Būti išpirka už kitus
|
Palaimintoji Margarita Marija
Lopes de Maturana
|
Atsivėrimas pašaukimui
Spalio 22 dieną Ispanijoje palaimintąja buvo paskelbta
vienuolė Margarita Marija Lopes de Maturana (1884-1934), kurios
visas gyvenimas buvo pamaldus ir dosnus atsakas į Dievo šaukimą.
Dar vaikystėje ji pajuto ir praktikavo meilę Dievui, kurią tobulino
per visą savo žemiškąjį gyvenimą. Teigiama, jog kartą ji yra pasakiusi,
kad svarbiausi gyvenimo momentai yra tie, kada suvokiamas Dievo
pašaukimas, kurį turi pasirinkti savo laisva valia. Jos nuolatinis
pasirinkimas visuomet buvo dosnus taip Dievo meilei.
Pilara, toks buvo naujosios palaimintosios krikšto
vardas, su savo dvyne seserimi Leonora gimė 1884 m. liepos 25 d.
Ispanijos mieste Bilbao. Mergaitės buvo jauniausios penkių vaikų
pamaldžioje Chuanos Ortis de Saratės ir Vincento Lopes de Maturanos
šeimoje. Teigiama, kad nuo ankstyvos vaikystės dvynukės buvo labai
artimos, viskuo dalijosi, taip pat ir meile Dievui. Faktiškai abi
buvo nusprendusios stoti į vienuolyną. Pirmoji tai padarė Leonora,
pasirinkusi karmeličių bendruomenę.
Našlaujanti Pilaros motina 1901 metais atidavė
dukterį į Gailestingumo Dievo Motinos (Mersedarijų) kongregacijos
internatinę mokyklą, tuo norėdama apsaugoti dukrą nuo gausių gerbėjų.
Donja Chuana manė, jog šešiolikmetei Pilarai dar per anksti galvoti
apie galimą šeimos kūrimą. Iš pradžių mergaitei buvo sunku prisitaikyti
prie mokyklos gyvenimo aplinkos, tačiau seserų vienuolių paprastumas
ir tinkamas auklėjimas leido netrukus priprasti ir pasijusti patogiai,
kaip savo namuose.
Mergaitė greitai pajuto troškimą stoti į šią kongregaciją,
tačiau tik sulaukusi 19-ojo gimtadienio, tokia buvo jos motinos
nustatyta amžiaus riba galutinai apsispręsti, ji tai galėjo padaryti.
1903 m. rugpjūčio 10 d. ji buvo priimta į noviciatą Mersedarijų
klauzūrinėje Vera Kruso bendruomenėje Beriso mieste ir pasirinko
vienuolinį Margaritos Marijos vardą. 1906 metais ji pradėjo dirbti
kongregacijos internatinėje mokykloje, kurioje pati mokėsi. Šiai
veiklai paskyrė daugiau kaip du dešimtmečius, atskleisdama savo
ypatingąjį pamaldumą ir Dievo bei artimo meilę.
Paskata misijinei veiklai
Gailestingosios Dievo Motinos seserų kongregaciją
1218 metais įkūrė šv. Petras Nolaskas, ir jos narės aukojosi tapti
įkaitėmis už Ispaniją puldinėjusių musulmonų maurų į nelaisvę paimtus
krikščionis. Šalia tradicinių vienuolių neturto, skaistumo ir klusnumo
įžadų, šv. Petras Nolaskas į mersedarijų bendruomenės regulą įtraukė
ir ketvirtąjį įžadą tapimo įkaitėmis, kaip išpirka, jeigu tokia
auka yra būtina, kad būtų išlaisvinti iš maurų nelaisvės krikščionys,
kurių tikėjimas buvo atsidūręs pavojuje. Vėlesniais šimtmečiais
Ispanija išsilaisvino iš musulmonų maurų užpuldinėjimų, todėl tapti
išpirka nebuvo aktualu, tačiau misijinė dvasia tų seserų, kurios
gyveno šia charizma, liko stipri.
Sesuo Margarita Marija kaip tik jautė stiprų troškimą
praktikuoti ketvirtąjį įžadą ir pritaikyti pašaukimą būti išpirka
už belaisvius darbuojantis misijose atverčiant pagonis. Vadovaudamasi
šia nuostata sesuo Margarita 1920 metais nusprendė suformuoti Jaunųjų
mersedarijų misionierių asociaciją, kurios narės buvo skatinamos
malda ir kita veikla prisidėti prie misijų rėmimo. Tokiai misijų
dvasiai vis labiau įsivyraujant Beriso bendruomenėje, 1924 metų
rugsėjį kongregacijos generalinė vyresnioji buvo paprašyta kreiptis
į Romą, kad būtų pakeistas jos statusas iš kontempliacinės į aktyviąją
misijinę veiklą.
1926 metų pradžioje iš Beriso bendruomenės gavus
leidimą ad experimentum, seserys atskiromis grupėmis pradėjo vykti
į misijų darbus tolimojoje Azijoje. Pirmoji grupė jau 1926 metų
rudenį išvyko į Kiniją. Antroji misionierių ekspedicija į Marianos
salas Okeanijoje išvyko 1927 metų spalį. Trečioji grupė, kurios
vyresniąja buvo paskirta sesuo Margarita Marija, 1928 metais pradėjo
evangelizacinę veiklą Ponapės saloje Japonijoje.
Naujos kongregacijos gimimas
1930 metais, po galutinio iš Romos gauto patvirtinimo
ir palaiminimo, Beriso mersedarijų bendruomenė pertvarkyta į misijų
institutą, ir tai ženklino naujos kongregacijos gimimą. 1931 m.
liepos 30 d. savo pirmojoje generalinėje kapituloje Beriso mersedarijų
misionierių kongregacijos pirmąja generaline vyresniąja buvo išrinkta
motina Margarita Marija. Iki savo mirties nuo vėžio ligos 1934 m.
liepos 23 d. ji dar du kartus keliavo į tolimuosius kraštus darbuotis
misijose.
Motinos Margaritos misijinio uolumo versmė buvo
jos intensyvi vienybė su Kristumi, kuris pats save pateikė kaip
išpirką už visus, teigiama Vatikane paskelbtoje naujosios palaimintosios
biografijoje. Jos troškimas tobulai išgyventi ketvirtąjį įžadą ir
svariai prisidėti prie sielų išganymo įkvėpė jos misijinę dvasią.
Savo raštuose motina Margarita galingą stimulą misijų veiklai apibūdino
kaip troškimą mylėti Jėzų Kristų atnaujintai ir visiškai atsiduodant,
mylėti Jį pirmiausia tuose, kurie Jo nemyli.
Palaimintosios Margaritos Marijos beatifikacijos
byla buvo pradėta 1943 m. liepos 30 d. Jos raštai buvo patvirtinti
1954-ųjų kovo 4 d. Motinos Margaritos gyvenimo herojiškos vertybės
pripažintos 1987 m. kovo 16 d. ir 2006-ųjų balandžio 28 d. patvirtintas
jos užtarimu įvykęs stebuklingas išgijimas, kas ir atvėrė kelią
beatifikacijai.
Parengta pagal
www.vatican.va
© 2006 XXI amžius
|