Kardinolo Džono Henrio Niumeno beatifikacija

Mindaugas BUIKA

Birmingeme vyko vieno iš didžiausių XIX amžiaus krikščionių intelektualų anglo kardinolo Džono Henrio Niumeno beatifikacijos (paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju) iškilmė

Maldininkai Birmingene džiugiai sutiko Šventąjį Tėvą

Atsivertimo ir šventumo kelias

Kaip jau buvo pranešta, pagrindinis popiežiaus vizito Didžiojoje Britanijoje įvykis buvo sekmadienį Birmingeme jo vadovauta vieno iš didžiausių XIX amžiaus krikščionių intelektualų anglo kardinolo Džono Henrio Niumeno (1801–1890) beatifikacijos (paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju) iškilmė. Plačiau apie naujojo palaimintojo gyvenimo kelią ir teologinę veiklą „XXI amžius“ jau rašė, o čia galima priminti esminius faktus. Londono anglikono bankininko šeimoje gimęs Dž. Niumenas studijavo teologiją prestižiniame Oksfordo universitete, kurį baigęs 1825 metais gavo anglikonų kunigo šventimus. Likęs dirbti dėstytoju ir sielovadininku toje aukštojoje mokykloje, jis su bendražygiais įkūrė vadinamąjį Oksfordo sąjūdį, kurio uždavinys buvo sugrąžinti Anglikonų Bažnyčią prie katalikiškų ištakų. To padaryti nepavyko, todėl nusprendė atsiversti į katalikybę. 1845 metais jis tapo Katalikų Bažnyčios nariu, o 1847-ųjų birželio 1 dieną Romoje gavo katalikų kunigo šventimus. Grįžęs į Angliją darbavosi po kelių persekiojimo šimtmečių atsikuriančioje katalikų sielovadoje, įkūrė šv. Pilypo Nerio oratoriją, specifinę kunigų bendruomenę, kurios centru tapo Birmingemas. 1851 metais Airijos sostinėje Dubline įkūrė nacionalinį katalikų universitetą, kelerius metus buvo jo rektorius. Už nuopelnus Bažnyčios doktrinos vystymui popiežius Leonas XIII jam suteikė kardinolo titulą. Kardinolas Džonas Henris Niumenas mirė 1890 m. rugpjūčio 11 dieną Birmingeme, čia ir palaidotas.

Jo beatifikacijos bylos tyrimas vietinėje diecezijoje buvo pradėtas 1958 metais. Pripažinęs kardinolo Dž. Niumeno gyvenimo herojiškas vertybes, popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė garbinguoju Dievo tarnu. Beatifikacijos bylos tyrimas sėkmingai buvo užbaigtas popiežiui Benediktui XVI 2009 metų liepą patvirtinus įvykusį stebuklą (nepaaiškinamą išgijimą) su kardinolo Dž. Niumeno užtarimu. Šį išgijimą melsdamas naujojo palaimintojo užtarimo 2001 metų rugpjūtį patyrė amerikietis nuolatinis diakonas Džekas Salivenas iš Maršfildo (Masačiusetso valstija), sirgęs sunkia stuburo liga. Būtent stebuklingai išgijęs Dž. Salivenas per beatifikacijos iškilmes Birmingeme skaitė pamaldų Evangeliją, kartu su žmona Kerole nešė paaukojimui palaimintojo Dž. Niumeno relikvijas.

Sveikindamas į šventiškai paruoštą Kolfono parką atvykusį popiežių Benediktą XVI, Birmingemo arkivyskupas Bernardas Longlis milžinišką tikinčiųjų minią kvietė pasimelsti ir už Anglikonų Bažnyčią, subrandinusią naująjį palaimintąjį, bei už beatifikuotą pasionistų kunigą Domeniką Barberį, kuris 1845 metais įvedė kardinolą Dž. Niumeną į katalikybę. Gigantiškas naujojo palaimintojo portretas buvo įtvirtintas prie šioms pamaldoms specialiai sukurto stilizuoto altoriaus, o daugelis piligrimų rankose laikė mažesnes jo kopijas. Ypač populiarūs buvo užrašai su kardinolo Dž. Niumeno garsiuoju devizu: „Heart speaks unto heart“ („Širdis kalba širdžiai“). Liturginėms giesmėms buvo naudojama naujojo palaimintojo religinė lyrika. (Kardinolas Dž. Niumenas buvo žinomas ir kaip literatas bei poetas.)

Širdies, tikėjimo ir proto vienovė

Šv. Mišių homilijos pradžioje vokiečių kilmės popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie praėjusį sekmadienį Didžiojoje Britanijoje vykusį „Mūšio už Britaniją“ 70-mečio paminėjimą. „Man, vienam iš tų, kuriems teko gyventi ir iškentėti nacių režimo Vokietijoje tamsiąsias dienas,  yra giliai jaudinama šia proga būti su jumis ir priminti, kiek daug jūsų bendrapiliečių paaukojo gyvybių, drąsiai pasipriešindami toms blogio ideologijos jėgoms“, – kalbėjo 83-metis Šventasis Tėvas. Jis pažymėjo, kad praėjusio karo gėda ir siaubas dėl beprasmiškų žudynių  turi dar stipriau žadinti taikos ir susitaikinimo siekį.

Kalbėdamas apie kardinolo Dž. Niumeno pakilimą į Bažnyčios altoriaus garbę, popiežius Benediktas XVI pastebėjo, kad „Anglija turi seną kankinių šventųjų tradiciją, kurie buvo drąsūs tikėjimo liudytojai, palaikę ir stiprinę vietinės katalikų bendruomenės gyvybingumą“. Tačiau dabar tauta išaukština ne kankinį, praliejusį kraują už Viešpatį, bet garbųjį išpažinėją, kuris savo kunigiška tarnyste, ypač mokymu, skelbimu ir raštais nusipelnė įsijungti į gausių Didžiosios Britanijos šventųjų ir palaimintųjų gretas. Priminęs minėtąjį kardinolo Dž. Niumeno devizą, Šventasis Tėvas pažymėjo, kad tai yra puiki įžvalga į krikščioniškojo gyvenimo esmę, kada „žmogiškoji širdis įeina į intymią bendrystę su Dievo širdimi“, perkeičiant visą mūsų egzistenciją į dieviškąjį panašumą ir tikrąjį šventumą.

Nurodęs kardinolo Dž. Niumeno vaisingą intelektualinę veiklą, Popiežius pažymėjo, kad naujojo palaimintojo įžvalgos dėl proto ir tikėjimo santykio atskleidžia gyvybišką religijos vietą civilizuotoje visuomenėje su atitinkamomis švietimo paskatomis. Kaip tik šioje srityje kardinolo Dž. Niumeno nuopelnai iš tikrųjų yra istoriniai ir neprarado aktualumo iki šiol – ypač jo teiginys, kad katalikiškose studijose intelektualinis lavinimas, moralinė disciplina ir realinis nusistatymas turi eiti kartu. Kaip  tik tokia buvo naujojo palaimintojo katalikiško universiteto idėja, kurią jis realizavo Airijoje ir iš kurios turi mokytis ir šių dienų akademinių studijų organizatoriai. Kaip tik juos turi įkvėpti palaimintojo Dž. Niumeno pavyzdys ir dangiškasis užtarimas.

Homilijos pabaigoje Šventasis Tėvas nurodė į kardinolo Dž. Niumeno iškilią pastoracinę veiklą, kunigiškos tarnystės gilų žmogišką supratimą, kuris buvo įgyvendinamas jo įkurtoje Birmingemo oratorijoje. Jos nariai lankė ligonius ir vargšus, rūpinosi kenčiančiais ir kalinamais asmenimis. „Dėl to nereikia stebėtis, kad po jo mirties tūkstančiai žmonių laidotuvių procesijoje užtvindė miesto gatves, kai palaikai buvo nešami į laidojimo vietą“, – sakė Benediktas XVI. Ir dabar, po 120 metų, tūkstančiai žmonių džiugiai susirinko į pamaldas, kuriose „Bažnyčia iškilmingai patvirtina šio mylimo sielų tėvo šventumą“, – konstatavo Šventasis Tėvas. Po šv. Mišių su tikinčiaisiais kalbėdamas šventadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldą jis priminė didelį kardinolo Dž. Niumeno pamaldumą Dievo Motinai, kurios, vadinamos „Sedes Sapientiae“ („Išminties Sostu“), globai paskyrė įkurtąjį Airijos katalikų universitetą.

„Krikščioniškojo realizmo“ pamokos

Pabrėžiant kardinolo Dž. Niumeno beatifikacijos išskirtinę reikšmę, šios iškilmės išvakarėse, rugsėjo 18 dieną, Londono didžiausiame Haid parke buvo surengtas vakaro maldos budėjimas, kuriame dalyvavo tūkstantinės minios žmonių (ypač jaunimo) ir kalbą pasakė popiežius Benediktas XVI. Aktualizuodamas naujojo palaimintojo jaunystės dienų atsivertimo tyrimą (būdamas jaunuoliu Dž. Niumenas netgi buvo pasidavęs ateizmo idėjoms), Šventasis Tėvas pažymėjo, jog tai yra gera pamoka dabarčiai. „Mūsų dienomis, kada intelektualinio ir moralinio reliatyvizmo pavojai gresia išplauti dabartinės visuomenės pagrindus, Dž. Niumenas primena mums, kad kaip žmonės, sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, mes taip pat esame sukurti tiesai“, – kalbėjo Popiežius. Jis aiškino, kad tiesos (krikščionys tai suvokia kaip patį Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“) pažinimas įgalina tapti laisvais ir įgyvendinti giliausius žmogiškuosius troškimus.

Benediktas XVI, pripažinęs, kad Dž. Niumeno mokymas yra stipriai paveikęs ir jo paties gyvenimą, mąstymą ir kūrybą, pabrėžė, jog naujojo palaimintojo atsivertimas, „karštas tiesos pažinimo ir intelektualinio kilnumo siekis“ patvirtina, jog tai neretai brangiai kainuoja. Savo laiku naujasis palaimintasis sulaukė nemažai amžininkų kritikos – ir mūsų laikais už ištikimybę Evangelijai kartais tenka patirti atvirą pajuoką ir netgi diskriminavimą. „Tačiau Bažnyčia negali nutolti nuo uždavinio skelbti Kristų ir jo Evangeliją, kaip išganomąją tiesą, kiekvieno mūsų galutinės laimės šaltinį ir teisingos bei humaniškos visuomenės pagrindą“. Be to, svarbu priimti palaimintojo Dž. Niumeno mokymą ir liudijimą, „kad negali būti atskyrimo tarp to, ką mes tikime, ir kaip gyvename, ir kiekviena mintis, kiekvienas žodis ir veiksmas turi būti nukreipti Dievo garbės ir Jo karalystės plėtrai“.

Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į dar vieną palaimintojo kardinolo Dž. Niumeno „krikščioniškojo realizmo“ pamoką, patvirtinančią tikėjimo ir gyvenimo neišvengiamą persikirtimą. Šiandien tai reiškia, kad krikščionys turi realiai matyti tą gilią tikėjimo krizę, kuri yra apėmusi visuomenę, ir nepriimti jos kaip įprasto dalyko („business as usual“) su paprasta viltimi, kad krikščioniškųjų šimtmečių vertybių paveldas savaime formuos mūsų visuomenės ateitį. „Mes žinome, kad krizių ir sukrėtimų laikais Dievas iškeldavo didžiuosius šventuosius ir pranašus Bažnyčios bei krikščioniškosios visuomenės atnaujinimui; mes pasitikime Jo apvaizda ir meldžiame Jo nuolatinio vadovavimo, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Tačiau kiekvienas iš mūsų pagal savo gyvenimišką padėtį yra pašauktas darbuotis Dievo Karalystės priartinimui, kad mūsų gyvenamasis laikotarpis būtų prisotintas Evangelijos vertybių. Kiekvienas iš mūsų turi misiją ir yra pašauktas keisti pasaulį, darbuotis dėl gyvybės kultūros, dėl kultūros, kurią formuotų meilė ir pagarba kiekvieno žmogaus orumui“.

© 2010 „XXI amžius“