„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2008 sausio 4 d, Nr.1 (39)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Apaštalinis nuncijus – tarsi tiltas tarp Šventojo Sosto ir vietinės Bažnyčios

Apaštalinis nuncijus trims Baltijos
šalims arkivyskupas
Peteris Stephanas Zurbriggenas
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

2001 m. spalio 25 d. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II paskyrė arkivyskupą Peterį Stephaną Zurbriggeną apaštaliniu nuncijumi trims Baltijos šalims. Popiežiaus atstovas, kuris yra Lietuvos diplomatinio korpuso dekanas, taip pat yra apaštalinis administratorius Estijoje.

Apaštalinis nuncijus Lietuvoje pasakoja apie savo tarnystę ir diplomatinį kelią įvairiose pasaulio šalyse keturiuose žemynuose bei jose patirtus įspūdžius.

Kokios nuncijaus pareigos ir atsakomybė – ką apima ši tarnystė? Kokias funkcijas atlieka Apaštališkoji nunciatūra?

Nunciatūra – tai labai sena Bažnyčios institucija, beveik nuo Bažnyčios istorijos pradžios. Popiežius, Romos vyskupas, turėjo keletą pasiuntinių, kuriuos siuntė į Bizantiją, į Konstantinopolį, pas imperatorių, ir taip Romos vyskupas parodė savo valdžią visai Bažnyčiai.

Apaštalinio nuncijaus diplomatinė tarnyba ir tarptautinės teisės tokio pat lygio kaip ambasadoriaus. Išliko tas senas pavadinimas – apaštalinis nuncijus, kad šiek tiek skirtųsi nuo ambasadoriaus. Pareigos – atstovauti valstybės vadovui, įstatymams ir vyriausybei, tad jis atstovauja šaliai, yra akredituotas ir palaiko ryšius tarp abiejų šalių. Tad galima sakyti, kad nuncijus atstovauja Šventajam Tėvui ir palaiko ryšį, santykius, tiltą (labai mėgstu šį palyginimą, nes mano pavardė Zurbriggen vokiškai reiškia tiltas), yra tarpininkas tarp vietinės Bažnyčios ir valdžios Romoje – Šventojo Sosto, kongregacijų, organizacijų, kurios padeda popiežiui vadovauti Bažnyčiai. Toks yra apaštalinio nuncijaus vaidmuo. Apaštalinė nunciatūra yra misijos, ambasados pavadinimas, nunciatūra – vieta, kur mes gyvename. Tai irgi skiriasi nuo kitų ambasadų, nes ambasadoriai negyvena ambasadose, o nuncijus, sekretorius ir asistentai gyvena ir dirba vienoje vietoje – viename pastate, kaip maža bendruomenė. Kartais jaučiame, kad visą laiką esame tarnystėje – nėra taip, kad gali pasakyti – šiandien mano darbas baigėsi, einu namo, galiu atsipalaiduoti, ne, mes visą laiką esame pasiekiami.

Apaštaliniu nuncijumi Baltijos šalims buvau paskirtas 2001 metais spalį, tačiau į Lietuvą atvykau tik vasarį, ypatingą dieną – vasario 14-ąją. Pasauliečiams tai šventojo Valentino diena (juokauju, kad įsimylėjau Lietuvą), bet man ši diena svarbi kaip dviejų Europos globėjų šv. Kirilo ir Metodijaus šventė. Prezidentui Valdui Adamkui įteikiau savo kredencialus kovo 4-ąją – per šv. Kazimiero šventę. Tai didis šventasis, Lietuvos globėjas, jaunas žmogus, princas, sektinas pavyzdys mums visiems. Tad manau, kad šių šventųjų palaiminimas ir globa labai padeda mano misijai čia.

Koks asmuo skiriamas nuncijumi?

Aš pats nepasirinkau diplomatinės tarnystės, buvau pakviestas, pašauktas. Paprastai Vatikanas kreipiasi į vyskupus, prašydamas įvardyti, deleguoti kandidatus diplomatinei tarnystei. Taip pat ir Lietuva atsakė į šį prašymą, yra keli diplomatai ir iš Lietuvos. Tai – kelias vietos Bažnyčiai dalyvauti Visuotinės Bažnyčios gyvenime. Tokia praktika atsirado po Vatikano II Susirinkimo, kadangi tuo metu buvusi tvarka sulaukė smarkios kritikos – visur būdavo skiriami tik italų kilmės delegatai, kurie paprastai nemokėdavo kitų kalbų, išskyrus italų. Tad buvo nutarta „internacionalizuoti“ diplomatinį korpusą su sąlyga, kad visos šalys siūlys savo kandidatų. Tokiu būdu ir aš buvau išsiųstas į Romą vieną dieną tapti fundamentinės dogmatikos profesoriumi, kai vyskupas pasakė, kad šiuo metu yra pakankamai profesorių seminarijai, tačiau jis turintis paklausimą apie kandidatus į diplomatinę tarnystę, ir galbūt aš, mokantis jau kelias kalbas, norėčiau į šią tarnystę – jei nepatiks, visada galima grįžti. Taip ir išvykau. Tas paaukštinimas man buvo dovana, tokia skirtinga, kitokia tarnystė Bažnyčiai. Tėvams buvo nelengva tai priimti, jie sakė: „Mes senstame, o tu išsiunčiamas į Afriką, mes norėtume turėti tave čia“.

Tai nėra lengva tarnystė, ypač sveikatos atžvilgiu – Mozambike sirgau maliarija, Gruzijoje taip pat buvo sveikata pašlijusi, Lietuvoje vėl sveikatai sunku prisitaikyti, bet kaip atpildą gaunu unikalią patirtį, kurią įmanoma gauti tik Katalikų Bažnyčioje – mes visi turime tą patį tikėjimą, tą pačią viltį, tą patį Avinėlį, tik mūsų tikėjimas išreikštas skirtingais būdais. Tai yra kaip simfonija – visi kartu girdime tą pačią melodiją, tik atliekamą skirtingais instrumentais; gauni tokią gražią patirtį – daugiau, nei gali gauti.

Kartais girdžiu sakant, kad nereikia diplomatinio korpuso, tačiau tai yra tikra dvasinė, pastoracinė tarnystė Bažnyčiai. Jei to nejausčiau, eičiau į parapiją.

Kartais dar tenka išgirsti nuomonę, kad nuncijus yra vietos Bažnyčios prižiūrėtojas. Tai yra klaidingas supratimas?

Tai nėra teisinga, ir man nepatinka tai, bet kartais susidaro toks įspūdis, kad visi stebi ir galvoja – ką jis veikia, jis nėra lietuvis, jis iš Šveicarijos ar kitos šalies. Vatikano II Susirinkime taip pat buvo daug kritikos dėl apaštalinių nuncijų ar delegatų veiklos, valstybių ir Katalikų Bažnyčios santykių, nes buvo paplitęs tam tikras požiūris, kad nuncijai ar delegatai – Vatikano šnipai, slaptieji agentai, informatoriai. Ne, taip nėra. Man atrodo, kad daug problemų, sunkumų kyla dėl kalbos, istorijos, aplinkos, vykstančių įvykių neišmanymo.

Iš tikrųjų nuncijų tikslas – siekis palengvinti, supaprastinti santykius tarp vietos Bažnyčios tam tikroje valstybėje ir vadovybės – Šventojo Tėvo, kuris yra visos Bažnyčios ganytojas, nes jam reikia šios pagalbos. Mūsų veikla nėra labai nepaprasta ar užslaptinta, reikia palaikyti santykius, suteikti informacijos, kas vyksta, nes kartais klausiama: kiek yra seminaristų, kokios tendencijos – kyla ar mažėja, ar religinga šalis, kiek tikinčiųjų, kaip vyksta religinis, socialinis visuomenės gyvenimas, kiek Santuokos sakramentų suteikiama, kokios kitos problemos. Kiti ambasadoriai palaiko labai glaudžius ryšius su vyriausybe – nuolat susitikinėja su ministrais, atvyksta aukščiausio lygio delegacijos, o aš nesu informuotas, tarkim, apie ekonomiką, nes Bažnyčia – tai tarnystė žmogui, mes bendradarbiaujame kartu ir kartais rengiame sutartis ar konkordatus – mokslui, dvasiniam vadovavimui – pvz., kariuomenei – neseniai buvau tarptautinėje krikščioniškoje konferencijoje jauniems karininkams ir kadetams; taip pat teikiame dvasinę pagalbą ligoninėse, kalėjimuose. Kultūros, mokslo problemos taip pat labai svarbi sfera. Visi šie dalykai domina ir Bažnyčią, ir valstybę, tad siekdami palengvinti darbą sudarome sutartis, konkordatus – padedame vieni kitiems, kad vyskupai išlaikytų Visuotinės Bažnyčios charakterį, kad vienuolijose niekas neprieštarautų Bažnyčios taisyklėms.

Nuncijus turi pasiekti žmones – mokėti bendrauti, rasti bendrą kalbą, nes kitaip sakys – jis slepiasi, mes jo nepažįstame, nežinome, ką jis daro. Tad reikalingas tam tikras aiškumas, skaidrumas, ir aš labai džiaugiuosi šia galimybe šiek tiek paaiškinti, ką darau, nes, kaip sakiau, tai labai normalus kasdienis darbas. Tad apie tokius dalykus turiu pranešti – nusiųsti informaciją į Vatikaną; Vyskupų Konferencija kviečia dalyvauti įvairiuose renginiuose, kad atstovaučiau Vatikanui ar Šventajam Sostui, aišku, turiu prašyti, kad kas nors išverstų dokumentus, apaštalinius laiškus į lietuvių kalbą. Taip pat turiu pristatyti vyskupams svarbių dokumentų.

Šiuolaikiniai žmonės daugiau keliauja, tad atvyksta įvairių atstovų iš kitų šalių, reikia susisiekti su Vyskupų Konferencija, su vyskupais, tačiau po Vatikano II Susirinkimo nuncijus mažiau įtrauktas į ryšių palaikymą nei kadaise. Pamenu, nuncijus anksčiau sakydavo, jog reikia trijų mėnesių nusiųsti laišką į Romą, ir kol ateina atsakymas – praeina vėl keli mėnesiai; dabar yra internetas, faksas, tad viskas daug paprasčiau, žmonės gerai informuoti ir nereikia tiek daug specialių ataskaitų iš nuncijaus apie tai, kas vyksta čia.

Kartais praeityje pasitaikydavo – pvz., Kinijoje, kad kol nuncijus gaudavo savo kredencialus, popiežius jau būdavo miręs, o nuncijus apie tai nebūdavo informuotas. Dabar tokių dalykų nebenutinka. Tad apibendrindamas galiu pasakyti, kad nuncijaus funkcija yra atstovauti Šventajam Sostui, Vatikanui, jis yra akredituotas šalies prezidento; palaiko ryšius su Šventuoju Sostu, vietos Katalikų Bažnyčia ir vietos vyriausybe, stengiasi padrąsinti konstruktyvų bendradarbiavimą tarp Šventojo Sosto ir Bažnyčios šalyje, nes Bažnyčia – tai šeima, bendruomenė, ir visa, kas stiprina šią bendrystę, yra svarbu, nes popiežiaus atsakomybė – rūpintis visa Bažnyčia, patikėta jam Jėzaus Kristaus. Jis stiprina savo brolių tikėjimą ir rodo meilę visoms Bažnyčioms. Taip yra visur, bet šalys, kalbos skirtingos, skirtingi charakteriai, kilmė, gali nesuprasti teisingai – tad reikia ne tik mokėti kalbą, bet žinoti ir kontekstą.

Kiek žmonių dirba nunciatūroje Lietuvoje?

Vilniuje mūsų yra tik keletas. Iš diplomatinės tarnybos esame dviese: aš, nuncijumi paskirtas trims Baltijos šalims (būna nuncijų ir, tarkim, penkioms šalims), sekretorius, kilęs iš Prancūzijos, atvykęs į Lietuvą iš Portugalijos 2006 metų rugsėjį. Mums padeda trys asistentės – lietuvės Šventosios Šeimos seserys: sekretorė, kitos dvi seserys labiau prižiūri namus, augalus, atlieka ūkio darbus. Dar turime sodininką ir vairuotoją.

Kitose šalyse – Prancūzijoje, Ispanijoje, Brazilijoje ir pan. – nuncijai turi daugiau vietos bendradarbių.

Kokia buvo Jūsų diplomatinio darbo patirtis – ar esate gyvenęs, dirbęs kitose šalyse?

Taip, jau gana ilgą laiką dirbu diplomatinį darbą. Oficialiai diplomatinę tarnybą Šventajame Soste pradėjau kovo 5-ąją, 1975-aisiais, jau prieš 30 metų. Šios tarnystės metu visad buvau išvykęs svetur. Vieną mėnesį dirbau valstybės sekretoriate, administracijoje, o visą kitą laiką gyvenau skirtingose šalyse.

Pirmoji šalis, į kurią išvykau, buvo Bolivija Pietų Amerikoje. Visad pamenu savo atvykimą – tai buvo šv. Juozapo diena, kovo 19-oji. Ši šalis yra pakilusi 4 km virš jūros lygio, ir ne visi žmonės gali lengvai ištverti tokį aukštį – jei netinka, turi vykti žemyn. Atsimenu, man po kelių valandų ėmė smarkiai plakti širdis ir baisiai skaudėti galvą.

Taigi Bolivija, po to buvau išsiųstas į Vokietiją, vėliau vykau į Urugvajų, po dviejų mėnesių buvau išsiųstas į Ekvadorą, tuomet grįžau į Prancūziją, kur tuo metu įvyko du Šventojo Tėvo vizitai, iš ten buvau išsiųstas į Pietų Afriką (Pietų Afrikos Respublika, Svazilendas, Lesotas, Botsvana, Namibija – visos šios šalys priklauso Pietų Afrikos Vyskupų Konferencijai). Buvo labai įdomus metas, nes tada buvo ne nunciatūra, o tik delegacija. Tai buvo svarbus tų šalių istorijos pasikeitimų laikotarpis – mačiau Nelsoną Mandelą, išeinantį iš kalėjimo, Namibija tapo laisva.

Pietų Afrika – graži, įdomi šalis, jos Bažnyčia labai gyva, ryški. Pietų Afrikoje yra apie 1000 krikščionių Bažnyčių. Iš ten buvau išsiųstas į Indiją, Nepalą, bet tai buvo labai trumpas periodas, visą laiką reikėjo skirti vyskupus – vienas išeina į pensiją, kitas miršta. Tai vėlgi graži šalis, kurioje daug kalbų; turi apie 20 milijonų gyventojų – tokie skaičiai atrodo neįmanomi. Kai atvykau į Himalajus, pažiūrėjau į knygą – 3689 katalikai, 40 kunigų, 76 vienuoliai. Pamaniau, kad tai klaida, ir ne 3000, o 30000 katalikų. Tačiau tai nebuvo klaida, iš tikrųjų ten mažai katalikų, ir tai mums, europiečiams, yra labai stebėtina, nes ten yra apie 7 milijonai hindu žmonių.

Iš Indijos buvau paskirtas į Mozambiką, atgal į Afriką, kaip apaštalinis delegatas, o po kelių mėnesių, 1994 m. sausio 6 dieną, Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II buvau pašventintas į vyskupus. 1996 m. vasario 22 d. buvau nominuotas pirmuoju Mozambiko apaštaliniu nuncijumi. Po Mozambiko 1998 m. buvau išsiųstas į Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Į ten nuvykti turėjau labai skubiai – pasiruošti popiežiaus vizitui. Po jo vizito į Armėniją, 2001 m. spalio 25 d., buvau paskirtas į Lietuvą.

Tai tik keliose pasaulio šalyse neteko būti?

Ne, dar neteko būti dalyje Azijos, Šiaurės Amerikos, Australijos.

Ar yra įprasta, kad Šventasis Sostas siunčia į vieną šalį, paskui deleguoja į kitą pasaulio kraštą?

Taip, yra tam tikra politika. Nors sunku prisitaikyti, net jei esi jaunesnis. Tose šalyse – Afrikoje, Azijoje – yra šiek tiek pavojingiau dėl klimato, aš, pvz., susirgau maliarija, nors labai saugojausi, ten beveik kiekvienas misionierius ja suserga. Kita vertus, Afrikoje, Lotynų Amerikoje yra labai įdomi patirtis, nes nors esi vadinamajame katalikiškame žemyne, ten daugybė kultūrinių įvairiaspalvių margumų – aprangos, tikėjimo (katalikybė labai susipynusi su pagonybe, pagoniškomis tradicijomis). Pvz., Peru inkai garbindavo Saulės dievą, auksinį diską. Katalikų bažnyčioje pamačius monstranciją su Švč. Sakramentu, jiems kilo asociacijų su jų Saulės dievu. Jiems galbūt atrodo, kad Jėzus Kristus Švč. Sakramente yra tas pats jų Saulės dievas. Tai sudėtinga, nes visos tradicijos susipynusios.

Kai kuriuos diplomatus paskiria visuomet į tą patį žemyną. Pvz., būdamas Bolivijoje, Urugvajuje sutikau daug kolegų, kuriuos buvau sutikęs prieš tai kitoje to paties žemyno šalyje. Tai nėra blogai, nes tai suteikia galimybę geriau išmokti kalbą, išmanyti kultūrą, istoriją, geografiją ir pan., o jei nuolat keliauji vis į kitą šalį, yra sunkiau. Tai labai greitai besikeičiantis pasaulis.

Per daug trumpas laikas priprasti prie vienos šalies?

Taip, reikia laiko priprasti – dėl kalbos, nes nežinai, kuriose vietose sudėti akcentus. Skirtingos abėcėlės. O jei esi misionierius, siunčiamas į misiją, ir praleidi vienoje šalyje visą gyvenimą, tai, žinoma, išmoksti kalbą. Pamenu, Indijoje prieš tai buvęs nuncijus sakė, kad mes turime žavėtis senaisiais misionieriais, nes jie įsikūnija, įauga į šalį, kurioje misionieriauja, pvz., vienas jėzuitų misionierius, atvykęs į Indiją, tapo vienos vietinės kalbos (budžerati) specialistu – rengė žodynus, ir į jį kreipdavosi patarimo ar redagavimo klausimais patys vietos gyventojai. Tai pavyzdys, kaip misionieriai įsitraukia ir tampa profesionalais, nes visą gyvenimą dirba vienoje vietoje.

Kiek kalbų Jūs mokate?

Gimiau Šveicarijoje, mano pirmoji kalba buvo prancūzų. Vėliau mokiausi vokiečių kalbos, kai buvau išsiųstas į Romą – išmokau itališkai, kai išvykau į Lotynų Ameriką – ispanų, Pietų Afrikoje ir Indijoje išmokau anglų kalbą. Pirmasis kaip apaštalinio nuncijaus postas buvo Mozambike, tad turėjau išmokti portugalų kalbą. Taip pat dar moku graikų ir lotynų kalbas, kurių mokiausi anksčiau. Kaip kuriozą pasakoju, kad Latvijoje turėjau galimybę su kardinolu kalbėtis lotyniškai, nes nemoku latviškai ir rusiškai. Gaila, kad nemoku rusiškai, nors galėjau išmokti Kaukaze. Mane stebina, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje daug žmonių kalba vokiškai. Lietuviškai dar neišmokau, tai gana sudėtinga kalba – niekada nežinai, kur dėti kirtį.

Jums teko gyventi daugybėje skirtingų pasaulio vietų. Kokie Bažnyčios tradicijų ypatumai įvairiose šalyse? Ar iššūkiai, su kuriais susiduria Katalikų Bažnyčia, visur yra panašūs?

Nėra lengva atsakyti į tokį klausimą. Geriau pailiustruosiu pavyzdžiais, kurių patyriau gyvendamas keturiuose žemynuose. Skirtingose šalyse patyriau, kad Bažnyčia – ne tik Katalikų, bet apskritai visa krikščionių Bažnyčia – iš tikrųjų yra šeima. Nesi svetimas, o visur esi kaip namuose.

Kai kas yra bendra, bet yra ir nevienodų patirčių, kaip tikėjimas išgyvenamas skirtingose šalyse. Lotynų Amerikoje labai didelė Ispanijos arba Portugalijos įtaka, labai giliai įaugusios tradicijos. Ten labai paplitęs pamaldumas Dievo Motinai, Švč. Mergelei Marijai, taip pat didelis pamaldumas Eucharistijai, kenčiančiam Jėzui (panašiai kaip ir Lietuvoje – Rūpintojėliui). Kai kurie vyskupai sakė, kad neišgyvenama Prisikėlimo patirtis, o visuomet – Jėzus ant kryžiaus, mirštantis, miręs Jėzus (kaip ir Lietuvoje – plačiai paplitusios Didžiojo penktadienio procesijos); galbūt tai atspindi žmonių charakterį. Taip pat labai paplitęs pamaldumas ir ištikimybė Šventajam Tėvui. Tad šie keturi pamaldumai – Švč. M. Marijai, Eucharistijai, Kenčiančiam Jėzui ir Šventajam Tėvui buvo pagrindas, atrama, kuri padėjo išsilaikyti tikėjimui Lotynų Amerikoje.

Tačiau dabar tikėjimas po truputį miršta, plinta sekuliarumas, tai matyti Lotynų Amerikoje, ypač Bolivijoje. Nepaisydama to, Bažnyčia visad turi būti šalia – visur, kur žmonės alkani, kur alkstama išgirsti Dievo Žodį, apie bendruomenę, atgailą, gauti pažadą apie atleidimą, apie naują šansą, malonę – tie aspektai jiems labai svarbūs.

Afrikos Bažnyčia yra labai gyva, energinga. Afrikiečiai pilni džiaugsmo, šventinės nuotaikos – Mozambike kiekvienos pamaldos trunka nuo 5-6 valandos ryto iki 2 valandos po pietų. Jau vien valandą užtrunka, kol kiekvienas per Aukojimą atneša atnašas (o aukoja jie viską, ką turi, bananų, apelsinų, gyvų viščiukų, avių, vieną kartą netgi gyvatę...). Jie daug, gražiai gieda, visi ploja rankomis, bet, norėdami išreikšti džiaugsmą ar liūdesį, jie skirtingai ploja. Atnašų procesija eina taip – trys žingsniai į priekį, du atgal. Tai trunka valandas. Afrikoje jauti, kad ten nėra laiko – laikas įgauna visai kitą prasmę. Švęsdamas Mišias, negalvoji apie tai, kad tau reikia eiti namo, žiūrėti TV.

Indijai būdinga religijų įvairovė – induzimas, konfucionalizmas, budizmas ir kt. Visur, kad ir kur būtum, stovi Šyvos, Ganešo ir kt. statulėlės. Vienoje Delio šventykloje radau netgi Švč. Mergelės Marijos koplyčią, truputį toliau – Švč. Jėzaus Širdies, šalia – dramblio Ganešo, nes jie asimiliuoja viską – jiems viskas yra šventa, visa yra kelias pas Dievą. Tokios vis skirtingos patirtys.

Kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste?

Lietuva – tai krikščioniška šalis, paskutinė pasikrikštijusi Europos šalis; jūs turite giliai įsišaknijusių tradicijų. Tai, ką matau čia, negaliu pasakyti, kad tie iššūkiai bendri visai Bažnyčiai. Manyčiau, kad pranciškonai galbūt labiau mato laiko ženklus šiuolaikiniam globalizuotame pasaulyje su jo galimybėmis keliauti, naudotis internetu, faksu. Žmonės yra informuoti apie tai, kas pasaulyje vyksta, tai nėra izoliuota šalis. Aišku, 50 metų sovietinės okupacijos paliko pėdsaką, bet dabar viskas atvira, gali gauti visą informaciją. Kartu Lietuvą pasiekia ir problemos, kurių turime visame likusiame pasaulyje – sekuliarizacija, reliatyvizmas, religijų sinkretiškumas ir pan. Lietuvos vyskupai vyko į Romą ad limina vizito, mačiau statistikas iš jų ataskaitų, tai viskas taip pat, kaip ir kitur – žmonės mažiau dalyvauja Mišiose, galbūt kaimuose dar šiek tiek daugiau, bet miestuose tas skaičius krenta. Nors žmonės, atvykę iš kitų šalių – Šveicarijos, Vokietijos, kitur – visad žavisi, kad Lietuvos bažnyčiose daug žmonių, pilna jaunimo, šeimų. Aš jų paklausiu, kur jie buvo – o jie sako, kad „toje bažnyčioje, šalia Šv. Onos, Bernardinų“. Yra kelios bažnyčios, kurios pritraukia daugiau žmonių, toks įspūdis gali susidaryti, tačiau iš tiesų mažėja tikinčiųjų bažnyčiose.

Lietuviams gal šiek tiek trūksta aktyvaus dalyvavimo Mišiose, giedojimo – kad ir bendruomenė įsitrauktų. Yra keletas bažnyčių, kur visi žmonės įsitraukia, bet kai kuriose iš jų gražūs chorai gieda gražias giesmes, niekas nepritaria, tik kai pradedamas giedoti labai gražus himnas Dievo Motinai, tuomet žmonės pritaria. Tad yra šiokia tokia problema, kaip labiau įtraukti pasauliečius dalyvauti Mišių aukoje. Suprantama, kad turime nepamiršti atsižvelgti į visą patirtį, kurią Lietuva turi – 50 metų ateizmo, komunizmo smegenų plovimo. Tai buvo sunkus laikas, tačiau buvo ir rezistencija, ir tikėjimas išliko močiučių, senelių dėka. Kai kas išliko, o kai kurie žmonės atsivertė iš visiško netikėjimo – sutikau jauną kunigą, kuris sakė, jog dar būdamas aštuoniolikmetis niekuo netikėjo, tačiau kažkokiu būdu ėmė ieškoti tikėjimo. Nemažai žmonių atsivertė, naujai atrado tikėjimą Lietuvai tapus laisvai.

Visur keičiasi daugybė dalykų, taip pat ir Lietuvoje, tai yra taip pat ir iššūkis Bažnyčiai. Viena mūsų nunciatūros asistentė, dirbanti su jaunimu vienoje parapijoje, sakė, kad jaunimas domisi religija, Bažnyčia, ir tai tam tikra prasme yra iššūkis mums – tai nėra tik eiti procesijoje, aukoti Mišias už mirusiuosius, tik palaikyti tradicijas, reikia pasiekti žmones, susitikti su jais. Negali laukti klebonijoje, kol pas tave ateis, tu turi eiti, ieškoti ir melstis, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II: mes patys turime judėti, žengti kito link, nes tik laukti yra problemiška.

Turiu pripažinti, kad, ačiū Dievui, jūs išlaikėte kai kurias tradicijas ir stiprias tikėjimo šaknis, pvz., stiprius santuokos saitus, ir tai naujai atnešate į Europą, nenorinčią pripažinti krikščioniškų vertybių, kurioje vyrauja Švietimo epochos ar prancūzų revoliucijos vertybių tendencijos. Tad reikia eiti ir pasiekti žmones, pradėti naujai. Taip, daugelyje vietų buriasi jauni žmonės, atsiranda naujų judėjimų, bet tai nėra tokie masiniai judėjimai, kokie buvo praeityje. Bet tai iššūkis.

Nepasakyčiau, kad Lietuva būtų pasirodžiusi labai skirtinga nuo Šveicarijos ar kitų. Džiugu matyti, jog žmonės vis dar eina išpažinties ir vis dar gali rasti kunigą klausykloje. Dabar kitur dažniausiai reikia tartis iš anksto. Tai iš kitur atvykusius žmones stebina – kad Lietuvoje žmonės vis dar eina į Mišias, eina išpažinties, meldžiasi. Bet tendencija tokia, jog tai po truputį keičiasi, nyksta, ir tikiuosi, kad jums pavyks pasiekti jaunus žmones, nors karais tai būna sunku.

Jūs buvote Šventojo Sosto delegatas, atrodo, keturių pontifikatų metu. Neseniai buvo minimos popiežiaus Benedikto XVI popiežiavimo 2-osios metinės. Per tuos dvejus metus jau matyti ryškios jo veiklos gairės. Kaip galėtumėte apibūdinti šį pontifikatą? Kokių naujovių, pasikeitimų galime tikėtis?

Kiekvienas popiežius yra asmenybė ir skiria daugiau dėmesio vienam ar kitam aspektui. Popiežius Jonas Paulius II buvo labai dinamiškas, jaunas – jis buvo 56-erių, kai buvo išrinktas popiežiumi. Jis supažindino mus su nauju pontifikato stiliumi, Šventojo Tėvo misija, nes jo įvairi patirtis – kaip universiteto profesoriaus, arkivyskupo, kardinolo, visą laiką bendraujančio žmogaus buvo tarsi naujas vėjas. Jonas Paulius II aplankė daugybę vietų, šalių, kad būtų kartu su tikinčiaisiais, drąsintų juos, stiprintų tikėjimą, palaikytų ryšius – tai buvo labai ypatinga.

Popiežius Benediktas XVI yra vyresnis, jo šiek tiek kitas stilius. Manau, jis priima tai, kas buvo įprasta – keliauja – į Braziliją, Ispaniją, Vokietiją, keliauja po Italijos skirtingas diecezijas, tačiau jo ritmas yra kitoks, nes, reikia pripažinti, kad jis nėra 50-ties metų jaunuolis. Tačiau manau, kad yra labai svarbu nauji pokyčiai, nauji iššūkiai, nauji požiūriai – jis buvo vienas didžiausių šiuolaikinių teologų.

Man popiežiaus Benedikto XVI veikla yra geriausias tęstinumo Bažnyčioje pavyzdys – jis daugelį metų buvo popiežiaus Jono Pauliaus II bendradarbis. Jis labai malonus, dėmesingas, kuklus ir paprastas žmogus. Labai mėgstu skaityti jo homilijas ir dokumentus, jis turi savitą stilių. Dabar jau treti metai, kai mes jį pakvietėme atvykti į Lietuvą, į Šiluvą, Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų, jis atsiprašė, kad sudėtinga jam pačiam dalyvauti dėl kitų renginių, tačiau jis atsiųs legatus (tai irgi senas nuncijaus pavadinimas) atstovauti šiame renginyje.

Kaip krikščionys gali atsiliepti į didžiausius šių dienų iššūkius – skurdą, badą, karus, klimato atšilimo problemas?

Tai platus klausimas, aš jį susiečiau su kitu – kokių pasikeitimų mes galime tikėtis. Bažnyčioje nematome tokių kardinalių pasikeitimų, tai greičiau perėjimas, tęstinumas su skirtingais akcentais. Senesniais laikais popiežiai save traktuodavo kaip Vatikano kalinius, nes jie praktiškai niekur neišvykdavo. Dabar laikai keičiasi, popiežiai keliauja ir aplanko visus žemynus, visas šalis, tad pasakyčiau, kad yra labiau tęstinumas nei pasikeitimai. Labiau keičiamės mes patys, kiekvienas iš mūsų ir turi pasikeisti ta prasme, kad atsigręžtume į Evangeliją ir pažiūrėtume, ar gyvename pagal ją, pagal Jėzaus Kristaus, Bažnyčios mokymą. Tai bus didžiausias pasikeitimas – pradedant nuo mūsų pačių, nes esame Bažnyčia, mes formuojame Bažnyčią. Mes žinome tas problemas – badą, skurdą, karus ir nežinome, ką daryti. Noriu pabrėžti, kad esame kviečiami pasitikėti ir tikėti maldos jėga.

Turime pažadą, jog galime pakeisti pasaulį, jei turime tikėjimą. Bet mes labai nepasitikime tais dalykais. Yra ir kitų, konkretesnių veiksmų, kurių atsiranda ir Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse – savanorystė, kuri anksčiau nebuvo labai paplitusi. Matau tai vis labiau augant Lietuvoje – įsitraukia daug jaunų ir ne tik jaunų žmonių, teikia savanorišką pagalbą Motinos Teresės seserys, tarptautinės organizacijos, kurios globoja, pvz., Santariškių ligoninę, eina į kalėjimus, net ir diplomatiniai korpusai įsitraukia į tą veiklą. Tai labai svarbu, ir tai yra tas kelias, ką mes galim pakeisti. Pasikeitimai kartais yra mažas lašelis jūroje, mes negalim visko pakeisti, bet galime būti informuoti, sąmoningi, prisidėti prie kitų šalių judėjimų – dabar egzistuoja daugybė piligrimysčių, judėjimų, susitikimų, tarptautinių mainų, palaikančių vieni kitus.

Matau žmonių, išvykstančių padėti į kitas šalis. Tai įkvepia ir padrąsina; ir nors viena žvakė neduos labai ryškios šviesos, bet jei mes sudėsime jas kartu – kiekvienas savo žvakę, viltį, galų gale galėsime apšviesti daugiau, bus ryškesnė šviesa. Bažnyčioje į tuos dabartinius iššūkius atliepia daugybė organizacijų – migrantų taryba, įvairūs fondai, organizacijos, kurios bando spręsti tas problemas. Atsiranda vis daugiau informacijos, ir mes negalim tikėtis ir laukti, kad kas nors kitas tai padarytų, patys turim pradėti kai ką daryti. Tai gali būti mažas žingsnelis, bet teisinga kryptimi.

Bažnyčiai svarbu aplinka. Kaip šv. Pranciškus buvo gamtos draugas, mes irgi turime džiaugtis ir rūpintis kūrinija. Negalim gyventi ir būti besaikiai vartotojai, negalvojantys apie rytojų. Tai liečia ir mūsų kasdienį gyvenimą – nors tai atrodo mažas dalykas, bet pagalvokime, ką patys galime pakeisti.

Įvairūs judėjimai ir siekia atkreipti dėmesį, kad mes Bažnyčioje daugiau apie tai kalbėtume, taip pat kaip šnekame apie solidarumą, vienybę krikščionybėje. Turime jausti atsakomybę už visą Bažnyčią, kiekvienas vyskupas yra atsakingas už Afriką, Aziją, Šiaurės Ameriką – mes nesame abejingi tam, kas ten vyksta. Vatikano II Susirinkimas atvėrė naują kelią – vyskupai keliauja, bendrauja su įvairiais žmonėmis, yra informuoti apie tai, kas vyksta svetur. Tai – naujas žingsnis, anksčiau žmonės rūpinosi tik savo aplinka, geriausiu atveju – savo tauta, nes neturėjo kontaktų su kitur gyvenančiais žmonėmis. Dabar žmonės keliauja, dalijasi patirtimi, ir žinojimas, sąmoningumas yra graži dovana mūsų tarnystei. Ir mano tarnystei, į kurią buvau pakviestas.

Kas labiausiai džiugina šioje tarnystėje?

Mes turime palaikyti kontaktus, bendrystę, dalytis rūpesčiais, vienas kitu rūpintis, ir kiekvienas įpila savo lašelį į tą pačią taurę – tai graži patirtis. Lietuvoje esu kviečiamas į įvairių judėjimų, jaunimo renginius, turiu progų pamatyti, kaip žmonės gyvena, meldžiasi, išreiškia savo tikėjimą, taip pat gavau patirties iš Afrikos, Pietų Amerikos, Indijos, kitų Europos šalių – tai įdomu, ir kiekviena šalis davė ypatingą patirtį, dovaną, praturtinančią mano patirtį ir gyvenimą. Tai padeda nenueiti reliatyvizmo kryptimi, kaip sakė popiežius, bet priimti tai paprastai.

Bažnyčia išgyveno 2000 metų. Niekas negali jos sugriauti, tai yra ne žmonių jėgoms, nes ji Dievo įsteigta, ir ją veda ir prižiūri Šventoji Dvasia. Svarbu padrąsinti žmones, ne tik matyti dalykus iš neigiamos pusės. Reikia pažinti save, priimti savo ribotumą, tiesiog priimti malonę. Vis prisimenu, kaip Kašmyre viena septynių vaikų mama, atėjusi priimti Sutvirtinimo sakramento, pacitavo man Motinos Teresės žodžius, kuriuos buvo girdėjusi: „Tu nepakviestas padaryti didžiulių stebuklų ar pakeisti pasaulio, bet esi pašauktas daryti mažus kasdienius darbus. Bet daryk juos gerai“. Tai yra tik mažas kelelis šventumo link, tačiau mes nesam kažkur nuošaly, o mes esam pakeliui tai darydami. Darykime tuos mažus dalykus – aš – kaip nuncijus, ir kiekvienas – savo tarnystėje. Viešpats tapo vienu iš mūsų – tai padrąsinanti viltis kiekvieno kelyje.

Kalbino Andrius Navickas
ir Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija