Iš kelionės sugrįžus

Ryškūs apaštalo Pauliaus pėdsakai Maltoje

Prof. Povilas DOMEIKA

Norisi pasidalinti įspūdžiais, kuriuos teko patirti gegužės 15–25 dienomis lankantis Maltoje, įdomios istorinės praeities Viduržemio jūros valstybėje, tikrame muziejuje po atviru dangumi. Pažintinę piligriminę kelionę organizavo Vilniaus agentūra „Kelionių laikas“. Didžiąją mūsų 35 žmonių grupės dalį sudarė M. Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto klausytojai. Išvykai vadovavo šio fakulteto dekanė p. Teodora Dilkienė, patyrusi kelionių organizatorė, pažįstanti šį kraštą iš ankstesnių kelionių, sugebanti perteikti įdomiausią informaciją.

Keletas faktų apie pačią valstybę. Malta – ES narė, kartu su Lietuva įstojusi 2004 metais, Euro zonos valstybė, 90 km nutolusi nuo Italijos Sicilijos salos. Tai – vulkaninės kilmės salynas (bendras plotas – 316 km2), kurio didžioji sala ir vadinasi Malta (246 km2), o kitos – mažesnės: Gozo sala (67 km2), Comino sala (2,6 km2), kitos negyvenamos salos. Šalyje gyvena 0,4 mln. žmonių, sostinėje Valetoje (Valleta) – per 7 tūkst. 96 % gyventojų – maltiečiai, valstybinės kalbos – maltiečių ir anglų. Apie 98 % gyventojų – Romos katalikai. Salų kranto linija vingiuota, daug įlankų, pusiasalių. Čia randama įdomių gamtinių, istorinių ir architektūrinių objektų. Prieš 5–6 tūkst. metų Maltoje gyveno gentys, turėjusios savitą religiją. Jų statytos šventyklos yra senesnės už Egipto piramides. Maltos megalito šventyklų griuvėsiai išlikę iki dabar, jų ansambliai Maltos ir Gozo salose įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.¹

Gyvenome Budžibos (Bugibba) mieste, netoli jūros įlankos, pavadintos šv. Pauliaus vardu. Apaštalas Paulius – vienas didžiųjų Kristaus Evangelijos mokytojų, krikščionybės idėjų propaguotojų ir gynėjų. Gimęs ir augęs dabartinės Turkijos Tarso mieste, apkeliavo ne tik savo gimtąją šalį, bet ir kaimynines Kiprą, Graikiją, Izraelį ir kt. Paulius pirmiausia skelbė Evangeliją žydams. Šiems ją atstūmus, jis visa širdimi metėsi į Evangelijos skelbimą pagonims. Kaip nuoseklus ir nepailstantis misionierius apaštalas Paulius, nors ir išvykęs į kitą šalį, rašydavo laiškus, kurie ir šiandien yra Naujojo Testamento sudėtyje: laiškas romiečiams (apie 49 m. po Kr.); laiškas galatams (54–55 m. po Kr.); krikščionių bendrijai Korinte – laiškai korintiečiams (apie 56–57 m. po Kr.); būdamas kalėjime Romoje, Paulius siuntė laiškus efeziečiams, kolosiečiams, filipiečiams (apie 61–63 m. po Kr.) ir kt. Paulius rūpinosi įrodyti raštais, kad Jėzaus veikla, mirtis ir prisikėlimas buvo Dievo plano įvykdymas žmonijos išganymui.²

Jeruzalėje Paulius skelbė Kristaus Evangeliją ir buvo suimtas (60 m. po Kr.). Kaip ir kiti Kristaus mokiniai jis turėjo būti teisiamas. Būdamas Romos imperijos piliečiu, jis pareikalavo, kad jį teistų tik Romos teismas. Tada jam skyrė kariškių apsaugą (sargybą) ir laivu iš Akkos uosto išplukdė į Romą. Kartu su Pauliumi vyko ir evangelistas Lukas, parašęs Apaštalų darbus. Kelionė užsitęsė, nes Viduržemio jūroje kilo audros ir laivą blaškė, kaip rašoma, apie tris savaites, kol galiausiai jis atsitrenkė į seklumą prie Maltos salų, pasviro ir toliau negalėjo plaukti (dabar toje saloje yra paminklas apaštalui Pauliui). Abu pagrindiniai keliauninkai – Paulius ir Lukas – kartu su kitais išplaukė į krantą ir nuėjo pas uolose gyvenusius žmones. Pastarieji šildėsi prie laužo. Nelaimės ištiktieji pasiprašė priimami. Paulius dar atnešęs prisirinktų šakų ir įmetęs į laužą. Tuomet iš ugnies iššokusi labai nuodinga gyvatė – angis – ir įkirtusi į Pauliaus ranką, net pakibusi ant jos. Visi ten buvusieji žmonės žinojo, kad nuo angies nuodų žmogus netrukus miršta. Tačiau Paulius tik papurtęs ranką ir angį nusviedęs į laužo ugnį. Visi labai stebėjosi, kad jis nenuvirto ir toliau bendravo su ten buvusiais.³

Romos vietininkas Publijus tada pasakęs: „Jei tu esi kitoks nei kiti žmonės, gal galėtum mano sergantį tėvą pagydyti“. Paulius sutikęs aplankyti Publijaus buveinę. Jis, paėmęs ligonio ranką, ją paglostęs, uždėjęs savo rankas ir sukalbėjęs maldą. Vietininko Publijaus tėvas pasveikęs. Pauliui buvo leista tris mėnesius pasilikti ir skelbti Kristaus mokymą, gydyti kitus ligonius. Publijus visokeriopai globojęs Paulių ir už tai buvęs nuteistas, bet vėliau paskelbtas šventuoju. Maltos gyventojai, įtikėję į apaštalo Pauliaus skelbtus tikėjimo žodžius ir stebuklingą išgydymą, susibūrė į krikščionių bendriją. Evangelistas Lukas tuo laiku uoloje nutapęs Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankos freską, kuri laikoma pirmuoju Mergelės Marijos atvaizdu pasaulyje. Nuo tada krikščionybė Maltoje pradėjo plėtotis, nors išgyveno ir sunkių laikotarpių. Ir dabar ten garbinamas Dievo Sūnus, Švč. Mergelė Marija ir šv. Paulius su Publijum bei kiti šventieji. Šalyje veikia net 355 bažnyčios – ištaigingos bazilikos ir mažos bažnytėlės.

Budžibos mieste vos ne kiekvieną vakarą dalyvavome šv. Mišiose, kurios vyko Šv. Pauliaus sudužusio laivo vardu pavadintoje bažnyčioje. Sostinėje Valetoje aplankėme kitą tokio pat vardo, bet daug puošnesnę bažnyčią, kurioje saugoma šv. Pauliaus rankos kaulo relikvija. Vieną sekmadienį vykome į kitą miestą – Miletą (Mellieha), kur Dievo Motinos vardo bažnyčioje šv. Mišios buvo aukojamos anglų kalba. Būtent šios bažnyčios altoriuje puikuojasi Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu freska, nutapyta apaštalo Luko. Pati freska – ne altorius centre, o truputį kairiau, nes uolos nenorėta judinti, freską perkeliant į centrą. Presbiterijoje – šventųjų Pauliaus ir Luko skulptūros bei jų paveikslai, liudijantys buvimą Maltoje.

Kelionės metu aplankėme daug šalies kultūros ir istorijos paminklų. Didžiuosiuose miestuose susipažinome su gražiomis didingomis šventovėmis: Mostos (Mosta) mieste – su Švč. Mergelės Marijos bažnyčia; Mdinoje (Mdina) – su Šv. Pauliaus katedra; Rabate (Rabat) – su Šv. Pauliaus ir Šv. Agotos katakombomis; Valetoje – su Šv. Jono vicekatedra, Maltos Ordino centru; Gozo saloje – su Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Šv. Onos bažnytėle ant jūros kranto (jos altoriuje – retas paveikslas: šv. Ona, Mergelė Marija su kūdikėliu, Juozapas ir angelas) ir kt. Visose šventovėse matėme Velykų žvakę.

Aplankėme akvariumą, paukščių parką, stiklo gaminių įmonę, paveikslų galeriją, Dž. F. Kenedžio (JAV prezidento) parką, muziejus, maudėmės Viduržemio jūroje. Vieną dieną plaukėme į Siciliją, aplankėme Taorminos kurortą ir Etnos ugnikalnį, grožėjomės tenykščia gamta ir senaisiais miestais.

Atsisveikinome su Malta, dalyvaudami Šv. Pranciškaus Asyžiečio naujos architektūros bažnyčioje vykusiose pamaldose. Jos altoriuje – prisikėlusio Jėzaus skulptūra. Čia išvydome ir pagal šv. Faustinos regėjimą nutapytą „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ paveikslą. Grįžome kupini gražių įspūdžių, sustiprėję dvasiškai, pažinę iki šiol mums mažai žinomus kraštus.

¹ Malta (2008). Visuotinė lietuvių enciklopedija. XIV t. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 172–177.

² Rubšys A. (1997) Raktas į Naująjį Testamentą. I dalis. – Vilnius: Katalikų pasaulis, p. 260–284.

³ Šventasis raštas (2009). Senasis ir Naujasis Testamentas. Trečias pat. ir papild. leidimas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, p. 2300–2520.

© 2014 „XXI amžius“