Šventasis Jonas XXIII – taikos šauklys

Mindaugas BUIKA

Šventasis Jonas XXIII

„Pacem in Terris“ paveldas

Praėjusį sekmadienį kanonizuoto popiežiaus Jono XXIII, kuris išgarsėjo Vatikano II Susirinkimo sušaukimu, o anksčiau buvo žinomas kaip veiklus Šventojo Sosto diplomatas, ypatingą aktualumą dabar turi taikos mokymas, nes pasaulis, įskaitant Rytų Europos regioną, yra atsidūręs rimto potencialaus tarptautinio konflikto pavojuje. Šv. Jono XXIII (1881–1963) gyvenimo laikotarpiu planeta buvo patyrusi didelius politinius sukrėtimus, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų tragizmą, karinių blokų priešpriešoje beprecedentines ginklavimosi varžybas, branduolinio ginklo sukūrimą ir kaupimą. Todėl išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą 1958 metais, pačiame šaltojo karo įkarštyje, jis nuolat ragino valstybių vadovus dėti visas įmanomas pastangas taikai stiprinti. Kai tuo metu Sovietų Sąjunga dislokavo raketas komunistų perversmą patyrusioje Kuboje, pačioje JAV pašonėje, ir pasaulis buvo atsidūręs ant atominio karo slenksčio, popiežius Jonas XXIII tiesiog maldaujančiai kreipėsi į šių šalių lyderius išgirsti žmonijos taikos šauksmą. Manoma, kad tai, kaip praktinės diplomatijos žingsnis, daug prisidėjo prie minėtos Kubos raketų krizės sureguliavimo ir išgelbėjo visą pasaulį nuo susinaikinimo pavojaus.

Ši patirtis paskatino jau sunkiai negaluojantį Šventąjį Tėvą parašyti ir 1963 metų balandį paskelbti garsiąją encikliką „Pacem in Terris“ („Taika žemėje“), kuri tapo iki šiol galiojančiu jo dvasiniu testamentu. Tame istoriniame dokumente griežtai pasmerkęs ginklavimosi varžybas, popiežius Jonas XXIII kovojo už branduolinį nusiginklavimą, dialogu paremto taikaus sambūvio politiką, vengė perdėtai radikalaus revoliucingumo net ir teisinguose siekiuose. Kadangi tikroji pažanga gali vykti tik palaipsniui, išnaudojant visas demokratinio proceso galimybes ir ginant kiekvieno žmogaus teises ir orumą. Apie tai buvo kalbama 2013 metų spalio pradžioje Vatikane surengtoje didelėje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje enciklikos „Pacem in Terris“ paskelbimo 50-ųjų metinėms paminėti. Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos surengtas susitikimas vyko netrukus po rugsėjo 30 dienos kardinolų konsistorijos, kurioje popiežius Pranciškus priėmė sprendimą dėl popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizavimo. Tos konferencijos dalyvius – Bažnyčios hierarchus, žymius politikos ir mokslo pasaulio atstovus ir diplomatus – į audienciją sukvietęs Šventasis Tėvas, savo kalboje išsamiau aptarė dabar jau šventuoju paskelbto Jono XXIII taikos mokymo reikšmę šiandien.

Tiesa, meilė ir teisingumas

Priminęs dramatiškas šaltojo karo aplinkybes (įskaitant Kubos įvykius), kuriomis buvo paskelbta enciklika „Pacem in Terris“, popiežius Pranciškus pripažino, kad šv. Jono XXIII taikdariškos pastangos davė pozityvų vaisių. Popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II pastangomis buvo nutraukta mirtiną pavojų nešusi karinių blokų priešprieša ir padėtas pagrindas mūsų žemyno ekonominei ir politinei integracijai. Tačiau nepaisant to, kad beveik prieš ketvirtį amžiaus vadinamoji Berlyno siena ir kiti barjerai buvo nugriauti, nesantaikos, agresijos ir imperialistinių užmačių pavojus pasaulyje, o kaip dabar matyti ir Rytų Europoje, išliko, todėl šv. Jono XXIII taikdariškos pastangos išliko labai svarbios. „Koks yra pamatas taikos kūrimui? „Pacem in Terris“ kiekvienam primena, jog tai yra pripažinimas žmogaus, visuomenės ir pačios valdžios dieviškų ištakų, kurios įpareigoja individus, šeimas, skirtingas socialines grupes ir valstybes gyventi teisingumo ir solidarumo sąlygomis“, – aiškino popiežius Pranciškus. Siekiant įtvirtinti taiką, reikia sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu dviem būdais: su tiesa ir meile skatinti ir praktiškai įgyvendinti teisingumą bei pagal galimybes prisidėti prie integralios kiekvieno žmogaus pažangos vadovaujantis solidarumo logika.

Šventasis Tėvas pripažino, kad jam kyla abejonių, ar dabar „Pacem in Terris“ mokymas gerai žinomas ir suprastas, nes apie teisingumą ir solidarumą daug kalbama, bet realių pastangų aiškiai pritrūksta. Šv. Jono XXIII enciklikoje nurodoma, jog negali būti tikros taikos ir darnos, jeigu praktiškai nesiekiama teisingumo ir solidaresnės visuomenės, įveikiant įvairių formų egoizmą, individualizmą ir siaurus grupinius interesus viešajame gyvenime. „Pacem in Terris“ paaiškina ir žmogaus, visuomenės bei valdžios dieviškos kilmės pripažinimo pasekmes: iš čia kyla žmogiškojo asmens vertės, kiekvieno žmogaus orumo prioritetas ir įpareigojimas visada jį skatinti, gerbti ir saugoti. „O tai reiškia ne tik pagrindinių pilietinių ir politinių teisių garantavimą, kaip tvirtino šv. Jonas XXIII, bet ir suteikimą galimybių kiekvienam naudotis jo egzistencijai būtinomis priemonėmis – maistu, vandeniu, būstu, sveikatos apsauga, švietimu, galimybe sukurti ir išlaikyti šeimą“, – sakė popiežius Pranciškus. Šių tikslų įgyvendinimas turi būti absoliutus prioritetas kiekvienos nacionalinės bei tarptautinės politikos, pagal kurią ir vertinamas jos gerumas. Taigi, dabar, praėjus penkiems dešimtmečiams po šių šv. Jono XXIII visuotinės taikos siekio uždavinių iškėlimo verta klausti, kiek jų vykdymas tapo visuomenių gyvenimo realybe.

Šventasis Tėvas pastebėjo, kad enciklikoje „Pacem in Terris“, kaip ir visame katalikų socialiniame mokyme Bažnyčia nekelia sau uždavinio pateikti konkrečių politinio veikimo detalių sudėtingumo, kadangi tai yra laisvų pilietinių diskusijų objektas. Ekonominiuose ir socialiniuose reikaluose reikia vadovautis amžinomis vertybėmis, bet priimant praktinius sprendimus dogmatiškumas nereikalingas. Čia būtinas dialogas, išklausymas, kantrybė, pagarba kitai nuomonei, nuoširdumas ir pasirengimas permąstyti savo ankstesnį nusistatymą. Priimant esminius šv. Jono XXIII taikos mokymo principus reikia iškelti auklėjimo ir švietimo reikšmę, prieštaringą žiniasklaidos įtaką sąžinės formavimui, naują požiūrį į žemės resursų naudojimą, įvairių biologinių tyrimų aspektus, nežabotos prekybos ginklais įtaką nacionalinio ir tarptautinio saugumo siekiams. Reikia pripažinti, kad sudėtingos ekonominės krizės simptomai parodė, kad vyriausybių, verslininkų ir bankininkų sprendimuose dažnai pritrūkdavo elementarios pagarbos žmogui ir tiesai, sakė popiežius Pranciškus. Todėl išlieka aktualus šv. Jono XXIII mokymas, kad taiką pirmiausia reikia įtvirtinti žmogaus širdyje ir tik paskui permąstyti visus pažangos siekio modelius, kad mūsų pasaulis būtų tikros „taikos pasaulis“.

Išskirtinė karų patirtis

Aptariant šventojo popiežiaus Jono XXIII biografiją ir akcentuojant jo taikos mokymo svarbą, pažymėtina jo paprasta kilmė, kurią jis nuolat primindavo, džiaugėsi ir didžiavosi. Andželas Džiuzepė Ronkalis (Angelo Giuseppe Roncali) gimė 1881 metų lapkričio 25 dieną Soto il Montės bažnytkaimyje netoli Bergamo miesto Italijoje, Lombardijos provincijoje, darbščioje ir dievobaimingoje neturtingų ūkininkų, iš pusės nuomojusių žemę, šeimoje. Sutuoktiniai susilaukė net trylikos vaikų, iš kurių Andželas buvo ketvirtasis, bet pirmas sūnus. Dar būdamas vienuolikmetis berniukas apsisprendė dėl dvasininko kelio ir, baigęs kunigų seminariją bei apsigynęs teologijos daktarato disertaciją, 1904 metų rugpjūčio 10 dieną Romoje gavo kunigystės šventimus. Netrukus jaunas gabus sielovadininkas buvo paskirtas Bergamo vyskupo Radinio-Tedeskio (Radini-Tedeschi) sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki ganytojo mirties 1914 metais. Kadangi tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, tai mirštančio vyskupo paskatinimas savo jaunam sekretoriui – „Andželai, melskis už taiką“ – liko kaip priesakas visam gyvenimui. Vykstant kovoms kunigas A. Ronkalis buvo mobilizuotas į Italijos kariuomenę ir kaip seržantas dirbo medicinos dalinyje (neštuvais iš karo lauko pristatydavo sužeistuosius), vėliau ėjo kapeliono pareigas, ir realiai pajusdavo visą militaristinės aplinkos dramatizmą bei žmonių kančias.

Po karo demobilizuotas dėstė Bergamo vyskupijos kunigų seminarijoje, buvo jos dvasinis vadovas. 1921 metais po susitikimo Romoje su popiežiumi Benediktu XV, kuris gerai pažinojo velionį Bergamo vyskupą, kunigas A. Ronkalis buvo paskirtas organizuoti Naujosios Italijos tikėjimo propagavimo asociacijos veiklą. 1925 metais jau kitas popiežius – Pijus XI – jį nukreipė į diplomatinę Šventojo Sosto tarnybą, trukusią beveik tris dešimtmečius, įskaitant sunkųjį Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) laikotarpį, kai ypač buvo svarbus taikdariškas ir humanitarinis veikimas. 1925 metų kovo 19 dieną gavęs konsekraciją ir pasirinkęs ganytojiškąjį devizą „Obedientio et Pax“ („Klusnumas ir taika“) vyskupas A. Ronkalis paskiriamas apaštaliniu vizitatoriumi Bulgarijai, o nuo 1934 metų pakeltas tituliniu arkivyskupu, tapo apaštaliniu delegatu dar ir Graikijai bei Turkijai. Kadangi karo metu šio Europos pietrytinio regiono šalys buvo nacių Vokietijos okupuotos arba visiškai priklausomos, tai žydų padėtis jose tapo ypač sunki dėl masinės deportacijos į mirties lagerius. Stengdamasis juos gelbėti nuo gresiančio Holokausto, arkivyskupas A. Ronkalis daug prisidėjo, kad žydai iš Graikijos, Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos, Slovakijos gautų trokštamas išvykimo į Turkiją vizas, iš kur jie galėjo pasiekti Palestiną. Šios pastangos lėmė jo, kaip „žydų draugo ir rėmėjo“, pripažinimą ir vėliau, jau po šv. Jono XXIII mirties, tarptautinės jų organizacijos rekomendavo Yad Vashem memorialui Jeruzalėje suteikti jam Tautų teisuolio vardą.

Išrinkimas į Petro sostą

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui jau patyręs Šventojo Sosto diplomatu arkivyskupas A. Ronkalis paskiriamas apaštaliniu nuncijum į Prancūziją, kuri po Italijos yra laikoma svarbiausia katalikiška Europos valstybe. Šioje iš nacių išvaduotoje šalyje tuomet vyko politinių permainų procesas, ekonominis atsikūrimas, dedamos pastangos prancūzų ir vokiečių tautų susitaikymui ir naujos vieningos Europos kūrimui. Šiam tikslui arkivyskupas A. Ronkalis vystė plačią diplomatinę ir bažnytinę veiklą įgydamas didelį pripažinimą įtakinguose Paryžiaus politiniuose sluoksniuose. Popiežius Pijus XII 1952 metų lapkritį paskyrė į Kardinolų kolegiją. Tai buvo išskirtinis diplomato pripažinimas. O 1953 metų pradžioje jam buvo patikėta vadovauti vienai svarbiausių Italijos diecezijų, Venecijos arkivyskupijai, kurios ganytojas gauna tradicinį patriarcho titulą ir tampa vienu iš realių kandidatų būti išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą.

Štai 1954 metų lapkričio 8 dieną Romoje buvo kanonizuotas popiežius Pijus X (1885–1914), kuris yra buvęs Venecijos patriarchu. Pagerbdamas šventuoju paskelbtą savo pirmtaką kardinolas A. Ronkalis savo pirmajame rezidencijos Venecijoje aukšte įrengė memorialinį muziejų, o pats persikėlė į antrą aukštą.

Mirus popiežiui Pijui XII, naujo Šventojo Tėvo rinkimų konklavoje 1958 metų spalio 28 dieną kardinolas A. Ronkalis ir buvo išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą. Jau beveik 77 metų sulaukusiam kukliam hierarchui tai buvo netikėtas sprendimas: jis netgi buvo užsisakęs traukinio bilietą po konklavos sugrįžti į Veneciją. Bet drąsiai priėmė šį iššūkį. Tai patvirtino ir popiežiškojo Jono XXIII vardo pasirinkimas. Mat nors Jono vardas buvo populiarus viduramžiais tarp popiežių, tačiau po to, kai Konstancos Susirinkimas 1415 metais nušalino tuometinį popiežių Joną XXIII, paskelbdamas jį neteisėtai išrinktu (antipopiežiumi), vėlesniais šimtmečiais tuo vardu pasivadinti išrinktieji Romos vyskupai vengė. Taigi naujasis popiežius Jonas XXIII tarsi pabrėžė, kad ryžtingai atsisako nemalonios istorinės praeities ir sieks Bažnyčioje atsinaujinančių permainų ypač santykyje su pasauliu. O jos ir netruko ateiti: šis Šventasis Tėvas tapo pirmuoju Romos vyskupu, kuris po 1870 metų (Italijos susivienijimo ir Popiežiaus valstybės panaikinimo), pradėjo išvykas už Vatikano sienų, keliaudamas ne į kokias nors valstybines įstaigas, bet į kančių vietas, per 1958 metų Kalėdas aplankydamas Bambino Gesu (Kūdikėlio Jėzaus) vaikų ligoninę, o kitą dieną Regina Coeli (Dangaus Karalienės) kalėjimą. Šie vizitai pradžioje sukėlė didžiulę sensaciją, bet palaipsniui visiems tapo aišku, kad popiežius Jonas XXIII nori pabrėžti savo artumą paprastiems ir vargstantiems žmonėms, iš kurių jis pats yra kilęs ir pelnydamas populiarųjį gerojo Popiežiaus (il papa buono) vardą.

Vatikano II Susirinkimo sušaukimas

Kita sensacija tapo, kai jis praėjus vos trims mėnesiams nuo pontifikato pradžios, 1959 metų sausio 29 dieną, per pamaldas Šv. Pauliaus bazilikoje pranešė apie savo sprendimą sušaukti Vatikano II Susirinkimą (čia galima prisiminti, kad Vatikano I Susirinkimą (1869–1870) popiežius Pijus IX buvo sušaukęs tik dvidešimt penktaisiais savojo pontifikato metais). Tačiau pasirengimas jam buvo solidus, užtruko kelis metus ir 1962 metų sausio 11 dieną pradėdamas pirmąją Susirinkimo sesiją garsiąja Gaudet Mater Ecclesia (Džiaukis Motina Bažnyčia) kalba, popiežius Jonas XXIII gana išsamiai išdėstė programines nuostatas, kurios vėliau buvo išvystytos istoriniuose dokumentuose, esmingai atnaujinusiuose visą katalikybės veidą. Prieš atidarydamas Vatikano II Susirinkimą Šventasis Tėvas atliko piligrimystes į garsiausias Italijos Loreto Dievo Lotino ir Asyžiaus Šv. Pranciškaus šventoves, ir tai buvo pirmieji popiežiškieji vizitai už Romos ribų per beveik du šimtus metų. 1962 metų gruodžio 8 dieną uždarydamas pirmąją Susirinkimo sesiją popiežius Jonas XXIII kaip tik prisiminė anuos XIX amžiaus antros pusės laikus ir Pijaus IX nuopelnus ginant Bažnyčią nuo išpuolių ir pabrėžė troškimą jį iškelti į altorių garbę (kaip tik tai padarė popiežius Jonas Paulius II jubiliejinių 2000 metų birželio 3 dieną beatifikuodamas Joną XXIII ir Pijų IX tomis pačiomis apeigomis).

Tęsti Vatikano II Susirinkimo popiežiui Jonui XXIII jau nebuvo lemta, nes dar 1962 metų rudenį diagnozuotas skrandžio vėžys progresavo ir sveikata silpnėjo. Tačiau didžiulį moralinį autoritetą tarptautinėje bendruomenėje ir populiarumą tarp paprastų romiečių išlaikė iki pat gyvenimo pabaigos. Pripažįstant atkaklias tarpininkavimo pastangas siekiant dialogo tarp JAV prezidento Džono Kenedžio (John F. Kennedy) ir Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo, įtakingasis Niujorke leidžiamas žurnalas „Time“ suteikė popiežiui Jonui XXIII 1962-ųjų Metų žmogaus titulą (tokį vertinimą tarp Katalikų Bažnyčios vadovų dar yra gavęs popiežius Jonas Paulius II 1994 metais ir popiežius Pranciškus 2013 metais). Istorinis vos ketverius su puse metų trukęs pontifikatas baigėsi popiežiaus Jono XXIII mirtimi 1963 metų birželio 3 dieną. Po trijų dienų vykusiose laidotuvėse prie jo kapo buvo padėti tik du vainikai, kuriuos padovanojo Šventojo Tėvo aplankytų Romos kalėjimų kaliniai. Minint šešių mėnesių mirties sukaktį JAV prezidentas Lindonas Džonsonas (Lyndon Johson) popiežiui Jonui XXIII paskyrė aukščiausią tos šalies pilietinį apdovanojimą, Laisvės medalį, taip pripažindamas jo nuopelnus ginant asmens orumą, skatinant brolybę tarp žmonių, kuriant taikią aplinką visoje žmonijoje. Pats aukščiausias bažnytinis popiežiaus Jono XXIII švento gyvenimo liudijimo pripažinimas yra 2000 metų beatifikacija ir kanonizacija popiežiui Pranciškui suteikus dispensą nuo antrojo stebuklo su palaimintojo užtarimu patvirtinimo. Šv. Jono XXIII liturginio minėjimo diena yra ne mirties (gimimo dangui) metinės, bet spalio 11-oji, kai buvo pradėtas Vatikano II Susirinkimas, pabrėžiant didžiausių šventojo Popiežiaus nuopelnų Bažnyčiai esmę.

Pagal Vatikano radiją

© 2014 „XXI amžius“