Popiežiaus mintys Korėjos politikams ir ganytojams

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus sveikinasi su Pietų Korėjos prezidente Pak Čžionchi

Šventąjį Tėvą pasitinka korėjiečiai katalikai

Popiežių Pranciškų nuoširdžiai sveikino Korėjos vyskupai

Persekiojimų ir sekuliarizmo iššūkiai

Žinant tebesitęsiančios korėjiečių krikščionių kankinystės (komunistinėje Šiaurės Korėjoje) istoriją ir padalinto Korėjos pusiasalio buvimą ties faktinio karo riba, nėra ko stebėtis, kad svarbiausios popiežiaus Pranciškaus vizito Pietų Korėjoje analitinės kalbos buvo pasakytos jo susitikimuose su šalies politine vadovybe ir Bažnyčios hierarchais. Šventojo Tėvo, kuris rugpjūčio 14 dieną Pietų Korėjos sostinėje Seule buvo pasitiktas iškilmingais pabūklų saliutais, o Šiaurės Korėjoje tuo pat metu buvo surengti provokaciniai ir grasinantys balistinių raketų bandymai, mintys apie taikos, religijos laisvės ir tradicinių vertybių išsaugojimą, apie tautinio ir dvasinio paveldo svarbą, yra reikšmingos ne tik Korėjai, Azijai, bet ir Europai bei visam pasauliui, žinant dabartinių karinių konfliktų gausą (pavyzdžiui, net Rytų Europos regione, Lietuvos pašonėje) ir islamo šalyse išsiplėtojusius krikščionių persekiojimus bei neomarksistų ir masoniškųjų jėgų agresyvias pastangas Vakaruose išstumti religiją iš viešojo gyvenimo. Tarsi atsiliepdamas į šiuos iššūkius, popiežius Pranciškus akcentavo, kad jaunuosius katalikus reikia ugdyti skatinant aktyvų tikinčiųjų bendruomenės dalyvavimą visuomenės gyvenime, ypač ginant taiką, gyvybę ir skurdo prislėgtus žmones. Jis perspėjo dėl pagundos sielovadai taikyti pasaulietinius verslo administravimo modelius bei daryti prisitaikėliškas nuolaidas moralės srityje, kurios net prieštarautų pačiam Evangelijos mokymui.

Pačią pirmąją vizito, trukusio iki rugpjūčio 18-osios, dieną Pietų Korėjos prezidentės Pak Čžionchi rezidencijoje, kreipdamasis į aukščiausius vyriausybės pareigūnus ir Seule akredituoto diplomatinio korpuso narius, Šventasis Tėvas pirmą kartą savojo pontifikato istorijoje kalbą pasakė angliškai, tuo dar labiau pabrėždamas jos visuotinį pobūdį (paprastai iš Argentinos kilęs popiežius Pranciškus bendrauja italų arba savo gimtąja ispanų kalba). Pranešimo pradžioje pabrėžęs, kad korėjiečių tauta, pirmiausia yra turtinga savo istorija ir kultūra, jis pripažino, kad šis nacionalinis paveldas laikui bėgant patiria daugybę išbandymų, įskaitant smurtą, persekiojimus ir netgi karus. Nepaisant šių išbandymų, tautiškumas išlieka kaip žmonių viltis teisingumui, taikai bei nacionalinei darnai ir vienybei užtikrinti. Šventasis Tėvas ypač akcentavo  didelę vilties dovaną, kuri yra išskirtinis jo mokymo bruožas, nurodydamas, kad tik turint viltį įmanoma siekti didžiųjų gyvenimo tikslų kiekvienam žmogui, kiekvienai tautai ir visam pasauliui (popiežius Pranciškus primygtinai kvietė Korėjos vyskupus būti patikimais vilties sergėtojais).

Kankinių paveldas – jaunimui

Kalboje politikams Šventasis Tėvas priminė svarbiausią vizito į Pietų Korėją tikslą – dalyvavimą 6-osiose Azijos katalikiškojo jaunimo dienose. Šis susitikimas kaip ir nacionalinės ar pasaulinės Katalikų Bažnyčios rengiamos jaunimo dienos yra ne malonus laisvalaikio praleidimas, ne turistinė kelionė ar pažinčių paieškos, bet pirmiausia „džiugus bendro tikėjimo šventimas“. Su tikėjimo pabrėžimu, tik daugiau istorinėje plotmėje buvo susijęs ir kitas svarbus popiežiaus Pranciškaus kelionės į Pietų Korėją tikslas: rugpjūčio 16 dieną Seule aukotose šv. Mišiose jis beatifikavo 124 korėjiečius katalikus, kankinystę patyrusius XIX amžiaus pirmoje pusėje, kai toje šalyje vyko didysis krikščionių persekiojimas. Ir štai popiežius Pranciškus pabrėžia labai svarbų dalyką: jaunatviškas tikėjimo celebravimas ir tikėjimo kankinių liudijimo pagerbimas vienas kitą papildo. O juk neretai jaunieji katalikai į tėvų ir senelių kankinystės patirtį žiūri pro pirštus arba kaip į kokį pasenusį, atgyvenusį dalyką, nebetinkantį internetinei dabarčiai. Tačiau, anot Šventojo Tėvo, katalikai turi tinkamai „pagerbti savo senolius, kurie patyrė kankinystę dėl tikėjimo, nes buvo pasiryžę atiduoti gyvybę už tiesą, kuria įtikėjo ir pagal kurią siekė gyventi. Jie mus moko, kaip pilnai gyventi dėl Dievo ir dėl artimo gėrio“ (žinoma, geriausias kankinių atminties pripažinimas yra neatidėliotinas jų kanonizacijos bylų tyrimas, iškeliant į Bažnyčios altorių garbę su įrašymu į liturginį kalendorių kasmetiniam minėjimui).

Anot popiežiaus Pranciškaus, išmintinga tauta ne tik puoselėja savo senąsias tradicijas ir pagerbia istorinių kovų didvyrius, bet suvokdama, jog tikrasis dabarties ir ateities turtas yra jauni žmonės, stengiasi jiems „perduoti vertingą praeities paveldą ir pritaikyti jį dabarties iššūkiams“. Šventasis Tėvas paragino politikos veikėjus ir valdžios pareigūnus nepraleisti progos išklausyti jaunimo rūpesčius ir viltis, pamąstyti, ar tinkamai jam yra perduodamos tradicinės vertybės, „kokį pasaulį ir visuomenę mes rengiamės perduoti kitoms kartoms“. Šiuo atžvilgiu yra ypač svarbu, kaip jauniems žmonėms yra perduodama taikos ir santarvės dovana. Popiežius Pranciškus akcentavo vyresnės kartos piliečių ir atsakingų pareigūnų liudijimą pastangose, kuriomis siekiama tautos gyvenime būtent susitaikymo ir stabilumo, taip užtikrinant kelią į patvarią taiką šalies viduje ir tarptautinėje plotmėje. Iškėlęs korėjiečių susitaikymo siekius – gerą pavyzdį visam karų ir konfliktų išvargintam pasauliui – Šventasis Tėvas pabrėžė kantraus profesionalios diplomatijos darbo reikšmę. Reikia bendro nusistatymo griaunant nepasitikėjimo ir neapykantos sienas, skatinant susitaikymo ir solidarumo kultūrą. Diplomatija yra galimybių plėtros menas, bet ji turi remtis tvirtu įsitikinimu, kad „taika gali būti laimėta ramiai išklausant ir kalbantis, o ne naudojant nuolatinius abipusius kaltinimus, bevaisę kritiką ir jėgos demonstravimą“.

Svarbiausi teisingumo darbai

Remdamasis Šventojo Rašto mokymu popiežius Pranciškus priminė amžiną taisyklę, kuria visada privalu vadovautis, tačiau kuri dažnai užmirštama: taika nėra vien karo nebuvimas, bet teisingumo įgyvendinimas, o teisingumas reikalauja kantraus susivaldymo. Praeityje patirtų neteisingumų negalima pamiršti, nes tai pamokanti istorija, tačiau juos būtina įveikti atleidžiant, toleruojant ir bendradarbiaujant. „Tam reikalingas įžvalgumas siekiant bendrų tikslų, statant abipusės pagarbos, supratimo ir susitaikymo pamatą“, – aiškino Šventasis Tėvas, pabrėždamas net ir nuoširdžios maldos už taiką ir darną reikšmę. Jis nurodė ir dabartiniam vis labiau globalizuotam pasauliui tinkamą patirtį, kad kuriant geresnį, taikesnį ir teisingesnį pasaulį mūsų vaikams, pažanga ir bendrasis gėris turi būti suprasti ir išreikšti ne siaurais ekonominiais rodikliais, bet plačiuoju žmogišku požiūriu. Čia kalbama apie įvairius socialinius gyvenimo kokybės klausimus, politinių, kartais net labai radikalių prieštaravimų sprendimą, išsiplėtojusios nelygybės ir atskirties mažinimą, atsakingą rūpinimąsi gamtos aplinka. „Kaip yra svarbu, kad būtų išgirstas kiekvieno visuomenės nario balsas ir kad būtų skatinama atviro dialogo ir bendradarbiavimo dvasia, – aiškino popiežius Pranciškus vienoje geriausių savo socialinio mokymo kalbų. – Taip pat yra svarbu, kad ypatingas rūpestis būtų parodytas vargšams, pažeidžiamiesiems ir tiems, kurie dar neturi balso (taip dažniausiai įvardijami dar negimę, motinų įsčiose augantys kūdikiai, kad būtų ginama jų teisė gyventi, o ne būti nužudytiems, atliekant abortą)“.

Pabrėžęs demokratinės santvarkos, kuriai nėra pakaitalo, stiprinimo reikšmę, Šventasis Tėvas priminė savo pirmtako popiežiaus emerito Benedikto XVI pastebėjimą, kad dabartinio globalizacijos proceso kokybę pirmiausia apibrėžia tarpusavio pagalbos – solidarumo – globalizacija ir visų valstybių, ir pirmiausia labiausiai išsivysčiusių, (tokių kaip Pietų Korėja) pastangos prisidėti „prie kiekvieno mūsų žmonijos šeimos nario, kiekvienos tautos integralios pažangos“. Popiežius Pranciškus pasirėmė šventojo Jono Pauliaus II mokymu, kuris lygiai prieš 25 metus, 1989-ųjų spalį, antrą kartą lankydamasis Pietų Korėjoje, panašiame susitikime su šalies politiniais veikėjais sakė, kad korėjiečių ir kiekvienos tautos ateitis priklauso ne nuo kokių nors sportinių ar karinių pergalių, bet nuo išmintingų, dorų ir giliai dvasingų vyrų ir moterų buvimo. Valstybės ateitis turi rūpėti ir vienyti visus jos piliečius: jaunus ir senus, turtingus ir mažiau pasiturinčius, studentus ir dirbančiuosius, valdžios pareigūnus ir nevyriausybinių organizacijų narius. Katalikų bendruomenė turi aktyviai dalyvauti šalies gyvenime, iškeldama atsidavusius tvirto tikėjimo politinius lyderius, kariuomenės vadus, švietėjus ir kultūrininkus. Katalikų Bažnyčia ypač nori pasitarnauti valstybiniam gyvenimui „ugdydama jaunimą, stiprindama solidarumo su vargšais ir silpnaisiais dvasią, formuodama naująsias piliečių kartas, kurios savąja išmintimi ir paveldėta ir iš protėvių tikėjimo vizija galėtų spręsti didžiuosius politinius ir socialinius tautai iškilusius klausimus“, – sakė Šventasis Tėvas, svetingai priimtas Pietų Korėjos prezidentūroje.

Būti atminties sergėtojais

Po šios baigiamosios popiežiaus Pranciškaus pastabos valdžios atstovams dėl specifinės Bažnyčios užduoties valstybės ir visuomenės gyvenimui galima apžvelgti ir ne mažiau svarbią jo kalbą, tą pačią vizito dieną pasakytą Korėjos vyskupams, apsilankius Vyskupų Konferencijos būstinėje. Jos pradžioje pasidžiaugęs Pietų Korėjos bažnytinės veiklos visapusiškumu ir dinamiškumu, Šventasis Tėvas sakė, kad nori atkreipti dėmesį į ganytojų, kaip pagrindinių Dievo tautos globėjų, du svarbius tarnystės bruožus: būti istorinės atminties ir krikščioniškos vilties sergėtojais. Pirmuoju aspektu, žinoma, svarbiausias yra kankinių herojiško tikėjimo į Kristų liudijimo paveldas, davęs gausius vaisius, kurie yra didelė malonė šaliai. Priimdama ir saugodama šį paveldą, Bažnyčia tarsi veidrodyje jame mato savo tikrąjį tapatumą. Iš tikrųjų korėjiečių kankinių atkaklumo, ištikimybės ir aukos dėka šalyje dabar veikia aktyvios parapijos ir katalikiškos organizacijos, Bažnyčia išlaiko dešimtis sveikatos apsaugos institucijų, mokyklų ir universitetų. Katalikų Bažnyčia Korėjoje dabar vertinama dėl indėlio į tautos dvasinį ir kultūrinį gyvenimą ir ypač dėl misijų veržlumo.

Anksčiau buvusi misijų šalimi, Korėja dabar tapo misionierių šalimi, siunčiančia evangelizuotojus į kitas Azijos šalis ir visą pasaulį. Šis indėlis labai svarbus Visuotinei Bažnyčiai, nes, pavyzdžiui, Azijoje tik keliose šalyse (Filipinuose, Vietname ir Pietų Korėjoje) krikščionys sudaro svarią gyventojų dalį, o kitur jų yra vos 1–2 proc. visų gyventojų.

Ganytojų pašaukimas būti istorinės atminties sergėtojais reiškia ne tik pareigą atsiminti ir branginti praeities kovotojų už tikėjimo laisvę ir kankinystę liudijimą, bet ir naudoti jį kaip dvasinį resursą, konfrontuojant su dabarties bei ateities iššūkiais Bažnyčios gyvenimui, aiškino popiežius Pranciškus korėjiečių vyskupams. Jis pažymėjo, kad bažnytinės misijos pasiekimų negalima vertinti tik išoriniais kiekybiniais rodikliais, sukurtų institucijų skaičiais, bet pirmiausia vertinti aiškioje Evangelijos šviesoje ir jas kviečiant atsiversti į Jėzaus Kristaus asmenį“. Reikia tvirtai suvokti, kad tikėjimo augimas eina iš Dievo, bet yra tylaus ir atkaklaus darbo praeityje ir dabartyje vaisius. „Todėl kankinių ir krikščionių praeities kartų nuopelnų atminimas turi būti realistiškas, jame neturi būti nei idealizavimo, nei triumfalizmo, nes žiūrėjimas į garbingą praeitį, negirdint Dievo šaukimo, skatintų atsivertimą dabartyje, nepadėtų mums žengti į priekį“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Jo nuomone, perdėtas susitelkimas į praeitį ir savotiška nostalgija jai gali iš viso sustabdyti dvasinę pažangą, o tai reikštų judėjimą atgal.

Misijų užduots

Buvimas vilties sergėtojais pirmiausia skatina suvokti pačios krikščioniškos vilties prigimtį ir esmę, sakė popiežius Pranciškus. Tai – viltis, kuri Dievo malonės dėka buvo apreikšta Evangelijoje, tai – tikėjimas beribiu Jėzaus Kristaus gailestingumu ir viltis, kuri įkvėpė kankinių heroizmą. „Šią viltį mes esame pašaukti skelbti šiuolaikiniam pasauliui, kuris net ir savo materialiajame klestėjime siekia kažko daugiau, kažko didingesnio, autentiškesnio ir pilnatviškesnio“, – aiškino Šventasis Tėvas korėjiečių vyskupams. Taigi, kartu su savo broliais kunigais jie turi skelbti ne materialinę, bet dvasinę viltį savojoje šventumo sklaidos tarnystėje. Ši ganytojiška tarnystė turi skatinti tikinčiuosius kuo aktyviau dalyvauti liturgijoje ir sakramentuose, atsiliepti į nuolatinį Dievo šaukimą artimo meilės darbams. „Taigi, buvimas vilties sergėtojais reiškia gyvybingo šventumo, broliškos meilės ir misijų uolumo ugnies palaikymą Bažnyčios bendrystėje“, – nurodo popiežius Pranciškus. Tam jis kvietė vyskupus visada likti artimus savo kunigams, skatinant jų kasdienius darbus sielovadoje, asmeninio šventumo siekimą ir išganymo Evangelijos skelbimą. „Prašau jūsų perduoti jiems mano jautraus artumo sveikinimus ir mano padėką už atsidavusią tarnystę Dievo žmonėms“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Atkreipęs dėmesį, kad faktiškai visose pasaulio dalyse dabar svarbiausia Bažnyčios užduotis yra buvimas misijų Bažnyčia ir ėjimas į šiandienos visuomenės periferijas, jis pabrėžė, kad ypač svarbus ganytojiškas rūpinimasis vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis. „Kokie mes galime būti vilties sergėtojai, jeigu nepriimtume senolių atminties, išminties ir patirties ir jaunų žmonių siekių?“ – klausė popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad jaunųjų auklėjime Bažnyčia turi įgyvendinti savo misiją ne tik universitetuose ir vyresnėse gimnazijų klasėse, bet nuo pat švietimo sistemos pradmenų, nuo pradinių mokyklų, kai imlios vaikų širdys ir protas gali būti ugdomas meilėje Viešpačiui ir Bažnyčiai, išmokti būti gerais krikščionimis ir dorais piliečiais. Pranašiškas Bažnyčios liudijimas socialinėje plotmėje turi būti vykdomas naudojant įvairias artimo meilės programas visuomenės paraštėse, įskaitant rūpinimąsi migrantais bei pabėgėliais. Visa tai buvo būdinga Korėjos Bažnyčiai. Yra svarbu, kad karitatyviniuose darbuose nebūtų apsiribojama institucijomis, nes reikia, kad paramą gaunantis žmogus būtų skatinamas kaip asmenybė, skatinant jo dvasingumo ir kūrybingumo augimą. Patvirtinęs, kad solidarumas su vargšais lieka esminis krikščioniško gyvenimo elementas, Šventasis Tėvas nurodė jo iškeltą žinomą neturtingos Bažnyčios vargšams koncepciją, pavadindamas tai apaštaliniu idealu. Jis sakė, jog yra įsitikinęs, kad jeigu Bažnyčios veidas pirmiausia bus eksponuojamas kaip „meilės veidas“, dar daugiau jaunų žmonių bus patraukta prie Jėzaus širdies ir įsijungs į Jo mistinį kūną – Bažnyčią.

Kalbos pabaigoje popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į dar vieną iššūkį Bažnyčiai – jai tenka vykdyti tarnystę klestinčioje, bet vis labiau sekuliarėjančioje ir materialėjančioje visuomenėje, kokia yra ir ekonomiškai stiprios Pietų Korėjos visuomenė. Tokiomis aplinkybėmis sielovadininkams gali kilti pagunda Bažnyčios gyvenime taikyti vadybinius ir planavimo metodus, perimtus iš verslo pasaulio, kaip efektyvesnius. Tada ir pats dvasininkijos gyvenimo stilius bei mentalitetas pradeda vadovautis pasaulietiniais kriterijais, o ne tais, kuriuos Jėzus išdėstė savo Evangelijoje. „Vargas mums, jeigu kryžius praras galią kritiškai vertinti šio pasaulio išmintį“, – perspėjo Šventasis Tėvas. Jis meldė, kad ganytojai būtų išgelbėti iš dvasinio ir pastoracinio supasaulėjimo, nes tuomet yra išsklaidomas ir pats misijų įkarštis.

© 2014 „XXI amžius“