Popiežius emeritas prisimena šventojo pirmtako nuopelnus

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Jozefas Ratcingeris (vėliau popiežius Benediktas XVI) ir popiežius Jonas Paulius II (dabar – šventasis)

Susipažinimas kardinolų konklavoje

Popiežiui emeritui Benediktui XVI dalyvaujant popiežiaus Pranciškaus vadovautose palaimintojo Jono Pauliaus II (kartu ir palaimintojo Jono XXIII) kanonizacijos iškilmėse, be abejonės, didelis dėmesys vėl buvo skirtas jų beveik ketvirtį amžiaus trukusiam artimam bendradarbiavimui. Nuo 1982 metų iki pat popiežiaus Jono Pauliaus II mirties 2005-aisiais, tuometinis kardinolas Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratzinger) buvo Vatikano svarbiosios Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas, vėliau ir Kardinolų kolegijos dekanas. Jis vadovavo Šventojo Tėvo laidotuvėms, konklavoje buvo išrinktas jo įpėdiniu į apaštalo šv. Petro sostą, pradėjo popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacijos bylą ir 2011 metų gegužės 1 dieną paskelbė jį Bažnyčios palaimintuoju. Apie tokią artimą dvasinę bendrystę popiežius emeritas Benediktas XVI kalbėjo išskirtiniame interviu, kuris publikuotas prieš porą mėnesių Italijoje išleistoje knygoje „Šalia Jono Pauliaus II. Draugų ir bendradarbių pasakojimai“ („Arcanto a Giovanni Paolo II. Gli amici e I collaboratori raccontano“), kurio plačios ištraukos žiniasklaidoje pasirodė ir kitomis kalbomis.

To pokalbio pradžioje paklaustas, kada jis pirmą kartą susitiko su Jonu Pauliumi II, Popiežius emeritas nurodė pirmąją 1978 metų konklavą, kurioje jis, kaip tuometinis Miuncheno arkivyskupas, kartu su tuometiniu Krokuvos arkivyskupu kardinolu Karoliu Vojtyla (Karol Wojtyla) dalyvavo renkant popiežių Joną Paulių I. Beje, išrinktasis Popiežius netikėtai po 33 dienų mirė ir antroje tų metų konklavoje Popiežiumi buvo išrinktas kardinolas K. Vojtyla, pasirinkęs Jono Pauliaus II vardą. Benediktas XVI prisiminė, kaip prieš tas konklavas vykusiuose kardinolų pasitarimuose Krokuvos arkivyskupas įtaigiai kalbėjo apie tuo metu komunistų valdytos jo tėvynės Lenkijos padėtį, analizavo marksizmo ideologijos esmę. „Bet pirmiausia mes visi stipriai pajutome jo skleidžiamą žmogišką žavesį ir iš to, kaip jis meldėsi, suvokiau jo gilų ryšį su Dievu“, – pažymėjo popiežius emeritas Benediktas XVI. Jis dar prisiminė, kad anksčiau jiems teko dalyvauti Vatikano II Susirinkime (1962–1965) ir prisidėti rengiant to Susirinkimo konstituciją apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje („Gaudium et spes“), bet tada dirbo skirtingose sesijose, todėl nesusitiko. Neįvyko jų susitikimas ir 1978 metų rugsėjį, kai Lenkijos vyskupai lankėsi Vokietijoje, nes tuomet kardinolas J. Ratcingeris buvo išvykęs į Lotynų Ameriką. Bet neakivaizdinė pažintis buvo ir anksčiau, kadangi popiežiaus Pauliaus VI prašymu kardinolas K. Vojtyla, pravesdamas 1976 metų Gavėnios rekolekcijas Vatikane, citavo garsųjį J. Ratcingerio veikalą „Įvadas į krikščionybę“, todėl tiesioginis susitikimas buvo tik laiko klausimas.

Klusnumas, bendradarbiavimas ir draugystė

Atsakydamas į kitą klausimą, kokiu būdu jis gavo paskyrimą tarnystei Vatikane, Benediktas XVI pasakojo, kad toks siūlymas buvo iškeltas dar 1979 metais, kai popiežius Jonas Paulius II pakvietė jį užimti Katalikiškojo švietimo kongregacijos prefekto pareigas. Bet tuomet kardinolas J. Ratcingeris buvo tik prieš dvejus metus popiežiaus Pauliaus VI paskirtas Miuncheno arkivyskupo tarnystei ir jautė pareigą darbuotis šiai bendruomenei su pažadėta ištikimybe, todėl prašė atidėti nukreipimą į Vatikaną. Naujas siūlymas, dabar jau Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto pareigoms, jį pasiekė 1981 metų pabaigoje, bet kardinolas J. Ratcingeris vėl jautėsi įpareigotas savosios arkivyskupijos reikalams, todėl iškėlė sąlygą, kuri, jo manymu, buvo neįvykdoma. Jis popiežiui Jonui Pauliui II sakė, kad nori tęsti savo teologinių raštų publikavimą, todėl gali priimti siūlymą, jeigu prefekto pareigas galės suderinti su moksline teologo veikla, kuria buvo išgarsėjęs visame pasaulyje. Šventasis Tėvas jam tuomet paaiškino, kad teologinių raštų publikavimas yra visiškai suderinamas su Vatikano dikasterijos vadovo tarnyste ir kad kiti kardinolai, užimdami svarbias pareigas, irgi skelbia savo teologinius darbus. „Taip aš priėmiau siūlymą dėl tarnybos, nors gerai suvokiau gauto uždavinio sunkumą ir supratau, jog klusnumas Popiežiui dabar iš manęs reikalauja sakyti „taip“, – aiškino popiežius emeritas Benediktas XVI.

Tęsdamas pasakojimą apie bendradarbiavimą su šventuoju Jonu Pauliumi II jau Vatikane, jis sakė, kad šis bendradarbiavimas su Šventuoju Tėvu visada buvo charakterizuojamas draugyste bei emociniu prieraišumu tiek oficialiu, tiek privačiu lygiu. Kiekvieną penktadienį šeštą valandą vakaro popiežius Jonas Paulius II privačioje audiencijoje priimdavo Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektą kardinolą J. Ratcingerį, kuris norėjo gauti galutinį Šventojo Tėvo sprendimą dėl šioje dikasterijoje svarstomų dalykų. Tai buvo susieta tiek su doktrininiais klausimais, kurie iškildavo rengiant įvairius Vatikano dokumentus, tiek ir disciplinos pobūdžio reikalus, pavyzdžiui dėl kunigų atleidimo iš dvasinio luomo, prasižengus ar jų pačių prašymu, arba dėl krikščionių santuokų su kitų tikybų atstovais. Tuose susitikimuose dažnai buvo aptariamos prieš du dešimtmečius (1992-aisiais) paskelbto Katalikų Bažnyčios Katekizmo rengimo detalės, kadangi to dokumento redakcinės komisijos pirmininku popiežius Jonas Paulius II kaip tik buvo paskyręs kardinolą J. Ratcingerį. Popiežius emeritas duotame interviu aiškino, kad rengiamų svarbiausių dokumentų tekstus Šventasis Tėvas gaudavo iš anksto, todėl konkretūs klausimai, kuriuos reikėjo aptarti, buvo aiškūs ir jų nagrinėjimas buvęs vaisingas. Be to, popiežius Jonas Paulius II mokėjo vokiečių kalbą, buvo gerai susipažinęs su šiuolaikine Vokietijos literatūra, todėl bendravimas buvo sklandus. Tai ypač svarbu ieškant teisingų sprendimų painiuose teologiniuose dalykuose. Benediktas XVI priminė šventojo Jono Pauliaus II įpratimą rengti „darbinius pietus“, kuriuose buvo kviečiamos dalyvauti Šventąjį Sostą vizituojančios (ad Limina) įvairių šalių vyskupų grupės. Tuose susitikimuose prie pietų stalo kartais buvo aptariamos ir rimtos teologinės ar bažnytinio gyvenimo temos. Bet visada likdavo vietos geram humorui, nes popiežius Jonas Paulius II laisvai juokaudavo ir palaikydavo „linksmos kompanijos“ atmosferą.

„Išvadavimo teologijos“ problema

Popiežius emeritas pastebėjo, kad bene pirmasis rimtas doktrininis iššūkis šventojo Jono Pauliaus II pontifikatui tapo Lotynų Amerikoje paplitusi vadinamo „išvadavimo teologija“, kuriai didelės įtakos turėjo marksistinė klasių kovos ideologija. Benediktas XVI aiškino, kad 8-ajame ir 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kai kuriuose Vakarų Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų dvasininkijos sluoksniuose buvo susiformavusi nuomonė, jog, kadangi „išvadavimo teologija“ remia vargšų reikalą, ją reikia pripažinti. Bet tai buvo klaida, nes kaip ir visa radikali revoliucinė teorija, „išvadavimo teologija“ buvo nusistačiusi prieš humanitarinę pagalbą vargšams ar įstatymų reformas jų naudai. Revoliucionierių įsitikinimu, toks „reformizmas“ tik sutvirtina išnaudotojišką kapitalistinę sistemą. Sukilimui reikalingas kuo didesnis žmonių pykčio proveržis ir padėties švelninimas visokia pagalba vargšams ar įstatyminė reforma nepadeda įžiebti visuomenės pakilimui, kad būtų sukurtas „naujas pasaulis“. „Krikščionių tikėjimas buvo naudojamas kaip variklis revoliuciniam sąjūdžiui, taigi, jis transformavosi į savos rūšies politinę jėgą, religijos tradicijos buvo perkeliamos į politinių veiksmų plotmę“, – aiškino Popiežius emeritas. Jis kaip ir šventasis Jonas Paulius II aiškiai suprato tokį tikėjimo susvetimėjimo, nutolimo nuo savo esmės pavojų, nes be gailestingumo ir meilės artimui silpnėjo ir praktinė parama vargingiesiems. Popiežiaus Jono Pauliaus II skausmingai išgyventa patirtis tėvynėje Lenkijoje su tuomet viešpatavusio marksizmo ideologijos melagingumu skatino neatidėliotinai pasipriešinti tokiam tariamam „išvadavimui“. Su jo palaikymu kardinolo J. Ratcingerio vadovaujama Tikėjimo mokslo kongregacija paskelbė du dokumentus, kuriuose buvo nuosekliai išaiškintas „išvadavimo teologijos“ klaidingumas ir nepriimtinumas Bažnyčiai, o užsispyrusiems jos kūrėjams dvasininkams ir netgi vienuoliams, kurie kartais net ir praktiškai dalyvaudavo marksistiniuose Lotynų Amerikos šalių sąjūdžiuose bei jų vyriausybėse, buvo taikytos ir drausminės priemonės. Kalbėdamas bendrai apie šiuolaikinės teologijos vystymą per ilgametį, beveik 27 metus trukusį šventojo Jono Pauliaus II pontifikatą, Popiežius emeritas sakė, kad jo metu ypač svarbus buvo pačios teologijos prigimties klausimas. Žinoma, Bažnyčios ir pasaulietinio mokslo santykiai yra svarbūs, todėl būtina įveikti daugelį tam prieštaraujančių elementų. Tačiau „teologija gali egzistuoti tik Bažnyčioje ir vienybėje su Bažnyčia, o jos perdėtas supaprastinimas ar sekuliarizavimas kelia grėsmę tikėjimo pagrindams“, – buvo rašoma vienoje Tikėjimo mokslo kongregacijos instrukcijoje.

Svarbiausi mokymo elementai

Panašiai reikėtų aiškinti ir tuometines Šventojo Sosto Tikėjimo ir mokslo dikasterijos pastangas siekti teisingo ekumenizmo supratimo, tvirtino Benediktas XVI. Viena vertus, reikėjo neatidėliotinai darbuotis ieškant būdų krikščionių vienybei stiprinti, tačiau buvo būtina atmesti klaidingas vienybės koncepcijas, kad per trumpalaikes ir paviršutiniškas pastangas nebūtų „išplauti“ patys krikščioniškojo tikėjimo pagrindai. Tai dabar yra pastebima liberaliose protestantizmo nuostatose dėl daugelio etinių dalykų. Kaip tik apie tai rašoma garsiojoje popiežiaus Jono Pauliaus II ekumeninėje enciklikoje „Ut unum sint“ ir Tikėjimo mokslo deklaracijoje „Dominus Jesus“. Nurodydamas kitus svarbiuosius šventojo Jono Pauliaus II mokymo dokumentus, popiežius emeritas Benediktas XVI minėtame interviu išsamiau aptarė į moralines problemas sutelktą encikliką „Veritatis Splendor“. Jis priminė, kad Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Gaudium et spes“ siekė patvirtinti, jog katalikų moralinė doktrina remiasi Jėzaus asmeniu ir mokymu, taigi, turi aiškų biblinį pagrindą. Tačiau vėlesniu laikotarpiu teologiniuose sluoksniuose plito nuomonė, kad Biblija pirmiausia yra istorinis dokumentas, todėl neturi primesti savo epochos moralumo, o moralės modelis, esą yra proto ir tikėjimo klausimas ir istorijos eigoje gali keistis. Tokiu būdu atsisakant pripažinti metafizinius ir kristologinius moralės pagrindus, linkstama prie pragmatinių sprendimų ir moralinių nuostatų, kurios grindžiamos interesų pusiausvyra. Tada tarsi pripažįstama, jog nebeegzistuoja tikrasis gėris ir tikrasis blogis, o tik žiūrima naudos. Štai kodėl popiežius Jonas Paulius II labai pranašiškai savo minėtoje enciklikoje vėl iškėlė didįjį metafizinių pagrindų antropologijoje atkūrimo uždavinį su Šventojo Rašto mokymu grindžiamu žmogiškojo asmens supratimu ir tai labai svarbu kaip ir pačios enciklikos „Veritatis Splendor“ studijavimas. Paminėdamas kai kurias kitas iš šventojo Jono Pauliaus II paskelbtų keturiolikos enciklikų, pradedant pirmąja „Redemptor Hominis“ ir baigiant „Fides et Ratio“, popiežius emeritas Benediktas XVI, esmingai pagelbėjęs jas rengiant, sakė, jog visada privalu nurodyti encikliką „Evangelium Vitae“, kurioje iškeliami visam jo pontifikatui svarbiausi klausimai apie neliečiamą žmogiškosios gyvybės orumą nuo pat jos prasidėjimo momento.

Kunigystė apibrėžė visą gyvenimą

Baigiamojoje pokalbio dalyje popiežius emeritas Benediktas XVI iškėlė savo šventojo pirmtako išskirtinį dvasingumą, kuris gali būti charakterizuojamas pirmiausia jo intensyvia malda, giliu įsijautimu į Šventosios Eucharistijos šventimą, nuolatinį Brevijoriaus skaitymą. Popiežiaus Jono Pauliaus II autobiografinėje knygoje „Dovana ir paslaptis“ galima aiškiai matyti, kad Kunigystės sakramentas visą apibrėžė jo gyvenimą ir mąstyseną, pasiaukojantį atsidavimą Bažnyčiai ir žmonėms, gerai žinomą meilę Dievo Motinai. Benediktas XVI sakė, kad jis pats nuolat juto savo pirmtako šventumą ir šis suvokimas per daugelį metų trukusį artimą bendradarbiavimą buvo vis aiškesnis. Pirmiausia tai – intensyvus ryšys su Dievu ir visiška bendrystė su Viešpačiu, iš kurios tryško jo ryžtas ir drąsa net pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, gebėjimas likti visada laimingu netgi atsakingų darbų ir sprendimų sąlygomis. „Jonas Paulius II neprašė aplodismentų, nesižvalgė aplinkui, kaip kas reaguoja, jam nerūpėjo, kiek populiarūs buvo jo sprendimai. Jis tiesiog veikė dėl savo tikėjimo ir tikrumo, todėl buvo pasirengęs iškęsti visus smūgius, – aiškino Popiežius emeritas. – Drąsa dėl tiesos yra, mano vertinimu, pirmasis jo šventumo bruožas“. Tik taip ir per artimą ryšį su Dievu galima suprasti tą nepailstantį pastoracinį veikimą, kurį Šventasis Tėvas demonstravo savo daugybėje užsienio kelionių, aplankydamas 129 pasaulio šalis, su intensyviomis tų vizitų programomis. Benediktas XVI prisiminė popiežiaus Jono Pauliaus II pirmąjį 1980 metų vizitą į Vokietiją, jo apsilankymą Miunchene, kurio arkivyskupas tuomet buvo kardinolas J. Ratcingeris. Vienos numatytos poilsio valandėlės metu užėjęs į šventojo Jono Pauliaus II kambarį jis rado Popiežių intensyviai skaitantį Brevijorių. „Aš jam sakau: „Šventasis Tėve, jūs turite pailsėti!“, o jis man atsakė: „Aš tai galėsiu padaryti Danguje“, – dalijasi prisiminimais Popiežius emeritas. Jis nurodė popiežiaus Jono Pauliaus II gerumą ir supratingumą jų tarpusavio santykiuose. „Neretai aš turėjau pakankamai priežasčių sau priekaištauti arba bandyti atsisakyti prefekto pareigų, tačiau jis visada mane paremdavo su absoliučiai nesuprantama ištikimybe ir gerumu, – kalbėjo artimiausias šventojo Jono Pauliaus II bendradarbis ir įpėdinis. – Mano atmintis apie Joną Paulių II yra kupina padėkos. Aš negaliu ir neprivalau bandyti mėgdžioti, bet stengiausi tęsti po paveldą ir siekius kiek įmanoma geriau. Ir todėl esu tikras, kad net šiandien mane lydi jo gerumas ir saugo jo palaiminimas“.

© 2014 „XXI amžius“