietoje, kur Jėzus mokėsi staliaus amato. Miesto centre yra šventasis šaltinis, ko gero, buvęs vieninteliu vandens šaltiniu, iš kurio miestelėnai prisipildydavo savo indus. Manoma, kad Marija ir Jėzus čia irgi ateidavo vandens.

Važiuodami iš Nazareto į Tiberiją aplankėme Galilėjos Kaną (dabar Kafrano miestelis), kur Jėzus, Marijos paprašytas, padarė pirmąjį stebuklą – vandenį pavertė geriausiu vynu. Lankėmės toje vietoje pastatytoje šventovėje. Kiek tolėliau – prie Galilėjos ežero – Kafarnaumas, kuriame po krikšto Jordano upėje Jėzus nusprendė pasilikti ir skelbti savo mokymą. Iš čia Jis leidosi į Galilėjos miestus ir kaimus skelbti Dievo karalystės. Aplankę Duonos ir žuvies padauginimo katalikų (benediktinų) bažnyčią Tabhoje, keliavome po Kafarnaumą. Pamatėme baltosios sinagogos atkastąją dalį, apaštalo Petro namą ir Petro paminklą, bažnyčią, kuri pastatyta toje vietoje, kur prisikėlęs Jėzus pavedė Petrui būti Jo įpėdiniu ir vadovauti besikuriančiai krikščionių Bažnyčiai paskelbdamas jį pirmuoju pontifiku. Kafarnaume aplankėme ir Galilėjos muziejų, kuriame demonstruojama Galilėjos ežere iškasta Jėzaus laikų žvejo valtis, savo konstrukcija analogiška valtims, kuriomis plaukiojo Jėzus ir apaštalas Petras kartu su kitais mokiniais. Iš Kafarnaumo laivu plaukėme iki Tiberiados miesto – kitos Galilėjos ežero pakrantės, iš kurios matosi Golano aukštumos ir Sirijos pasienis. Pietinėje Galilėjos ežero dalyje, iš kurios išteka Jordanas, mums įsibridus į upės vandenį vyskupas Jonas padėjo atnaujinti krikšto įžadus. Toji vieta vadinasi Jordanitas ir skirta Jėzaus krikštui atminti. Ją lanko piligrimai iš viso pasaulio. Gausu jų buvo ir mūsų lankymosi metu.

Atsisveikinę su Nazaretu, pasukome Viduržemio jūros link – į tarptautinį uostą Haifą. Labai žalias, švarus musulmonų miestas. Yra universitetas ir aukštoji technikos mokykla. Karmelio kalno (iš čia kilęs Karmelitų ordino pavadinimas) viršuje yra bahajų (islamo šaka) religinis centras ir graži šventovė, kurią aplankyti nebuvo leista – tik pasigėrėti gražiai sutvarkytu parku, reto grožio augmenija. Vėliau mus autobusas vežė Viduržemio jūros pakrantėmis. Pakeliui aplankėme Cezarėją – atkastą kryžiuočių centrą (jam 1800 metų), maudėmės šiltame jūros vandenyje. Iki Jeruzalės dar buvo 100 km, bet kelionė neprailgo. Dėmesį traukė ne tik mėlyni jūros toliai, bet ir žaliuojanti augmenija, medvilnės laukai, vis dar pasitaikančios kalnų uolos.

Šventosios Žemės širdis – Jeruzalė, šventas pranašų ir taikos miestas. Dabar jame gyvena 650 tūkst. žmonių. Ji ne tik Izraelio sostinė, bet ir įvairių religijų, tarp jų ir krikščionių, istorinis dvasinis centras. Čia tėvai į šventovę atsivedė mažą berniuką Jėzų, iš čia Jis nuėjo paskutinį liūdną kelią į Golgotą, kur buvo nukryžiuotas. Ypač įdomi senoji Jeruzalė (jai 4000 metų), apjuosta aukšta mūro siena su 12 vartų (pagal tada buvusių giminių skaičių, bet dabar veikia tik 7; vieni – Aukso vartai, pro kuriuos Jėzus įžengė Verbų sekmadienį, užmūryti), daug kartų sugriauta ir vėl atstatyta, su daugybe šventovių bei kitų istorinių paminklų, menančių turtingą čia gyvenusių žmonių istorinę praeitį.

Jeruzalės senamiestis suskirstytas į kvartalus – armėnų, žydų, krikščionių, musulmonų. Lankėmės visuose iš jų, išskyrus musulmonų kvartalo dalį, kur yra garsioji Omaro mečetė, pastatyta ant tos uolos, ant kurios Abraomas buvo paruošęs laužą savo sūnui Izaokui deginti, bet Dievas, įsitikinęs jo tikėjimo tvirtumu, neleido to padaryti. Su musulmonų kvartalu ribojasi Raudų siena, kurią žydai (ir piligrimai) lanko, išreiškia savo padėką ir prašymus Dievui, gedi dėl sugriautos Antrosios šventovės. Lankėmės ir mes – atskirai vyrai ir moterys (atskirose vietose).

Jeruzalėje, Getsemanės sode, aplankėme Alyvų kalno arba Tautų bažnyčią (ją statė daug tautų), kurioje mūsų kunigai aukojo šv.Mišias. Kančios išvakarėse Jėzus su savo mokiniais nakvojo kriptoje, kuri buvo įrengta Getsemanės alyvų sode (dabar yra išlikę 8 alyvmedžiai), už Jeruzalės miesto sienos. Melsdamasis Jėzus čia praleido paskutines laisvės valandas, čia Judas Iskariotas išdavė Jėzų romėnų kareiviams. Prieš didįjį šios bažnyčios altorių yra uola, apipinta erškėčiais, prie kurios Jėzus meldėsi ir buvo suimtas. Bažnyčios kupole retai išdėstyti šviestuvai primena žvaigždėtą dangų, sukuria tamsią atmosferą, primenančią gilų liūdesį ir kančią, kurią Jėzus patyrė.

Įspūdingas istorines vietas aplankėme Siono kalne. Ten pastatyta katalikų Dievo Motinos užmigimo bažnyčia ir vienuolynas. Taip pavadinta, nes laikoma, kad Švč. M.Marija nemirė, o tik užmigo kriptoje ir buvo paimta į dangų su kūnu ir siela. Todėl ir Švč. M.Marijos kapo bažnyčioje šis kapas yra tik tariamas (menamas), bet visų tikinčiųjų ir maldininkų garbinamas. Siono kalne aplankėme Paskutinės vakarienės menę, kurioje Jėzus kartu su mokiniais šventė Velykas. Vėliau toje pačioje menėje Jėzaus mokiniai vietoje išdaviko Judo išrinko naują apaštalą Paulių. Netoliese yra ir karaliaus Dovydo tariamas kapas. Tai – didelis akmuo, uždengtas išsiuvinėtu audiniu, papuoštas karūnomis ir Toros ritiniais. Daugiau kaip prieš 3000 metų Dovydas, užkariavęs senąją Jeruzalę, tapo giminių vienybės ir susitarimo tarp žydų tautos ir Dievo simboliu. Jis paskelbė Jeruzalę sostine ir Izraelio dvasiniu centru. Vėliau pastatė aukurą, kuris buvo laikomas Šventuoju kalnu, o dar vėliau Saliamonas toje vietoje pastatė Pirmąją šventovę.

Netoli Jeruzalės (8 km nuo jos) yra Jėzaus gimimo miestas – Betliejus. Dabar ši teritorija priklauso Palestinai, ir žydai negali jos laisvai lankyti – tik per Kalėdų šventes, kurios čia švenčiamos ypač iškilmingai – su puošniomis procesijomis. Betliejaus miestas išsidėstęs aplink kalnų kelią, kuris nuo seniausių laikų jungia (iš šiaurės į pietus) Samariją, Betliejų, Jeruzalę. Senąja žydų kalba Betliejus reiškia „duonos namas“, o arabų kalba – „mėsos namas“, mat aplinkui triūsė žemdirbiai ir avių augintojai. Daugelis keliautojų pažymi, kad susitikimas su Betliejumi visada pakelia nuotaiką ir žadina džiaugsmingus jausmus. Virš kriptos (uolos), kurioje gimė Jėzus, pastatyta Gimimo bazilika. Pirmąją bažnyčią IV amžiuje pastatė Romos imperatorius Konstantinas, kuris savo įsaku krikščionybę paskelbė oficialia Romos imperijos religija ir leido garbinti Kristų. VI amžiuje imperatorius Justinianas toje pačioje vietoje pastatė dar didingesnę bažnyčią, išpuoštą marmuru ir paauksuota mozaika. VII amžiuje, kai persai okupavo Šventąją Žemę, jie sugriovė visas krikščionių šventoves, išskyrus Gimimo baziliką. Legenda pasakoja, kad jie buvo sužavėti, kai bazilikos sienoje išvydo Trijų Karalių, atvykusių pagerbti gimusį Jėzų, mozaiką. Pagerbdami persų išminčius, jie nelietė bažnyčios. Todėl ir šiandien galima grožėtis senųjų laikų architektūros paminklu, į kurį dar ne kartą buvo kėsintasi, bet stebuklingai išlikusiu. Bazilikoje Jėzaus gimimo vieta kriptoje pažymėta 14 kampų sidabrine žvaigžde su lotynišku užrašu „Čia iš Mergelės Marijos gimė Kristus“. Visai šalia uolos, akmenyje, iškirsta vieta ir marmuro plytelėmis išklotas „lopšys“, kur kūdikėlis Jėzus buvo paguldytas ir Jį lankė aplink avis ganiusieji piemenėliai, vėliau – Trys Karaliai. Bazilikoje yra šv. Jeronimo, kuris dar IV amžiuje išvertė Bibliją iš aramėjų kalbos į lotynų kalbą, kapas.

Įspūdingiausias mūsų kelionės momentas – senojoje Jeruzalėje nueitas Kryžiaus kelias. Jį mes ėjome du kartus: pirmąjį – vien mūsų grupės piligrimai; antrąjį – kartu su Lietuvos piligrimais, kurie dar gegužės mėnesį iškeliavo nuo Kryžių kalno, nešini kryžiumi jie pasiekė Jeruzalę. Toje grupėje sutikome kun. Kazimierą Ambrasą, SJ, mums žinomą iš ankstesnių kelionių po Europos šventoves, ir kitus kunigus, vienuoles, jaunimą, tarp jų ir pagyvenusiuosius. Kryžiaus kelio procesijai vadovavo vyskupas J.Kauneckas su ten buvusiais kunigais. Nors ir baigiamajame etape, kryžių panėšėjome ir mes – nuo pat vadinamų Liūtų (arba Šv. Stepono) vartų iki Kristaus kapo bazilikos Golgotos kalne. Kiekviena kryžiaus kelio (Via Dolorosa) stotis pažymėta užrašu ir skulptūra (ar bareljefu) ant pastato arba specialiai įrengtos koplytėlės sienos. Jėzaus paskutinės kelionės procesiją ėjome siauromis Jeruzalės gatvelėmis, pilnomis prekeivių, turistų ir kitų žmonių, stebinčių mūsų tautiniais rūbais pasipuošusius piligrimus, giedančius jiems negirdėtas giesmes. Jau kelio pradžioje aplankėme Šv. Onos (Marijos motinos) bažnyčią ir Marijos gimimo vietą. Visos Kryžiaus kelio stotys, jų turinys atitinka aprašymą Šventajame Rašte, kurį mes skaitėme dar Lietuvoje, bet neįsivaizdavome, kaip jos atrodo tikrovėje. Paskutinės penkios stotys yra Kristaus kapo bazilikoje, kurioje yra vietos, kur nuo Jėzaus nuplėšė drabužius, Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus, kryžiaus vieta, nuėmimo nuo kryžiaus ir kūno susukimo į drobulę bei kapas. Visos šios vietos įrengtos labai puošniai. Kristaus kapo bazilikoje „šeimininkauja“ net šešių konfesijų aukštieji kunigai, atliekantys savo tikėjimo apeigas.

Nėra galimybės viename straipsnyje aprašyti visus patirtus įspūdžius. Paminėjau pačius svarbiausius.

Į Lietuvą grįžome nors ir šiek tiek pavargę, bet sustiprėję dvasia, praturtinę ir sutvirtinę savo tikėjimą. Kelionės metu vos ne kasdien dalyvavome šv. Mišiose, kurias mus lydėję kunigai aukodavo vis kitoje šventovėje ar viešbučio kambaryje, net oro uosto koplyčioje, kalbėjome rožinį. Savo maldose prisiminėme mus išauginusius tėvelius, mokytojus, kunigus ir geradarius. Viešpaties globa lydėjo mus visuose kelionės etapuose, ir sveiki sugrįžome pas savo artimuosius, bendradarbius, kurie su tam tikru nuogąstavimu buvo išlydėję į šią kelionę.

Autoriaus ir Vytauto NARVILO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija