|
|
|
Palaimintųjų pėdsakais Du nauji palaimintieji: kankiniai misionieriai, paaukoję savo gyvybes už tikėjimą Birmoje
Kunigas Mario Vergara, Popiežiškojo užsienio misijų instituto misionierius ir pasaulietis katechetas Izidorius Ngei Ko Lat misionieriai kankiniai, kurie gegužės 24 dieną Italijoje paskelbti palaimintaisiais. Jie paaukojo savo gyvybes už tikėjimą Birmoje 1950 m. gegužės 24 d. Beatifikacijos iškilmei, kuri vyko Aversos katedroje, vadovavo popiežiaus atstovas kardinolas Andželas Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Birmos Bažnyčiai tai ypatinga šventė: paskelbtas pirmasis palaimintasis, kilęs iš šios žemės. Deja, beatifikacijos iškilmė negalėjo vykti Birmoje dėl politinių priežasčių, todėl švęsta gimtojoje kunigo Vergaros vyskupijoje. Kiek anksčiau, kalbėdamas apie šią beatifikaciją, popiežius Pranciškus sakė, jog didvyriška misionierių ištikimybė Kristui gali būti padrąsinimas visiems, kurie misijų žemėse vykdo vertingą ir nepakeičiamą apaštalinę tarnystę, už kurią dėkoja visa Bažnyčia. Kunigas Vergara gimė Fratamadžiore miestelyje 1910 m. lapkričio 16 d. Jauniausias iš devynių vaikų šeimoje anksti pajuto misionierišką pašaukimą. Vedamas troškimo mylėti Dievą ir skatindamas jį pamilti tolimiausius brolius ir netikinčius, būdamas devyniolikos įstojo į seminariją, tapo Popiežiškojo užsienio misijų instituto nariu. 1934 m. įšventintas kunigu ir iš karto išvyko į misiją Birmoje, Toungoo kalnų vietovėje, ir darbavosi itin skurstančioje Sokł gentyje. Padedamas katechetų, kuriuos pats parengė, nepaisydamas įvairių nepatogumų, netausodamas savęs jis pasišventė žmogiškai ir krikščioniškai formacijai, sakramentų teikimui, našlaičių ir ligonių globai. Buvo visų mylimas, visais rūpinosi, teikdamas pirmenybę silpniausiems ir ligoniams, tapdamas kiekvienam katalikui, kitos religijos atstovui ar pagoniui atspirties tašku. Jau 1940 metais prasidėjo pirmieji išbandymai: Birma tuo metu buvo britų protektoratas, o kilus karui, italų misionieriai imti laikyti britų priešais kaip fašistai. Kunigas Vergara kartu su kitais italų misionieriais buvo išvežtas į kalėjimą Indijoje ir ten praleido ketverius metus. Išleistas iš kalėjimo, kiek pasigydęs sveikatą Italijoje, grįžo su nauja misija į vietovę, esančią į rytus nuo Loiko, netoli Salvino upės. Čia rūpinosi mažais kaimeliais, kur katalikybė buvo nepažįstama. Jo apaštalinė veikla netrukus sulaukė puikių rezultatų, bet išprovokavo vietinių karenių baptistų nepritarimą. Po karo, prasidėjus šalies dekolonizacijai, tvyrojo sumaištis ir pilietinis karas tarp valdančiųjų ir karenių sukilėlių. Į katalikus misionierius imta žiūrėti kaip į valdžios šnipus. Kunigo Vergaros būklė tapo dar nesaugesnė ir dėl to, kad jis drąsiai gynė skriaudžiamuosius, užsitraukdamas toje zonoje veikiančių sukilėlių, kurie nusiaubdavo vietinius gyventojus, rūstybę. Kunigo Vergaros bendražygis pasaulietis katechetas Isidoro Ngei Ko Lat buvo kilęs iš ūkininkų šeimos, atsivertusios į katalikybę. Jis nuo mažens lankydavosi pas misionierius ir su jais keliaudavo. 1918 m. rugsėjo 7 d. pasikrikštijo, vėliau įstojo į Toungoo mažesniąją seminariją, tačiau dėl silpnos sveikatos negalėjo tęsti mokslų. Nusprendė pašvęsti gyvenimą Viešpačiui, likdamas viengungiu. Savo kaimelyje atidarė privačią mokyklėlę, kur mokslas buvo nemokamas; ten vyko ir katekizmo pamokos. 1948 metais Isidoro susipažino su kunigu Vergara, kuris pakvietė jį katecheto tarnystei Šadave. Isidoro liko šalia misionieriaus iki kankinystės. 1950 m. gegužės 24 d. kunigas Vergara kartu su katechetu vyko pas rajono administratorių su prašymu išlaisvinti kitą suimtą katechetą, tačiau juos sulaikė sukilėliai. Po ilgos apklausos abu nužudyti, o jų kūnai įmesti į upę. Po kurio laiko nužudytas ir kunigo Vergaros pagalbininkas kunigas Pietras Galastris, atvykęs jam padėti vos prieš keletą metų. 2003 metais jų beatifikacijos bylą užvedė Loiko vyskupas ir vieno iš katechetų, talkinusių kunigui, sūnus. Pagal Vatikano radijo informaciją
© 2014 XXI amžius |
||||
|
