Meilės ir maldos apaštalė

Vokietijoje, Paderborno mieste, prieš kurį laiką vyko Marijos Teresės Bonzel beatifikacija. Naujoji palaimintoji gimė 1830 m. rugsėjo 17 d., šv. Pranciškaus stigmų gavimo dieną Olpe, Vestfalijoje, Paderborno vyskupijoje. Jau kitą dieną buvo pakrikštyta Reginos Kristinos Vilhelminos vardu. Jos turtinga šeima buvo viena kilmingiausių katalikiškų šeimų vyskupijoje, tėvų pavyzdžiu maldos gyvenimas nuo mažens buvo jos krikščioniškoji gyvenimo dalis. Kelne baigusi Uršuliečių kolegiją, ji norėjo pasišvęsti Dievui, tačiau motina ilgai nesutiko. Nemažai sunkumų ir širdies liga kliudė Reginai Kristinai Vilhelminai įvykdyti šį pasiryžimą, kol galiausiai su keliomis bendramintėmis ji nutarė įsteigti vienuolinį institutą, pritaikant Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regulą. Taip 1863 metais gimė Nuolatinės Adoracijos Neturtingųjų pranciškonių seserų kongregacija, kurios vyresniąja Marija Teresė buvo iki pat mirties, 1905 m. vasario 6 d. Tuo metu Vokietijoje jau buvo 870 seserų, gyvenančių 71 vienuolijos namuose, o Amerikoje – 700 seserų, gyvenančių 42 namuose. Sesuo Marija Teresė gyveno maldos ir meilės dvasia, jos dvasingumui būdingas ypatingas atsidavimas Dievo Apvaizdai, ypač išbandymuose ir ligose. Ją dažnai buvo galima matyti klūpančią koplyčioje adoruojant. Motiniška meile ji supo vaikus koledže ir už jo ribų, rūpinosi, kad baigę koledžą jaunuoliai įsitvirtintų visuomenėje.

Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Andželo Amato, motinos Marijos Teresės Bonzel beatifikacija – Dievo Apvaizdos dovana vyskupijai, seserims ir miestui. Naujoji palaimintoji rodo, kad Jėzaus žodžiai rado jos širdyje pasiryžimą įgyvendinti meilės ir šventumo darbus. Evangeliniai patarimai apie neturtą, skaistybę ir klusnumą, kurie apibendrina palaiminimus, leidžia pilnai pasišvęsti ir tapti meilės apaštalu visais laikais ir visose vietose. Be to, tai yra svertai, leidžiantys pasišventusiems tobulėti, siekti šventumo.

Kalbėdamas apie sesers Marijos Teresės pavyzdį, kuris ir mus kviečia šventumui, kardinolas A. Amatas pacitavo popiežiaus Pranciškaus Visų Šventųjų iškilmės dieną pasakytus žodžius: „Šventieji nebuvo superžmonės, jie negimė tobuli. Tai buvo asmenys, kurie prieš pasiekdami dangaus šlovę, gyveno normalų su džiaugsmais ir skausmais, su nuovargiu ir viltimi. Tačiau kai pažino Dievo meilę, jį sekė visa širdimi, besąlygiškai, neveidmainiaudami: atidavė savo gyvenimą dėl kitų, iškentė kančias ir priešiškumą be neapykantos, atsakė į blogį gerumu, skleisdami džiaugsmą ir taiką“. Naujoji palaimintoji mums primena, kad šventumas nėra kelių išrinktųjų privilegija, tačiau visų siekiamybė. Krikštas visiems suteikia antgamtiškų tikėjimo, vilties ir meilės jėgų, kurios leidžia mums augti ir brandinti krikščionišką tobulumą, diena iš dienos pasikliaujant dieviška malone.

Vatikano radijas

© 2014 „XXI amžius“