Ispanijos kankinių masinė beatifikacija

Mindaugas BUIKA

Gausūs piligrimai Šv. Petro aikštėje laiko iškėlę beatifikuojamų kankinių portretus

Religijos persekiojimas ir smurtas

Plataus dėmesio susilaukė didžiausios iškilmės Katalikų Bažnyčios beatifikacijų istorijoje: spalio 28 dieną Romoje palaimintaisiais buvo paskelbta beveik penki šimtai kankinių, religijos persekiojimo aukų, praradusių savo gyvybes XX amžiaus pirmoje pusėje vykusiame Ispanijos pilietiniame kare. Ceremonijoje dalyvavo daugiau kaip septyniasdešimt Ispanijos vyskupų, apie 1500 kunigų, 2500 beatifikuotų kankinių giminaičių, Ispanijos vyriausybinė delegacija, kuriai vadovavo užsienio reikalų ministras Migelis Anchelis Moratinosas, tūkstančiai kitų iš Ispanijos atvykusių piligrimų. Užpildytoje Šv. Petro aikštėje buvo galima pastebėti iškeltus naujųjų palaimintųjų portretus, gausybę Ispanijos vėliavų ir padėką bei pagarbą reiškiančių šūkių, tokių kaip „Jie žuvo už katalikišką Ispaniją“.

Beatifikuotieji kairiųjų režimo (anarchistų, socialistų ir komunistų koalicijos) represinių struktūrų dažnai po baisių kankinimų buvo nužudyti 1934, 1936 ir 1937 metais. Tarp naujųjų Ispanijos palaimintųjų yra du vyskupai, 24 dieceziniai kunigai, 462 moterų ir vyrų vienuolijų nariai, diakonas, subdiakonas, seminaristas ir septyni pasauliečiai katalikai. Persekiojimų mastą rodo ir beatifikuotų ispanų kankinių amžiaus spektras – jauniausiam vos 17 metų, o vyriausiam buvo 71-eri.

Tai jau ne pirmas kartas, kai palaimintaisiais skelbiami Ispanijos pilietinio karo kankiniai. Teigiama, kad popiežius Paulius VI jų beatifikacijos procesą buvo suspendavęs, tačiau Jonas Paulius II, pats iškentėjęs totalitarizmo persekiojimus, jam vėl davė eigą. Tokiu būdu, pradedant 1987 metais, vienuolikoje celebruotų beatifikacijos ceremonijų palaimintaisiais buvo paskelbti kiti 479 ispanai kankiniai. Iš pastarųjų 11 jau paskelbti šventaisiais. Istorikai vertina, kad Ispanijos pilietinio karo laikotarpiu iš viso dėl tikėjimo buvo nužudyta beveik septyni tūkstančiai asmenų. Tuo pat metu buvo padaryti nesuskaičiuojami nuostoliai bažnyčioms ir tikinčiųjų bendruomenėms priklausantiems pastatams.

Šis kairiųjų grupių smurtas buvo vykdomas skelbiant, jog Bažnyčia neva įteisina turtingųjų valdymą ir išnaudojimą bei žmonių nelygybę. Šie išpuoliai išprovokavo generolo Francisko Franko vadovautą sukilimą prieš išrinktą kairiųjų vyriausybę. Laimėjęs kelis metus trukusį Pilietinį karą, F.Frankas įvedė diktatorinį valdymą, kurio pasekmės yra gana prieštaringos. Dabar Ispaniją valdanti socialistų vyriausybė rengiasi priimti „istorinės atminties“ įstatymą dėl reparacijų F.Franko režimo aukoms, tačiau beveik neužsimenama apie prieš tai kairiųjų vykdytus tikinčiųjų persekiojimus.

Spaudoje atsiranda mėginimų praėjusioje masinėje Pilietinio karo kankinių beatifikacijos ceremonijoje įžvelgti tam tikrą politinį atspalvį, kaip neva atsakomąjį ėjimą prieš dabartinę Ispanijos socialistų vyriausybę, su kuria Bažnyčios santykiai yra gana įtempti. Nuo 2004 metų šalį valdantys socialistai sparčiu tempu priėmė daugybę antikrikščioniškų įstatymų, kurie susilpnino religinį švietimą, liberalizavo abortus ir skyrybas, įteisino homoseksualų „santuokas“ ir žmogaus embrionų naikinimą kamieninių ląstelių tyrimams. Žinoma, Bažnyčią pagrįstai kritikuoja dabartinis Ispanijos vadovas, tačiau kankinių beatifikacija yra ne politinis, o tik religinis aktas, pabrėžia Vatikane dirbantis ispanas kardinolas Chuljanas Eransas bei kiti hierarchai.

Neteisinga politinė interpretacija

Ispanijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius jėzuitas kunigas Chuanas Antonijus Martinesas Kaminas ta proga šalies katalikų žinių agentūrai „Veritas“ duotame interviu sakė, kad jo labai nestebina kankinių beatifikacijos neteisinga politinė interpretacija. „Tačiau tie, kurie aiškiai religiniam įvykiui suteikia politinę prasmę, visada klysta, – sakė jis. – Toks jau yra istorinis vertinimas“. Tėvas Ch.Martinesas priminė, kad pirmųjų amžių krikščionys kankiniai, atidavę savo gyvybes už Kristų, buvo laikomi senosios Romos išdavikais, XVIII amžiaus Prancūzijos revoliucijos kankiniai laikyti revoliucijos išdavikais, o XX amžiaus tikėjimo kankiniai Rusijoje, Vidurio Europoje ir Ispanijoje prilyginti žmonėms, neva trukdantiems tikrajai istorijos pažangai.

„Kalbėti, kad tie, kuriuos Bažnyčia dabar beatifikuoja, yra tik politinė grupė, reiškia ignoruoti istoriją ir nesuprasti religinio faktoriaus bei tikrojo teisingumo, – aiškino kunigas jėzuitas. – Mes, krikščionys, esame įskaudinti tokių neteisingų interpretacijų, tačiau tai mūsų nestebina ir jas priimame visiškai ramiai“. Ispanijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius pastebėjo, kad beatifikuotų Pilietinio karo kankinių gyvenime dvasinė stiprybė derinosi su nuolankumu. Jie nuolankiai priėmė padėties tragiškumą, kai reikėjo pasirinkti tarp gyvybės ir ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai. Tvirtumo jie rado maldoje, o pasiekusiuose iš kalinimo vietų laiškuose savo artimiesiems, šeimoms ir draugams jie daugeliu atvejų paliko pirmiausia „atleidimo, ramybės ir meilės liudijimą“.

Visa tai atsispindėjo vieno dabar beatifikuoto Ispanijos pilietinio karo kankinio, jauno 22 metų Katalikų akcijos nario laiške, rašytame egzekucijos išvakarėse mylimajai iš kalėjimo. „Tavo atminimas eis su manimi į kapą ir, kiek dar tuksi širdis, ji tuksi tik meile tau, – rašė Bartolomėjus Blankas Markesas mylimajai Maruchai. – Dievas panoro išaukštinti šiuos žemiškus jausmus, iškilninti juos, kai mylime vienas kitą Jame. Todėl nors mano paskutinėse gyvenimo dienose Dievas yra mano šviesa ir ilgesys, tai netrukdo atmintyje išlaikyti jausmų asmeniui, kurį labiausia myliu, ir tai mane lydės iki pačios mirties akimirkos“.

Jungtinių Valstijų katalikų žinių agentūros CNA pateiktoje naujojo palaimintojo biografijoje rašoma, kad Bartolomėjus gimė 1914 m. lapkričio 25 d., anksti tapo našlaičiu ir buvo išaugintas giminių. Besimokydamas gimtojo Posoblanko miesto saleziečių mokykloje aktyviai reiškėsi katalikiškoje veikloje, buvo išrinktas Katalikų akcijos vietinio jaunimo skyriaus vadovu. Dėl šio aktyvumo 1936 metų rudenį ir buvo suimtas bei įkalintas kartu su keliolika kunigų bei pasauliečių Chaeno kalėjime. Neišsižadėjęs savo tvirtų religinių nuostatų, Bartolomėjus buvo pamerktas mirčiai ir sušaudytas 1936-ųjų spalio 2 dieną.

Teisminio farso metu jis neprotestavo dėl mirties bausmės – tik pareiškė, kad jeigu gyventų, tai ir toliau liktų aktyviu kataliku. Savo laiškuose iš kalėjimo, rašytuose artimiesiems ir mylimajai merginai, jis liudijo tvirtą tikėjimą ir krikščioniškas atleidimo kankintojams nuostatas. „Tegul mano paskutinė valia bus ši: atleidimas, atleidimas, atleidimas, bet dovanojimas, kurio aš noriu, turi būti lydimas darymo gera jiems, kiek tik įmanoma, – rašė jaunasis kankinys artimiesiems. – Todėl aš prašau už mane keršyti tikrai krikščionišku kerštu: atsilyginti didesniu gerumu tiems, kurie man darė bloga“.

Egzekucijos dieną Bartolomėjus savo kamerą paliko basas, kad būtų dar labiau panašus į Kristų. Jis pabučiavo savo grandines, tuo labai nustebindamas jį surakinusius budelius. Jis taip pat atsisakė būti šaudomas iš nugaros. „Kurie miršta dėl Kristaus, turi žiūrėti į priekį ir laikytis tiesiai. Tegyvuoja Kristus Karalius“, – sušuko Bartolomėjus suvarpytas kulkų.

Kankinystės liudijimo reikšmė

„Kankinių mokymas yra tikėjimo ir meilės mokymas“, – patvirtino Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Žozė Saraiva Martinsas, Popiežiaus vardu vadovavęs spalio 28-osios beatifikacijos iškilmėms. Po to kai Madrido arkivyskupas kardinolas Antonijas Roukas Valera – iš jo diecezijos buvo kilę daugiausia naujųjų palaimintųjų – iškilmėje oficialiai paprašė iškelti kankinius į altorių garbę, kardinolas Ž.Saraiva Martinsas perskaitė atitinkamą apaštalinį laišką apie jų beatifikaciją. Ši žinia susilaukė pamaldų dalyvių pritariančių ovacijų. Laiške taip pat pažymima, kad Ispanijos kankinių liturginės šventės diena paskirta lapkričio 6-oji.

Šv. Mišių homilijoje kardinolas Ž.Saraiva Martinsas visus kvietė kankinių pavyzdžio mokymą pritaikyti savęs patikrinimui, kiek tikėjimas ir meilė yra herojiškai išgyvenami mūsų pačių gyvenime. „Būti integraliu krikščioniu reiškia niekada nenusisukti nuo pareigos prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo ir visuomenės formavimo pagal teisingumo reikalavimus, – aiškino Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. – Tai taip pat reiškia žmogiškojo orumo ir gyvybės nuo prasidėjimo iki natūralios mirties gynimą, gynimą šeimos, grindžiamos sakramentine ir neišardoma vyro ir moters vienybe, taip pat tėvų teisės ir pirmosios pareigos auklėti savo vaikus gynimą“.

Po šv. Mišių visų susirinkusiųjų džiaugsmui beatifikacijos iškilmių dalyvius pasveikino prie savo darbo kabineto lango Apaštališkuose rūmuose pasirodęs popiežius Benediktas XVI. (Pagal naujas liturgines nuostatas Šventasis Tėvas vadovauja tik kanonizacijos, tai yra šventųjų skelbimo iškilmei, o beatifikacijos teisę palieka savo paskirtajam atstovui.) „Toks didelis palaimintaisiais paskelbtų kankinių skaičius rodo, kad aukščiausias liudijimas praliejant kraują yra ne išimtis, rezervuota tik kai kuriems individams, bet reali galimybė visiems krikščionims, – kalbėjo Popiežius. – Tai apima skirtingo amžiaus, pašaukimų ir socialinės padėties vyrus ir moteris, kurie už ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai užmoka savo gyvybe.“

Paminėjęs kitus praėjusį spalio mėnesį paskelbtus palaimintuosius (apie kuriuos taip pat rašoma šiame „Kristus ir pasaulis“ priede), Benediktas XVI pastebėjo, jog ne kiekvienas yra pašauktas kraujo kankinystei. Taip pat yra bekraujė „kankinystė“, kuri gali būti ne mažiau reikšminga: tai tylus ir herojiškas daugelio krikščionių liudijimas, kurie gyvena pagal Evangeliją be kompromisų, atlikdami savo pareigas ir pasišvęsdami dosniai tarnystei vargšams. „Tokia kasdienio gyvenimo kankinystė yra ypač svarbus liudijimas mūsų gyvenamojo laikotarpio sekuliarizuotose visuomenėse“, – pabrėžė Šventasis Tėvas.

© 2007 „XXI amžius“