Jonas Paulius II: didžiausia dovana Bažnyčiai yra šventumas

Sekmadienį popiežius Jonas Paulius II paskelbtas šventuoju kartu su savo pirmtaku Jonu XXIII. Vatikano II Susirinkimas mokė, kad šventumas nėra rezervuotas keliems asmenims, vienuoliams ar kunigams, bet yra vidinis krikščioniško gyvenimo poreikis. Tačiau ką tai reiškia? Štai kelios mintys iš paties Jono Paulius II kalbų ar raštų.

„Pati didžiausia dovana, kurią galite duoti Bažnyčiai, yra šventumas“, – sakė Popiežius 2004 metų rugsėjo 5-ąją, jau savo pontifikato pabaigoje, lankydamasis Loreto šventovėje Italijoje.

2001 metų dokumente „Novo Milennio Ineunte“ Jonas Paulius II taip aprašė šventumo siekimo esmę: „Mūsų išgelbėjimas nėra formulė, tačiau asmuo. Tai – mūsų santykis su Kristumi, tai –gyvenimas Jo gyvenimu, kuris yra mums duotas per Dievo Žodį ir sakramentus. Jei Jis yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, tai mūsų siekis gali būti tik vienybė, supanašėjimas su Kristumi“.

1990 m. lapkričio 1 d. Jonas Paulius II sakė: „Šventieji mokėjo įžvelgti specialų Kristaus buvimą skurde ir kančioje, romume ir gailestingume, kraštutiniame teisingumo poreikyje ir širdies tyrume. Šiose situacijose, kurios atitinka įvairius Jėzaus gyvenimo epizodus, šventieji priėmė Jo mokymą, įsitikinę, kad palaiminimai liečia visus, kurie nori tapti Viešpaties mokiniais“.

Popiežius sakė jaunuoliams 1989 m. rugsėjo 23 d. susitikime, jog „šventieji, kurie kiekvienoje istorijos epochoje atspindėjo pasaulyje Dievo šviesą, yra regimi paslaptingo Bažnyčios šventumo liudytojai“.

1989 m. balandžio 23 d. homilijoje Jonas Paulius II kalbėjo, jog „iš tiesų, šventuosiuose ypatingu būdu spindi gyvojo Dievo šlovė. Jie visu savo gyvenimu, Dieve, skelbia Tavo galią, kalba apie šlovę Tavo Karalystės, (...) augančios iš Kristaus velykinio slėpinio“. 1987 m. birželio 10 d. Jonas Paulius II klausė: „Ar šventieji nėra tam, kad mus sutrikdytų? Taip, jie gali būti ir tam. Kartais toks išganingas sutrikdymas yra būtinas, kad pamatytume žmogų visoje tiesoje. Tai būtina, kad atrastume teisingą vertybių hierarchiją“.

1980 m. birželio 2 d. homilijoje Jonas Paulius II pabrėžė, jog „šventieji praktiškai niekada nepasensta. Jie visada išlieka Bažnyčios jaunystės liudytojais. Jie niekada netampa praeities personažais, „vakarykščiais“ moterimis ir vyrais. Priešingai, jie visada yra „rytojaus“ vyrai ir moterys, evangelinės žmogaus ir Bažnyčios ateities žmonės, būsimo pasaulio liudytojai“.

1992 m. lapkričio 1 d. prieš „Viešpaties Angelas“ maldą, Popiežius sakė: „Pasauliui skubiai reikia šventumo pavasario, lydinčio naująjį evangelizavimą, pasiūlančio mūsų dienų žmogui, dažnai nuviltam tuščių pažadų ir gundomam prarasti drąsą, prasmės kryptį ir atnaujintos vilties motyvą. Bažnyčios vaikai yra kviečiami šiai užduočiai per rimtą ir kasdienį savęs šventinimo įsipareigojimą, savo gyvenimo pareigose ir aplinkybėse, visiems parodant meilę, kuria Dievas pamilo pasaulį“.

1983 m. sausio 30 d. homilijoje Jonas Paulius II maldininkams sakė, kad „šventumas yra meilė, tikra meilė. Yra meilė, apie kurią rašė apaštalas Paulius ir kurią aptinkame Bažnyčios šventųjų gyvenimuose. Meilėje susivienija ir pasireiškia visos dorybės. Ji visas jas apkabina, turi savyje ir tuo pat metu yra didžiausia iš jų“.

„Šventumas yra sąmoningumas būti „saugomiems“. Saugomiems Dievo. Šventasis labai gerai žino savo trapumą, savo egzistencijos ir savo sugebėjimų ribotumą. Tačiau neišsigąsta, jaučiasi vienodai saugus. Jis pasitiki Dievu“.

„Šventieji, nepaisydami tamsos, kurią aptinka savyje, jaučiasi skirti Tiesai, Dievui, kuris yra Tiesa. Ir todėl šiai Tiesai skiria vis daugiau vietos savo gyvenime. Iš čia kyla juos išskiriantis tvirtumas; kai kiti svyruoja, jie atsilaiko. Kai kiti abejoja, jie įžvelgia tiesą“, – 1986 m. spalio 19 d. vizito Florencijoje metu sakė būsimas šventasis.

Pagal Vatikano radiją 

© 2014 „XXI amžius“