Katalikų ir anglikonų ekumeninis bendradarbiavimas

Mindaugas BUIKA

Anglikonų ir katalikų dvasininkai eina į susitikimą su Šventuoju Tėvu

Popiežius Benediktas XVI su Anglikonų Bažnyčios dvasiniu vadovu Kenterberio arkivyskupu Rovanu Viljamsu

Popiežiaus susitikimas su Kenterberio arkivyskupu

Rugsėjo 17 dieną Londono centre įsikūrusioje Kenterberio arkivyskupo oficialioje rezidencijoje – Lambeto rūmuose – popiežius Benediktas XVI susitiko su Anglikonų Bažnyčios dvasiniu vadovu Kenterberio arkivyskupu Rovanu Viljamsu, kuris  yra ne tik Anglijos primas, bet ir pasaulinės Anglikonų Bendrijos dvasinis lyderis. Lambeto rūmuose yra viena seniausių šalies bibliotekų, kuri šiemet mini 400-ąsias steigimo metines. Kaip tik jos jubiliejinę ekspoziciją pirmiausia ir buvo pakviestas apžiūrėti Šventasis Tėvas.

Susitikimo proga Vatikano informacinė tarnyba priminė, kad Anglikonų Bažnyčia (Church at England) yra valstybinį statusą turinti nacionalinė bažnytinė bendruomenė, kurią 1533 metais vadinamuoju Aukščiausios valdžios aktu (Act of Supremacy) tuometinis Anglijos karalius Henrikas VIII atskyrė nuo visuotinės Katalikų Bažnyčios ir pats pasiskelbė Bažnyčios galva. Nuo to laiko Didžiosios Britanijos monarchai (šiuo metu karalienė Elžbieta II) ir yra formaliai Anglikonų Bažnyčios vyriausi valdytojai, nors dvasiniu vadovu ir primu lieka jų patvirtintas Kenterberio arkivyskupas. Anglikonų Bažnyčios valstybinį statusą sustiprina ir tai, kad jų vyskupai taip pat yra parlamento aukštųjų Lordų rūmų nariai. Šiuo metu Anglikonų Bažnyčia turi 25 milijonus tikinčiųjų, o tai sudaro 43 proc. šalies gyventojų. (Anglijoje yra apie 5,5 milijono katalikų.) Pasaulinė Anglikonų Bendrija turi apie 80 milijonų narių, kurie susiskirstę į gana savarankiškas 34 provincijas, veikiančias 164 šalyse.

Gerai žinoma asmeninė popiežiaus Benedikto XVI ir arkivyskupo R. Viljamso draugystė, kuris Vatikane jau buvo apsilankęs 2006 ir 2009 metais (Kenterberio arkivyskupas netgi pajuokavo, kad jis panašus į Popiežių, nes myli tuos pačius vgyvūnus –  kates). Tačiau Katalikų Bažnyčios ir Anglikonų Bažnyčios ekumeniniai santykiai išgyvena nemažus sunkumus dėl liberalių tendencijų protestantų teologijoje (pavyzdžiui, atvirų homoseksualų ir moterų kunigystės bei vyskupystės). Dėl to nemažai anglikonų labai pesimistiškai žiūri į savo bendruomenių perspektyvas ir vis dažniau jungiasi į Katalikų Bažnyčią. Tam Vatikanas yra sudaręs palankias sąlygas: prieš metus buvo paskelbtas popiežiaus Benedikto XVI apaštalinis dokumentas „Anglicanorum Coetibus“, kuriam oficialiai pritarė ir arkivyskupas R. Viljamsas.

Lambeto rūmuose sakytoje kalboje Šventasis Tėvas plačiau nediskutavo apie šias problemas. Jis priminė Katalikų ir Anglikonų Bažnyčių pastarųjų dešimtmečių glaudaus bendradarbiavimo istoriją. Ją 1960 metais privačiu susitikimu pradėjo popiežius Jonas XXIII ir tuometinis Kenterberio arkivyskupas Džefris Fišeris. Istorinis buvo beveik prieš trisdešimt metų įvykęs popiežiaus Jono Pauliaus II ir arkivyskupo Roberto Ransio maldos susitikimas, įvykęs kaip tik senojoje Kenterberio katedroje. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad tuomet abu ganytojai kartu meldėsi už Kristaus išpažinėjų vienybės dovaną toje vietoje, kur šv. Tomas Kenterberietis praliejo kraują dėl Viešpaties liudijimo.

Draugiškumo svarba naujų iššūkių akivaizdoje

„Ir šiandien toliau meldžiamės už šią dovaną, žinodami, kad Kristaus norima Jo mokinių vienybė kils kaip atsakymas į šią maldą, per Šventosios Dvasios veikimą, be paliovos atnaujinančią Bažnyčią ir vedančią ją link tiesos pilnatvės, – pažymėjo popiežius Benediktas XVI. – Neketinu šiandien kalbėti apie sunkumus, kurie ekumeniniame kelyje kilo ir tebekyla. Šie sunkumai yra gerai žinomi kiekvienam čia esančiam. Labiau norėčiau dėkoti už gilią draugystę, kuri gimė tarp mūsų, ir reikšmingą pažangą, padarytą daugybėje sričių per pastaruosius keturiasdešimt metų nuo to momento, kai bendru sutarimu įkurta Tarptautinė anglikonų ir katalikų komisija pradėjo savo darbus. Paskiriame šių darbų vaisius Viešpačiui, pasitikėdami, kad Jis palaimins mūsų draugystę tolimesniu augimu“.

Šventasis Tėvas priminė dabartinį prieštaravimų kontekstą, kad sekuliarizuota kultūra vis labiau tolsta nuo krikščioniškų šaknų, nepaisant gilaus ir dvasinio alkio. Kita vertus, daugiakultūrė aplinka, kurioje gyvena šiuolaikinė visuomenė (ypač tai ryšku Anglijoje), įgalina artimesnį skirtingų religijų bendravimą. Tuo būdu krikščionims ir kitų tikybų išpažinėjams atsiveria galimybė paliudyti žmogaus antgamtinę dimensiją, visuotinį pašaukimą šventumui per vertybių praktikavimą asmeniniame ir socialiniame gyvenime. Kaip tik tam ir reikalingas ekumeninis bendradarbiavimas taikos ir darnos skatinimui pasaulyje, kuriam dažnai, atrodo, gresia fragmentacija.

„Mes, krikščionys, niekada neturime dvejoti dėl mūsų tikėjimo į išskirtinį išganymą, kurį mums laimėjo Kristus, ir tuo pačiu kartu ieškoti gilesnio supratimo apie priemones, kurios mums duotos to išganymo siekimui“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad siekdama visuotinumo Bažnyčia nedarys kompromisų dėl savo tikėjimo tiesų. Anot Šventojo Tėvo, čia geru pavyzdžiu gali būti Anglijoje beatifikuotas kardinolas Džonas Henris Niumenas, anglikonų dvasininkas, radęs kelią į katalikybę per ištikimybę savo sąžinei, tačiau vis dėlto išsaugojęs draugystę su savo buvusiais kolegomis. „Tokioje pačioje draugystės dvasioje atnaujinkime savo apsisprendimą siekti vienybės tikslo tikėjime, viltyje ir meilėje sutinkamai su mūsų vienintelio Viešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus valia“, – linkėjo Šventasis Tėvas.

Kaip tik šie ekumeninio dialogo svarbos aspektai patvirtinti ir po susitikimo Lambeto rūmuose paskelbtame bendrame komunikate. Jame pažymimas „poreikis skelbti Evangelijos mokymą apie išganymą Jėzuje Kristuje“ šiuolaikinei visuomenei, patiriančiai gilias kultūrines ir socialines permainas. Taip pat susitarta dėl ekumeninių santykių gerinimo svarbos tęsiant teologinį bendravimą dabartinių iššūkių akivaizdoje. Svarstant kai kurias socialines ir netgi politines problemas, popiežius Benediktas XVI ir arkivyskupas R. Viljamsas atkreipė dėmesį į „sunkią krikščionių padėtį Artimuosiuose Rytuose. Visi krikščionys yra pašaukti melstis už ten gyvenančius savo brolius ir seseris bei paremti jų nuolatinį taikos liudijimą Šventojoje Žemėje“. Abu ganytojai taip pat aptarė teisingumo ir taikos plėtros tarptautiniame gyvenime klausimus, paragindami rūpintis vargingaisiais, kovoti su badu bei epideminėmis ligomis.

Po susitikimo Katalikų Bažnyčios ir Anglikonų Bažnyčios vadovai kartu nuvyko į istorinę Vestminsterio abatiją (šioje šventovėje tradiciškai vainikuojami ir laidojami Anglijos monarchai) ir dalyvavo ekumeninėse Mišparų pamaldose.

© 2010 „XXI amžius“