Popiežius nurodo sektiną šventųjų pavyzdį

Mindaugas BUIKA

Palaimintasis kunigas Gaetanas Erikas (1791–1860)

Sesuo vienuolė Marija Bernarda Biutler (1848–1924)

Sesuo vienuolė Alfonsa (Ana Mutatupandatu) (1910–1946)

Pasaulietė Šv. Jėzaus Narciza Martiljo Moran (1833–1869)

Iškalbingas Dievo gailestingumo skelbimas

Paskelbdamas keturis naujus Bažnyčios šventuosius, popiežius Benediktas XVI su padėka Dievui nurodė jų dvasinio gyvenimo ir tarnystės pavyzdžius. Spalio 12 dieną Romos Šv. Petro aikštėje iškilmingoje ceremonijoje buvo kanonizuoti šie palaimintieji: italas kunigas Gaetanas Erikas (1791–1860), įkūręs Švenčiausiųjų Jėzaus ir Marijos širdžių misionierių kongregaciją; šveicarė sesuo vienuolė Marija Bernarda Biutler (1848–1924), įkūrusi Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos pranciškonių seserų misionierių kongregaciją, indė sesuo vienuolė Alfonsa (Ana Mutatupandatu) (1910–1946), priklausiusi Šv. Pranciškaus trečiojo ordino neturtingųjų klarisių kongregacijai, ir ekvadorietė pasaulietė Šv. Jėzaus Narciza Martiljo Moran (1833–1869).

„Brangūs broliai ir seserys, dėkokime Viešpačiui už šventumo dovaną, kuri šiandien šviečia Bažnyčioje ypatingu grožiu, – kalbėjo Šventasis Tėvas į kanonizacijos iškilmes susirinkusiems dešimtims tūkstančių maldininkų. – Jėzus, kaip ir šie šventieji, mus visus kviečia sekti paskui Jį Kryžiaus keliu, kad paveldėtume amžinąjį gyvenimą, kurį Jis mirdamas dovanojo mums. Tegul jų pavyzdys mus padrąsina, jų mokymas – suteikia mums kryptį ir paguodą, jų užtarimas – palaiko kasdieniuose rūpesčiuose“.

Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas apie naujų šventųjų nuopelnus, aptarė ir to sekmadienio Evangelijos skaitinių pasakojimą apie vestuvių puotą. Tas pokylis iš esmės yra „Eucharistijos puota, kuri laukia mūsų galutinėje dangaus šventėje, į kurią Viešpats mus kasdien kviečia“. Tačiau tam, kad dalyvautum toje puotoje, tai yra Švč. Sakramento priėmime, reikia apsivilkti „Jo malonės vestuvių drabužiais“, taigi, nuskaistinti savo sielą. Tas drabužis kartais gali būti suteptas nuodėme, tačiau „Dievas dėl savo gerumo nuo mūsų nenusigręžia“, nepalieka likimo valiai, bet skatina apsivalyti per Susitaikymo ir Atgailos sakramentą.

Tą suprato šventasis kunigas Gaetanas Erikas, visoje Pietų Italijoje išgarsėjęs Dievo gailestingumo skelbimu, jaunimo sielovada, atsidavusiu apaštalavimu tarp neturtingųjų valstiečių. „Jis save įrašė tarp tų nepaprastų kunigiškos tarnystės figūrų, kurie klausyklą padarė Dievo gailestingumo skleidimo vieta, padedant žmonėms vėl atrasti save, įveikti nuodėmę ir daryti pažangą dvasinio gyvenimo kelyje, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Gatvė ir klausykla buvo naujojo šventojo pastoracinio veikimo privilegijuotos vietos“.

Sutikęs gatvėje žmones, nutolusius nuo tikėjimo, šv. Gaetanas paprastai sakydavo: „Dievas jus myli, kada galėtume susitikti?“ O būdamas klausykloje jis pasistengdavo, kad ilgesnį laiką neatlikę išpažinties galėtų realiai pažinti dangiškojo Tėvo begalinio gailestingumo jėgą. „Kiek daug sužeistų sielų jis tokiu būdu išgydė, – kalbėjo homilijoje popiežius Benediktas XVI, – daug kam jis padėjo susitaikyti su Dievu per Atleidimo sakramentą“. Tokiu būdu naujasis šventasis tapo atleidimo „mokslo“ ekspertu ir ragindavo savo įkurtosios vienuolijos narius: „Dievas, kuris nenori nusidėjėlio mirties, visada labiau gailestingas už savo kunigus; todėl būkite gailestingi kiek galite ir patys rasite gailestingumą Dieve!“

Aptardamas šv. Marijos Bernardos Buitler, ypač Lotynų Amerikos šalyse pasižymėjusios misionierės, veiklą Šventasis Tėvas sakė, kad ji „giliai suprato, jog visiems žmonėms paruošta Viešpaties puota ypatingu būdu vyksta Eucharistijoje“. Kaip tik čia Kristus priima mus visus kaip draugus, atiduoda save prie „Duonos ir Žodžio stalo“, sueidamas su kiekvienu į artimą bendrystę. „Tai buvo naujosios šventosios dvasingumo šaltinis ir atrama, ištakos to misijinio polėkio, kuris paskatino ją palikti gimtąją Šveicariją ir pasinerti į evangelizacijos horizontus Ekvadore ir Kolumbijoje“, – aiškino Popiežius.

Ten būta nelengvų išbandymų, nes XIX amžiaus pabaigoje kai kuriose regiono šalyse buvo pradėta persekioti krikščionis. Dėl to šv. Marija Bernarda su savo įkurtos kongregacijos seserimis buvo priversta išvykti iš Ekvadoro ir persikelti į Kolumbiją. Benediktas XVI sakė, kad tokiuose sunkumuose ji vadovavosi Šventojo Rašto mokymu: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi“ (Ps 23, 4). Su pranciškonei būdinga užuojautos kupina širdimi, ji stengėsi materialiai ir dvasiškai padėti vargšams, ypač išnaudojamiems čiabuviams indėnams, to mokydama žodžiu ir raštais savo seseris.

Solidarumas persekiojamiems Indijos krikščionims

Ypač didelio susidomėjimo susilaukė klarisės vienuolės Alfonsos kanonizacija, kadangi ji tapo pirmąja Indijos šventąja. Ta proga buvo atkreiptas dėmesys į tos šalies krikščionių patiriamą smurtą nuo induistų ekstremistų išpuolių. Vatikane vykstančioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje dalyvaujančių Indijos Bažnyčios hierarchų duomenimis, pastaraisiais mėnesiais šalyje nužudyta apie 80 krikščionių, įskaitant du katalikų kunigus. Negalėdami ištverti persekiojimų tūkstančiai vietos krikščionių, ypač rytinėje Orisos valstijoje, buvo priversti palikti savo namus ir slapstytis miškuose.

Apie tai kanonizacijos iškilmėse pabrėždamas savo solidarumą gausiems Indijos maldininkams, tarp kurių buvo daug vienuolių ir kunigų bei vyriausybinė delegacija, kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI. „Indijos krikščionims, dėkojantiems Dievui už savo pirmosios šventosios iškėlimą viešam pagerbimui, užtikrinu savo maldas dabartiniu sunkumų laikotarpiu, – sakė Šventasis Tėvas. – Pakviesdamas Visagalio Dievo globai visus, kurie siekia taikos ir susitaikymo, raginu smurtautojus atsisakyti tokių veiksmų ir jungtis su broliais ir seserimis bendromis pastangomis kuriant meilės civilizaciją“.

Sesuo Alfonsa gimė žinomo gydytojo krikščionio šeimoje – motina mirė gimdydama – ir nuo vaikystės pajuto gilų pašaukimą maldos ir kontempliacijos gyvenimui. Griežtai atmetusi visus santuokos siūlymus, sulaukusi 18-os ji įstojo į klarisių seserų kongregaciją, atsidėdama jaunimo švietimui. Seseriai Alfonsai teko patirti sunkius kankinančių fizinių ir dvasinių ligų išbandymus, kuriuos ji kantriai išgyveno ir aukojo už nusidėjėlių atsivertimą. „Jos herojiškos kantrybės, tvirtumo ir atkaklumo dorybės, paliudytos per išgyventą nepaprastą kančią, mums primena, jog Dievas visuomet suteikia pakankamai jėgų kasdieniams išbandymams įveikti“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Kalbėdamas apie naują Ekvadoro šventąją pasaulietę Narcizą Martiljo Moran, kuri žinoma gilios maldos ir atgailos praktikavimu ir buvo davusi privačius skaistybės, neturto ir savęs atsisakymo įžadus, Šventasis Tėvas pripažino, kad ji dėmesingai vykdė patyrusių kunigų dvasinio vadovavimo  nurodymus, kas yra „efektyvi priemonė šventumo siekimui“. Šv. Narcizos pavyzdys įrodo, krikščioniško tobulumo kelias yra įmanomas ne tik dvasinio luomo nariams, bet ir visiems krikščionims pasauliečiams. Nepaisant daugelio gautų malonių, taip pat ir mistinių regėjimų, ji dirbo paprastą siuvėjos darbą, apaštalavo kaip katechetė. „Savo karšta meile Jėzui (…) ji pateikia nuostabų liudijimą ir tobulą pavyzdį gyvenimo, paskirto Dievui ir savo artimui“, – tvirtino Šventasis Tėvas kanonizacijos pamaldų homilijoje.

Jis priminė naujų šventųjų prisirišimą prie Rožinio maldos, kurią apibūdino, kaip nuolatinės vienybės su Jėzumi priemonę, įkvėpimo ir paguodos šaltinį bei galimybę tarpininkauti Bažnyčios pastangoms pagal Popiežiaus intenciją. Benediktas XVI ta proga prašė tikinčiųjų spalio mėnesį jungtis su juo maldoje už taiką konfliktiniuose Afrikos ir Artimųjų Rytų regionuose.

© 2008 „XXI amžius“