Azijoje

Katalikai Arabijos pusiasalyje

Vyskupas Paulas Hinderis

„Tai – užsieniečių Bažnyčia ir Bažnyčia užsieniečiams, iš viso pasaulio atvykstantiems imigrantams su ribotu leidimu gyventi. Jie čia tik dirba, jų integracija nėra trokštama ir drąsinama. Mūsų Bažnyčia yra piligrimų Bažnyčia, kontekste, kuriame religijos laisvė ir kulto laisvė yra apribotos“, – žinių agentūrai „Apic“duotame interviu pasakojo vyskupas Paulas Hinderis (Paul Hinder), Pietų Arabijos vikariato apaštalinis vikaras, kapucinų ordino narys, kilęs iš Šveicarijos. Nuo 2004 metų jis reziduoja Abu Dabio, Jungtinių Arabų Emyratų sostinės, Šv. Juozapo katedroje. Jis yra atsakingas už katalikų sielovadą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane ir Jemene. Šiaurės Arabijos vikariatui, kurio būstinė yra Bahreine, be pastarosios šalies, dar priklauso Saudo Arabija, Kuveitas ir Kataras.

Arabijos pusiasalis prieš 50 metų buvo neturtingas, o šiandien – vienas iš pasaulio ekonomikos centrų, į kurį atvyko daugybė darbo imigrantų. Tarp jų ir katalikai, kurių yra apie tris milijonus. Vyskupas P. Hinderis papasakojo apie jų gyvenimą.

Pirmiausia, tai – iš tiesų darbo imigrantų gyvenimas. Kiekvienas turi gauti leidimą gyventi. Taip pat ir jis pats kas trejus metus, sakė apaštalinis vikaras. Kai kurie Arabijos pusiasalyje gyvena jau ilgai, kai kurie čia yra gimę ar užaugę, bet niekas negali būti garantuotas, kad galės čia likti. Daug darbininkų nemoka kalbos ir bendrauja tik su kitais darbininkais, retai susipažįsta ar užmezga glaudesnius kontaktus su vietiniais. Net ir tie, kurie pradėjo savo verslus, gali tai daryti tik su vietiniu gyventoju, kuriam turi priklausyti bent 51 procentas akcijų.

Katalikai gyvena religijos laisvės ribojimo sąlygomis. Jungtiniuose Arabų Emyratuose nėra taip blogai kaip Saudo Arabijoje, kur religijos laisvė praktiškai uždrausta, bet ir čia krikščioniški maldos namai negali turėti jokių išorinių religinių ženklų. Tačiau bent jau tarp parapijų namų ar bažnyčios sienų krikščionys yra laisvi melstis, lankyti katechezę, kalbėtis apie tikėjimą. Didelė problema yra patalpų trūkumas. Šv. Juozapo katedra, kurioje telpa apie tūkstantį žmonių, yra per maža dabartinei bendruomenei. Per didesnes iškilmes į šv. Mišias ateina apie 7–8 tūkstančius žmonių, savaitgalį katechezių klausosi daugiau negu 20000 žmonių.

Visiškai draudžiama misijų veikla. Musulmonui draudžiama atsiversti į kitą religiją. Tik musulmonas, bet ne musulmonė, gali sudaryti santuoką su kito tikėjimo žmogumi. Šis gali išlaikyti savo tikėjimą, bet jų vaikai privalomai turi būti musulmonai. Reikia labai daug atsargumo ir išmintingumo. Pasak apaštalinio vikaro, jei pas jį ateina musulmonas, kuris sakosi norįs tapti krikščioniu, tai gali būti spąstai. O jei asmuo nuoširdžiai nori tapti krikščioniu, jam reikėtų išvykti į šalį, kurioje egzistuoja religijos laisvė.

Yra krikščionių evangelikų, kurie sulaužo šias griežtas taisykles, tačiau jų veiksmų pasekmės krinta ant visų. Pavyzdžiui, keli iš jų meldėsi kartu su musulmone ligone, tačiau po to visiems krikščionims buvo uždrausta lankyti ligonius, taip pat krikščionis.

Katalikų bendruomenė Arabijoje iš tiesų atspindi Bažnyčios „katalikiškumą“ – visuotinumą. Jai priklauso tikintieji iš viso pasaulio, tai – nauja patirtis, tikra katalikybės laboratorija. Daugiau tikinčiųjų yra iš Filipinų, Indijos, Bangladešo, Pakistano, Šri Lankos, Libano, Palestinos, Irako, Sirijos ar Egipto. Nors oficialiai Pietų Arabijos vikariato liturgija yra lotynų, jis taip pat rūpinasi sirų malabarų ir sirų malankarų, koptų katalikų, graikų, melkitų, maronitų, chaldėjų, armėnų ir kitokių apeigų katalikais. Yra tiesa, kad ne visada šios bendruomenės gerai sutaria, beje, labiau hierarchai nei kiti tikintieji. Tad reikia įveikti kalbos, apeigų, kilmės barjerus, išskirtinumo tendencijas ir tarp pačių bendruomenių.

Bažnyčia Arabijoje, anot vyskupo P. Hinderio, stengiasi padėti tikintiesiems, kurie atsiduria sunkioje situacijoje, dažniausiai nematomoje turistams, matantiems išpuoštą ir prabangią Arabijos šalių gyvenimo pusę. Katalikams ir anglikonams priklauso laivas, kuriuo yra aplankomi jūreiviai krikščionys, kuriems kartais net uždrausta išlipti ant žemės, yra lankomi ligoniai ar kalėjime už skolas atsidūrę žmonės. Čia daug kas priklauso nuo valdžią turinčių musulmonų nuomonės.

Nepaisant įvairių apribojimų, vyskupas P. Hinderis prašė nesutapatinti Arabijos musulmoniškų visuomenių su islamistų fanatikų grupėmis, kaip kartais padaro vakariečiai. Iš tiesų šios visuomenės pirmosios kenčia nuo ekstremizmo. Jungtinių Arabų Emyratų valdžia deda daug pastangų kovodama su ekstremistinėmis tendencijomis. Kita vertus, tam tikra arogancija galima laikyti vakarų visuomenių įsivaizdavimą, kad kovingas sekuliarizmas yra žmonijos evoliucijos viršūnė.

Vatikano radijas

© 2014 „XXI amžius“