Palaimintieji, skelbę ir liudiję Dievo meilę

Mindaugas BUIKA

Palaimintoji vienuolijos įkūrėja motina Marija Magdalena Staracė (1845-1921)

Palaimintasis kunigas Luidžis Bokardas (1861-1936)

Švietėjo, ugdytojo ir nuodėmklausio charizma

Neseniai celebruoto Dievo Gailestingumo sekmadienio išvakarėse Italijos mieste Turine palaimintuoju buvo paskelbtas žymus gailestingosios meilės apaštalas, vienuolijos įkūrėjas kunigas Luidžis Bokardas (1861-1936). Beatifikacijos šv. Mišių aukai popiežiaus Benedikto XVI vardu balandžio 14 dieną Turino Jėzaus Šventojo Veido bažnyčioje vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Žozė Saraiva Martinsas. Kartu su juo koncelebravo ir Turino arkivyskupas kardinolas Severinas Poletas.

Palaimintasis Luidžis Bokardas gimė 1861 m. rugpjūčio 9 d. Monkalierio miestelyje, netoli Turino. Buvo septintasis iš devynis vaikus auginusioje Gasparo ir Džiuzepinos Malerbu šeimoje. Baigęs tėvų barnabitų mokyklą įstojo į kunigų seminariją ir šventimus Turino katedroje gavo 1884 metais. Buvo paskirtas vikaru į šio miesto parapiją, kurios klebonu tarnavo jo vyresnysis brolis ir krikšto tėvas kanauninkas Džiovanis Marija Bokardas. Beje, šį dvasininką, Šventojo Gaetano vargdienių seserų kongregacijos įkūrėją, palaimintuoju 1998 metais paskelbė popiežius Jonas Paulius II.

Kunigas L.Bokardas netrukus buvo paskirtas „Consolatos“ kolegijos jauniesiems kunigams vicerektoriumi ir dvasiniu vadovu. Taip pat dirbo teologijos profesoriumi vietos diecezinėje seminarijoje, buvo žymus nuodėmklausys ir kalinių sielovadininkas. Mirus broliui kunigui Džiovaniui Marijai Bokardui, 1913 metais tapo Šv. Gaetano kongregacijos generaliniu vyresniuoju ir 1928-aisiais įkūrė šios vienuolijos naujus pagrindinius namus. Daug rašė dvasingumo temomis, vadovavo aklųjų institutui, pastatė Jėzaus Kristaus, Karaliaus ir Kunigo, šventovę.

1932 metais įkūrė Kristaus Karaliaus seserų bendruomenę, kuri yra jo brolio įkurtos Šv. Gaetano kongregacijos kontempliacinė šaka. Tai bendruomenei priklausančios neregės vienuolės ypač meldžiasi už Bažnyčią, Šventąjį Tėvą, kunigus ir kitas kongregacijas seseris. Palaimintasis kunigas L.Bokardas mirė 1936 m. birželio 9 d.

Vatikano radijui kalbėdama apie naująjį Bažnyčios palaimintąjį, Šv. Gaetano kongregacijos generalinė vyresnioji motina Tereza Ponsi sakė, kad „jo, kaip švietėjo ir ugdytojo, charizma buvo atskleisti Jėzaus, Karaliaus ir Kunigo, gailestingąją meilę savo broliams, ypač auklėjant jaunus kunigus... ir suteikiant dvasinį vadovavimą besiartinusiems prie jo klausyklos“. Teigiama, kad ne vienam, atlikusiam išpažintį pas palaimintąjį kunigą L.Bokardą, buvo pradėtos kanonizacijos bylos. Motina T.Ponsi taip pat pabrėžė jo nuopelnus stiprinant supratimą, kad „netgi akli žmonės gali gyventi visavertį vienuolišką gyvenimą, nes Dievo atžvilgiu nėra kliūčių tiems, kurie Jo malonėje yra pašaukti šiam keliui“.

Turino arkivyskupas kardinolas S.Poletas diecezijos laikraštyje rašė, jog tai, kad „du broliai kunigai paskelbti Bažnyčios palaimintaisiais, yra išskirtinė malonė arkivyskupijai“.

Būti žmogaus nesibaigiančių kryžių papėdėje

Dievo Gailestingumo sekmadienį, balandžio 15 dieną, Italijos mieste Kastelamarėje (netoli Neapolio) palaimintąja paskelbta vienuolijos įkūrėja motina Marija Magdalena Staracė (1845-1921), žinoma savo įvairiapuse karitatyvine veikla, seserų vienuolių dvasine formacija. Konstanca (toks buvo naujosios palaimintosios pasaulietinis vardas) gimė 1845 m. rugsėjo 5 d. Kastelamarėje gyvenusioje ir katalikišku dvasingumu bei jautrumu vargšams pasižymėjusioje šeimoje. Nuo vaikystės įsitraukė į Meilės dukterų kongregacijos veiklą, kuri mieste atidarė našlaičių prieglaudą. Čia ji nusprendė savo gyvenimą paskirti Viešpačiui, tačiau dėl prastos sveikatos kelis kartus turėjo sugrįžti į šeimą.

Pagaliau, sulaukusi 15 metų, ji davė vienuolinius įžadus, prisiimdama Jėzaus Kančios Marijos Magdalenos vardą. Rūpindamasi miestą kelis kartus nusiaubusių choleros epidemijonų aukomis – našlaičiais, 1869 metais įkūrė Gailestingųjų seserų kongregaciją, kuri, vėliau susijungusi su Marijos tarnaičių vienuolija, pasivadino Gailestingųjų Marijos tarnaičių kongregacija. Motinos Marijos Magdalenos suformuotą charizmą kongregacija apibrėžia keturiomis nuostatomis: „Mylėti Dievą kiekviename brolyje ir sesėje; dalytis siekiais ir troškimais su kiekvienu asmeniu; (kaip Švč. M.Marija) dalyvauti Kristaus išganomajame darbe visame pasaulyje su meile, malda ir pasiaukojimu; būti su Marija žmogaus nesibaigiančių kryžių papėdėje, kur Kristus vis dar lieka nukryžiuotas.

Kaip teigiama Vatikano radijo pranešime, palaimintajai Marijai Magdalenai nuo 1870-ųjų iki 1900 metų teko patirti sunkių dvasinių išbandymų – tuomet ji netgi buvo apsėsta piktosios dvasios. Dėl šio fakto beatifikacijos byla 1943 metais buvo nutraukta ir atnaujinta tik 1973-iaisiais. Nepaisant šių krizių, kongregacijos seserys neprarado jai ypatingos pagarbos ir vertinimo, liko ištikimos jos dvasiniam vadovavimui. Pasibaigus palaipsniui vykusiam vidiniam apsivalymui, palaimintoji Marija Magdalena, dar labiau sustiprėjusi, per likusius dvidešimt metų toliau plėtojo kongregacijos veiklą, tapdama tobulu pamaldumo ir artimo meilės pavyzdžiu. Ji mirė 1911 m. gruodžio 13 d.

Motinos Marijos Magdalenos beatifikacijos iškilmei vadovavęs Šventųjų skelbimo kongregacijos vadovas kardinolas Ž.Saraiva Martinsas savo homilijoje pažymėjo, kad Dievas jai buvo tikruoju gyvenimo centru. Naujoji palaimintoji taip pat buvo įsitikinusi, kad tikrasis vidinis pasitenkinimas padedant vyresniems žmonėms, auklėjant jaunimą, guodžiant kenčiančiuosius pasiekiamas, kai būna tiesiogiai susietas su asmeniniu šventumo siekimu ir tvirta bendryste su Dievu. „Maldos galia, kryžiaus priėmimas ir atsidavimas Dievo valiai buvo palaimintosios Marijos Magdalenos gyvenimo pagrindas“, – sakė kardinolas Ž.Saraiva Martinsas.

© 2007 „XXI amžius“