Dėkojo už nuoširdų priėmimą

Kartu su Šventuoju Tėvu į Jungtinę Karalystę lėktuvu skrido apie 70 žurnalistų. Pakeliui  popiežius Benediktas XVI atsakė į kelis jų klausimus.  

Paklaustas, ar nesijaudina dėl priėmimo Jungtinėje Karalystėje, kurioje dar prieš prasidedant kelionei netrūko protestų ir kritikos, Benediktas XVI atsakė, jog keliauja su drąsa ir džiaugsmu. Jis priminė, jog buvo panašių svarstymų dėl jo kelionių į Prancūziją ir Čekiją metu. Abi šios šalys yra sekuliarios ir turi antiklerikalines bei antikatalikiškas tradicijas, kaip ir visos Vakarų šalys. Tačiau kartu jos turi ir turtingas tikėjimo tradicijas. Todėl, anot popiežiaus, Prancūzijoje ir Čekijoje jis buvo katalikų šiltai sutiktas, o netikinčių ir agnostikų – dėmesingai išklausytas, nes visi ieško bendros ateities kelių. Didžioji Britanija turi savo antikatalikiškumo istoriją, tačiau kartu turi ir didelę tolerancijos tradiciją.

Kalbėdamas apie tai, kaip padaryti Katalikų Bažnyčią patrauklesne Didžiojoje Britanijoje, kurioje yra tendencija tikėjimui palikti vietą tik individualiame lygmenyje, Popiežius priminė, jog Bažnyčios esminė perspektyva nėra būti patraukliai. Bažnyčia nedirba sau – jos tikslas nėra galia ar kuo didesnis tikinčiųjų skaičius. Bažnyčia yra tam, kad visiems būtų prieinama žinia apie Jėzų Kristų, apie meilę, sutaikymą ir atleidimą Jo asmenyje. Bažnyčia yra Kristaus balsas. Ji turi būti skaidri, perregima. Šia prasme, pridūrė Benediktas XVI, katalikai ir anglikonai gali veikti tikroje ekumenizmo dvasioje: nekonkuruoti, neieškoti didesnių skaičių, tačiau pirmiausia rūpintis Kristaus tiesa.

Popiežius atsakė į klausimą ir apie seksualinių išnaudojimų skandalą, apie prarastą pasitikėjimą Bažnyčia ir kaip jį atgauti. Pirmiausia, pasak Popiežiaus, žinios apie seksualinius išnaudojimus jį šokiravo ir nuliūdino. Sunku suvokti, kaip buvo įmanomas toks kunigiškos tarnystės išsigimimas. Kunigas šventimų metu, po daug metų trunkančio pasiruošimo, sako „taip“ Kristui ir įsipareigoja būti Jo rankomis, Jo balsu, Jo burna. Jis turi būti vedlys, kuris veda link meilės ir tiesos. Sunku suprasti, kaip prižadėjęs šiuos dalykus kunigas gali pasiduoti tokiai perversijai. Taip pat liūdna, kad Bažnyčios vyresnieji nebuvo pakankamai budrūs, pakankamai greiti ir ryžtingi imdamiesi būtinų priemonių. Todėl dabar yra atgailos, atsinaujinimo ir nuolankumo laikas.

Prioritetas turi būti skiriamas aukoms. Kaip joms gali būti pagelbėta, kaip jos gali būti išgydytos? Antra, kaltiesiems turi būti skirta teisinga bausmė – jie negali turėti jokių kontaktų su jaunimu. Žinome, kad tai liga ir laisva valia nebeveikia, todėl reikia apginti tuos asmenis nuo jų pačių. Trečia, reikia atidžiai atrinkti kandidatus į kunigystę, kad kiek įmanoma sumažėtų seksualinių išnaudojimų atvejų ateityje.

Žurnalisto paprašytas papasakoti apie kardinolą Niumeną, Benediktas XVI pažymėjo tris akcentus. Pirmiausia, Niumenas buvo labai modernus žmogus, kuris jau XIX a. antroje pusėje sąžiningai ir atvirai sprendė kilusias moralines ir filosofines dilemas. Iš šio jo „vidinio modernumo“ kilo jo tikėjimo modernumas. Jei su juo susipažinsime, pamatysime, kad jis nepriklauso praėjusiam laikui – jis tebėra aktualus. Antra, Niumenas buvo didžios kultūros, plataus akiračio žmogus, puikiai išmanė Bažnyčios minties istoriją ir pats suteikė šioms studijoms naują impulsą. Trečia, tai buvo didelio dvasingumo ir gilios maldos žmogus, todėl ir šiandien jis gali būti visiems pavyzdžiu, tiltu tarp katalikų ir anglikonų, tarp tikėjimo ir kultūros.

Paklaustas apie šios kelionės, kaip „valstybinio vizito“, reikšmę, Benediktas XVI padėkojo Jungtinės Karalystės karalienei Elžbietai II, kuri šiai kelionei suteikė tokį statusą. Tačiau, pažymėjo popiežius, jo vizitas nėra pirmiausia politinis faktas. Tai – sielovadinė kelionė. Popiežius yra valstybės vadovas dėl to, kad būtų garantuota jo mokymo ir ganytojo laisvė. Sielovadinė kelionė rengiama dėl to, kad jis atsakingas už tikėjimą.

Patikslindamas šį aspektą, Šventasis Tėvas pridūrė, kad yra ne vienas sąlyčio taškas tarp politikos ir religijos – abi jos yra atsakingos už bendrą ateitį. Politika buvo sukurta teisingumui užtikrinti. Tačiau teisingumas yra moralinė ir religinė sąvoka. Štai čia yra vienas sąlyčio taškas. Kitas liečia žmogaus būklę – tiek politika, tiek religija siekia, kad žmogaus gyvenimas būtų orus, laisvas nuo skurdo ir vergovės. Dar vienas taškas, kuriame interesai sutampa, yra taika. Politika kuria taiką, o religija gali kurti dorybes, kurios padaro žmogų pajėgiu gyventi taikiai. Kitas taikos elementas yra tarpreliginis dialogas, kuriuo ugdoma tolerancija ir klojamas bendras rytojaus kelias.

VR

© 2010 „XXI amžius“