Popiežius Meksikoje

Popiežius Pranciškus prie Gvadalupės Dievo Motinos, Meksikos ir visos Amerikos globėjos, paveikslo

Popiežių sutinkantys plakatai Meksikos miestų gatvėse

Meksikos indėnų ritualinis šokis laukiant Popiežiaus atvykimo

Vyskupas Samuelis Ruisas kalbasi su Čiapaso indėnų atstovu

Šventasis Tėvas pietauja su čiabuvių atstovais

Prie sienos su Jungtinėmis Valstijomis popiežius Pranciškus palaimino kryžius, kurie vėliau nuvežti į kaimynines amerikiečių vyskupijas

Vasario 12-17 dienomis Meksikoje su apaštališkuoju vizitu lankėsi popiežius Pranciškus. Apžvelgiame jo kelionę šioje Šiaurės Amerikos šalyje.

Visiems piliečiams reikia galimybių būti savo likimo kūrėjais

Po ilgo skrydžio iš Romos ir kelių valandų sustojimo Havanoje, kur įvyko istorinis susitikimas su Maskvos patriarchu, vasario 12-osios, penktadienio, vakarą (Lietuvos laiku – šeštadienio rytą) popiežius Pranciškus pasiekė Meksikos sostinę. Oro uoste jo laukė šalies prezidentas Enrikė Penja Nietas ir vyskupai. Sutiktuvės buvo neformalios, be oficialių kalbų ir valstybinių himnų. Pirmas oficialus Popiežiaus vizito Meksikoje įvykis – susitikimas Meksikos prezidentūroje – Tautos rūmuose – vasario 12-osios rytą. Jame dalyvavo Meksikos valdžios vadovai, visuomenės atstovai ir užsienio šalių diplomatai, o popiežius Pranciškus pasakė pirmąją šios kelionės kalbą.

„Šiandien atvykstu kaip gailestingumo ir meilės misionierius, ir kaip sūnus, trokštantis pagerbti savo motiną, Gvadalupės Mergelę, – sakė popiežius Pranciškus. – Meksika yra didelė šalis, su daugybe gamtos turtų ir bioįvairove, apimančia visą plačią jos teritoriją. Bet manau ir drįstu sakyti, kad didžiausias turtas yra jaunimas, leidžiantis su viltimi žiūrėti į ateitį“. Tai, pasak Popiežiaus, savaime ragina susimąstyti apie visiems tenkančią atsakomybę už Meksikos, kurios trokštame,   kurią perduosime būsimoms kartoms, kūrimą. „Tai verčia gerai įsisąmoninti, kad vilties kupiną ateitį šiandien privalo kurti sąžiningi žmonės, sugebantys siekti bendro gėrio. Atsakingųjų už visuomeninį, politinį ir kultūrinį gyvenimą pareiga – sukurti visiems piliečiams galimybes būti savo likimo kūrėjais“, – sakė Popiežius ir paminėjo šeimos svarbą visuomenės gyvenime, visų teisę į būstą, darbą, maistą, teisingumą, sveiką ir taikią aplinką.

Gvadalupės šventovėje

Vasario 13-ąją, šeštadienį, Popiežius aukojo šv. Mišias Gvadalupės Dievo Motinos, Meksikos ir visos Amerikos globėjos, šventovėje. „Marija lanko savo giminaitę Elzbietą. Apie tai kalba Gvadalupės Dievo Motinos šventės Mišių Evangelija. Šioje šventovėje, šiuose namuose, šie Evangelijos žodžiai įgauną ypatingą skambesį, – sakė Šventasis Tėvas. – Marija panoro aplankyti ir šią Amerikos žemę, susitikti su jos gyventojais, kuriems šioje vietoje įvykusiame susitikime atstovavo vietinis indėnas Chuanas Diegas (šv. Jonas Didachas). Kaip kitados išvykusi į kelionę iš Galilėjos į Judėją, panašiai Marija pasiekė ir čionykščius gyventojus, prabilo į juos jų gimtąja kalba. Kaip kitados atskubėjo patarnauti savo nėščiai giminaitei, taip ir čia Marija meilingai savo užtarimu lydi į Meksikos žemę. Ji pasirodė paprastam, iš kitų niekuo neišsiskiriančiam jaunam indėnui. Ir dabar ji renkasi nesvarbius, iš kitų niekuo neišsiskiriančius žmones. Toks jos pasirinkimas nėra prieš nieką nukreiptas, bet yra visų labui. Tas pirmasis stebuklingas susitikimas įvyko vieną 1531 metų gruodžio rytą. Ši šventovė saugo jo atminimą. To susitikimo metu Dievas sužadino jauno vyro Chuano Diego ir visos jo tautos viltį. Ir šiandien Dievas yra visų mažutėlių, visų kenčiančių, atstumtųjų, iš namų išvarytų ir sau vietos nerandančių žmonių viltis. Ir šiandien Dievas ramina širdis tėvų ir motinų, kurių vaikai turėjo palikti namus ir iškeliauti ar tapo nusikaltėlių aukomis. Kai apsilankome šioje šventovėje, – sakė Popiežius, – ir mums gali nutikti tas pats, kas nutiko Chuanui Diegui. Mes žiūrime į Mariją iš mūsų konkretaus gyvenimo perspektyvos, žiūrime į ją iš mūsų skausmo, baimės, liūdesio ir sielvarto. Žiūrime į ją ir sakome: „Esu paprastas žmogus. Ką gi aš galiu padaryti?“ Žiūrime į ją iš savo bejėgiškumo ir nusivylimo, kartais net praradę viltį, kad kas nors gali pasikeisti į gera. O vis dėlto, turime tikėti, – sakė popiežius Pranciškus, – kad verkiančiųjų ašaros niekada nenueina veltui, kad tyli malda visada kyla į Dangų ir kad Marija kiekvieną žmogų apgaubia savo apsiaustu. Jai padedant ir su ja Dievas tampa mūsų broliu ir bendrakeleiviu, kartu su mumis neša kryžių ir neleidžia, kad mūsų skausmai mus sugniuždytų“. Mišios baigėsi Gvadalupės Marijos paveikslo vainikavimu popiežiaus Pranciškaus iš Romos atvežtu vainiku.

Popiežius meldėsi kartu su Meksikos indėnais

Pirmadienį, ketvirtąją savo kelionės dieną, popiežius Pranciškus iš pat ryto išvyko į Meksikos pietinėje dalyje, už beveik tūkstančio kilometrų nuo sostinės esančią Čiapas (Chiapas) valstiją. Ten jo laukė du susitikimai – Mišios Šv. Kristoforo de las Kaso (San Cristóbal de las Casas) mieste ir susitikimas su šeimomis valstijos sostinėje Tuksla Gutjerese (Tuxtla Gutierrez). Ypatingas šio pietinio Meksikos pakraščio bruožas yra jo etninė sudėtis: maždaug trečdalis gyventojų tarpusavy bendrauja ne ispaniškai, bet vietinėmis indėnų kalbomis. Iš viso Meksikoje iš 120 milijonų gyventojų, apie 15 milijonų priklauso maždaug 50 etinių grupių, kalbančių savo kalbomis, kurioms vietiniu mastu pripažįstamas oficialus valstybinės kalbos statusas. Vis dėlto praktiškai dėl įvairių kultūrinių, socialinių ir demografinių priežasčių čiabuvių kalbos Meksikoje nyksta. Vis dažniau net ir kasdieniame bendravime naudojama ispanų kalba. Kitas čiabuviams, deja, būdingas bruožas yra socialinė atskirtis ir skurdas.

Pirmadienio Mišiose Šv. Kristoforo de las Kaso mieste popiežius Pranciškus susitiko su katalikais indėnais. Miesto pavadinimas užsimena apie didį indėnų teisių gynėją – Baltramiejų de las Kasą, XVI amžiuje mirusį dominikoną, pirmąjį vyskupą Čiapas valstijoje. Iš pradžių miestas buvo dedikuotas tik šv. Kristoforui (San Cristóbal), tačiau 1848 metais į pavadinimą įtraukta ir dominikono pavardė. Baltramiejus de las Kasas išgarsėjo kaip indėnų gynėjas, pasmerkęs ir stojęs prieš savo tautiečius ispanus, kurie troško tik pralobti, nevengė smurto. „Jūs visi esate mirtinos nuodėmės būklėje dėl savojo žiaurumo“, – viešai nuo sakyklos skelbė jis. Reikšminga tai, kad vėliau indėnų apgynimui dominikonas išvystė teoriją, kuri, kaip šiandien daugelis sutinka, yra vienas iš pirmųjų rimtų žmogaus teisių ir laisvių teorizavimo bandymų, paveikęs tiek tuometinę Ispanijos politiką, tiek vėlesnę minties plėtotę.

Šv. Kristoforo de las Kaso mieste aukotose Mišiose Šventojo Rašto skaitiniai ir Visuotinės maldos kreipiniai buvo skaitomi keturiomis vietinėmis indėnų kalbomis. Liturgijoje buvo ir kitų čiabuvių tautų liaudies pamaldumui būdingų elementų. „Li smantal Kajvaltike toj lek“ (Tobulas Viešpaties duotas teisynas), – vietinės tsotsilų genties kalba ištarė Popiežius 18 psalmės eilutę, pradėdamas Mišių homiliją. Toliau psalmininkas kalba apie Viešpaties įstatymo laikymosi pasekmes, apie Viešpaties įstatymo poveikį žmonėms. Viešpaties įstatymo laikymasis dvasią gaivina, išminties moko varguolį, džiugina širdis, akims duoda šviesybę. Popiežius homilijoje pacitavo centrinės Amerikos majų genties „Bendruomenės knygą“: „Ir štai aušra patekėjo virš visų susirinkusių genčių. Ir žemę tuoj pat pagydė saulės spinduliai“. „Ir čia girdime laisvės troškimo aidą, – sakė Pranciškus. – Girdime skelbiant pažadėtąją žemę, kurioje nebus priespaudos ir kančios. Daugybės tautų širdyse ir atmintyje giliai įspaustas šis troškimas. Mūsų dangiškasis Tėvas gerai supranta šį troškimą. Jis atsiuntė mums savo Sūnų Jėzų Kristų, kuris mus lydi gyvenimo kelionėje“. Pasak Šventojo Tėvo, įvairiais būdais bandyta nutildyti šį žmogaus širdies troškimą: bandyta žmogaus sielą padaryti nejautrią; bandyta užmigdyti mūsų vaikų ir jaunimo jautrumą, tvirtinant, kad jie nieko negali pakeisti ir geriau netikėti svajonėmis, kurios niekada neišsipildys. Čiabuvių gentys sistemingai ir struktūriškai buvo išstumtos į visuomeninio gyvenimo paribius. Vieni skelbė, kad jų kultūra ir tradicijos menkavertės, kiti, galios ir pinigų troškimo apakinti, apiplėšė ir užnuodijo čiabuvių žemes. „Kaip liūdna! – sakė Popiežius. – Ir kaip labai reikia prašyti už tai atleidimo! Jūs esate reikalingi šiandieniniam vartojimo kultūros nuskurdintam pasauliui! Reikia jūsų senolių išminties! Reikia jūsų dosnumo ir bendravimo kultūros!“

Pietūs su čiabuviais ir malda už ligonius

Čiapas valstijos gyventojai čiabuviai yra patys vargingiausi Meksikoje. Šimtmečiais jų patiriami sunkumai buvo ignoruojami. Jie privalėjo asimiliuotis išsižadant savo kalbos, tradicinės kultūros ir gyvensenos būdo, žemės ir valdžios. Palyginti neseniai ir Bažnyčios vadovai suvokė, kad dar nevėlu padėti engiamiems įvairių kalbų ir kultūrų čiabuviams išsaugoti istorinę atmintį, etninę kultūrą ir krikščionišką tikėjimą einant socialinio teisingumo gynimo keliu. Vyskupas Samuelis Ruisas (Samuel Ruiz), Šv. Kristoforo de las Kaso vyskupas, kurį vietiniai gyventojai pagal vietinę tarmę vadina „tatič Samuel“ (tėte Samueliu), buvo vienas iš didžiųjų Čiapas valstijos gyventojų žmogaus teisių gynėjų. Tikintieji dar labai gyvai mena prieš penkerius metus mirusį savo ganytoją, kuris vyskupijai vadovavo keturis dešimtmečius. Jo palaikai ilsisi Šv. Kristoforo (San Cristóbal) katedroje, kurioje lankėsi popiežius Pranciškus, norėjęs asmenine malda prie jo kapo pagerbti uolų ir ištikimą Bažnyčios Meksikoje ganytoją. Vysk. S. Ruisas žinomas toli už Meksikos ribų kaip taikdarys. Mažiau žinomas pastoracinis vyskupo rūpinimasis čiabuviais. Norėdamas būti ganytoju visiems, išmoko ne vienos čiabuvių tautos kalbą, per keturis pastoracinės veiklos dešimtmečius Šv. Kristoforo de las Kaso vyskupijoje pelnė daugumos čiabuvių pagarbą. Vyskupo S. Ruiso pastoraciniai sprendimai buvo labai svarbūs vyskupijos gyvenimui. Ir dabar jie kai ką pakeičiant, kai ką patobulinant, tebeduoda puikių rezultatų.

Vienas iš jų yra susituokusių diakonų tarnystė, kurią vyskupijoje vykdo čiabuviai nuolatiniai diakonai, tapę nepamainomais vyskupijos sielovados vadovais. Diakonams vadovauja ir juos formuoja kunigai, tačiau būtent čiabuvių diakonai tam tikru būdu tapo tikraisiais krikščionių bendruomenės lyderiais, vykdo įvairias tarnystes, įskaitant Žodžio liturgiją ir Komunijos dalijimą šv. Mišiose.

Pasibaigus šv. Mišioms, čiabuvių tikinčiųjų bendruomenių atstovai pristatė ir įteikė popiežiui Pranciškui Šventojo Rašto vertimus į vietines čiabuvių kalbas. Jie sveikino Popiežių savo kalbomis, o dabartinis Šv. Kristoforo de las Kaso vyskupas Felipė Arismendis Eskivelis (Felipe Arizmendi Esquivel) Popiežiui vertė į ispanų kalbą. Paskui Šventasis Tėvas pietavo vyskupo namuose su vyskupu ir grupe čiabuvių – kunigu, diakonu su žmona, vienuole, jaunuoliu, katechete. Popiežius Pranciškus jiems parodė ypatingą dėmesį, panašiai kaip Čiapas katedroje, kurioje su popiežiumi Pranciškumi galėjo asmeniškai pasisveikinti šimtai ligonių, neįgaliųjų su artimaisiais ir juos slaugančiais globėjais. Apėjęs sausakimšą katedrą popiežius atsisveikino paprašęs, kad visi pasimelstų už ligonius: „Ligoniai prisiėmė dalį Jėzaus kryžiaus, padeda Jėzui jį nešti. Prašykime Jėzaus, kad jiems duotų jėgų ir paguostų, o Mergelės Marijos prašykime, kad ligonius globotų ir suteiktų ramybę“, – kalbėjo Šv. Kristoforo de las Kaso katedroje popiežius Pranciškus.

Pavojingiausia pagunda – nusivylimas

Tęsdamas apaštališkąjį vizitą Meksikoje, antradienį Popiežius lankėsi Morelijos (Morelia) mieste, už poros šimtų kilometrų į vakarus nuo sostinės. Čia aukojo šv. Mišias, kuriose dalyvavo kunigai, vienuoliai ir seminaristai, šia proga atvykę iš visų Meksikos vyskupijų.

Mišių homilijos pradžioje popiežius priminė posakį: „Sakyk man, kaip tu meldiesi, o aš pasakysiu, kaip tu gyveni; sakyk man, kaip tu gyveni, o aš pasakysiu, kaip tu meldiesi“. Mūsų malda atspindi mūsų gyvenimą, ir jis kalba apie mūsų maldą. Maldos išmokstama, kaip išmokstama vaikščioti ir kalbėti. Vargas mums, jei mes Kristumi nesidalintume su kitais, jei neliudytume, ką matėme ir girdėjome. Mes prašome dangiškąjį Tėvą, kad jis neleistų mūsų gundyti. „Kokios pagundos gresia mums šiandien? – klausė kunigų ir vienuolių Pranciškus. – Jas galima apibendrinti vienu žodžiu – nusivylimas. Sunkumų, su kuriais kasdien susiduriame, akivaizdoje velnias su mumis kovoja savo mėgiamiausiu ginklu – gundo mus nusivilti ir pasiduoti. Esame gundomi užsidaryti zakristijose, pasislėpti tariamai saugiuose apkasuose; esame gundomi ne tik nekurti naujų projektų, bet ir nedėkoti Dievui ir jo nešlovinti. Dėl to Jėzus mus ir moko prašyti Dangiškąjį Tėvą, kad neleistų mūsų gundyti“.

Popiežius ragino Meksikos kunigus ir vienuolius atsiminti ir savo šalies evangelizavimo istoriją, atvedusią iki mūsų dienų. Homilijoje paminėtas ir pirmasis Popiežiaus lankomos vietos vyskupas Vasko Vaskesas de Kviroga (Vasco Vćsquez de Quiroga), buvęs teisininkas ir vietinių indėnų gynėjas, kuris jau brandžiame gyvenime atpažino pašaukimą į kunigystę ir galiausiai tapo vyskupu.

Šis ispanas, dėl indėnų tapęs indėnu, matydamas išnaudojamus ir niekinamus žmones, nepasidavė nusivylimo pagundai, bet visą gyvenimą skyrė kovai su neteisybe. Į žmonių kančias jis atsiliepė tikėjimu ir konkrečiais veiksmais jų labui. Dėl to indėnai jį vadino „Tata Vasco“. Tai purepechas genties kalba reiškia „Tėvelis Vasco“. Jėzus mus moko šiuo vardu kreiptis į Dievą. Prašykime jį, kad neleistų mūsų gundyti, neleistų pasiduoti nusivylimui, kad padėtų gerai visada atsiminti mūsų tikėjimo protėvius, kurie savo gyvenimu mus moko tarti: „Tėve mūsų“.

Žodžiai darbininkams ir darbdaviams

Paskutinę vizito Meksikoje dieną popiežius Pranciškus, atvykęs į Sjudad Chuareso (Ciudad Juarez) miestą susitiko su darbo pasaulio atstovais – ne tik su darbininkais, bet ir su darbdaviais, verslininkais ir pramonės įmonių vadovais. Kreipdamasis į juos, Popiežius sakė, kad nors iš šalies žiūrint galėtų atrodyti, kad darbininkai ir darbdaviai atstovauja antagonistiniams interesams, tačiau iš tiesų taip nėra, nes visiems turi rūpėti, kad žmonės turėtų darbą, kad kiekvienas būtų naudingas visuomenei, kad jaunimas turėtų ateitį. „Didžiausia šių laikų problema, su kuria susiduria šios šalies jaunimas, – sakė Popiežius, – yra ribotos lavinimosi galimybės ir su tuo susijęs nedarbas, kuris sukuria skurdo situacijas. Deja, šiais laikais viešpatauja ekonominės naudos paradigma, kuri nulemia ir žmonių tarpusavio santykius. Siekiama, kiek įmanoma, didesnio pelno bet kuria kaina ir tuoj pat. Tai ne tik kenkia verslo etikai, bet šitaip užmirštama, kad pati geriausia investicija yra investavimas į žmones, į šeimas, galimybių kūrimas“.

Popiežius paminėjo ir gana dažnai girdimą kritiką Bažnyčios socialiniam mokymui. Sakoma, jog ji norėtų, kad verslo įmonės taptų labdaros institucijomis. Tačiau Bažnyčios socialinis mokymas yra pranašiškas balsas, kuris padeda nesutrikti tarp siekių ir ambicijų. Kiekvieną kartą, kai negerbiamas žmogaus asmens integralumas, nukenčia visa visuomenė. Visi jos nariai turi rūpintis visų gėriu, nes visų likimai tarpusavyje susiję. Kokią ateitį norime palikti savo vaikams? „Visi žinome, kad kurti teisingos visuomenės projektus ir juos įgyvendinti nelengva. Tačiau kartu žinome, kad bus kur kas blogiau, jei ateitį atiduosime į korupcijos, brutalumo ir nelygybės rankas, – sakė Šventasis Tėvas. – Žinome, kad nelengva suderinti visų darbo pasaulio dalyvių interesus, tačiau žinome, kad labai daug žalos padaroma tuomet, kai nebandoma susitarti. Raginu jus svajoti apie tokią Meksiką, kokią norėtumėte palikti savo vaikams, Meksiką be pirmos ir antros rūšies žmonių, tokią, kurioje būtų pripažįstamas kiekvieno žmogaus turimas Dievo vaiko orumas“.

Gana mirties ir išnaudojimo

Šventasis Tėvas Pranciškus apaštališkąją kelionę Meksikoje užbaigė simboliškai Meksikos ir JAV pasienyje, prie monumentalaus kryžiaus Sjudad Chuareso parodų arenos zonoje, kurioje trečiadienio popietę aukojo paskutiniąsias šv. Mišias Meksikoje. Paminklinis kryžius pastatytas prie pat valstybes skiriančios metalinės tvoros. Popiežius prie kryžiaus pasimeldė ir suteikė palaiminimą migrantams, žuvusiems bandant pereiti sieną, esantiems JAV, įkalintiems arba JAV policijos ieškomiems. Pagerbdamas aukas popiežius po kryžiumi padėjo gėlių puokštę.

Dėkodamas visiems, kurie padėjo surengti apaštališkąją kelionę, Popiežius sakė, kad Meksika yra staigmenų šalis. Jam paliko įspūdį per visas kelionės dienas regėtas vaizdas žmonių, atėjusių į gatves jo pasitikti. „Daug vyrų ir moterų rankose laikė iškeltus savo mažus vaikus, juos man rodė. Šie vaikai, – tęsė popiežius Pranciškus, – yra Meksikos ateitis, juos prižiūrėkime, mylėkime. Tai – mūsų rytdienos pranašystė, naujosios aušros ženklas. Prisipažinsiu, ne kartą veržėsi ašaros matant, kiek daug vilties tautoje, kuri tiek daug kenčia. Kartais gyvenimas gali atrodyti kaip gūdi naktis, tačiau Dievas eina kartu su mumis palaikydamas viltį. Kelionėje įsitikinau, kad meksikiečių tautoje yra daug vilties žiburėlių; jūsų liudijime, jūsų veiduose pamačiau jumyse esantį Dievą, kuris kartu su jumis keliauja šioje žemėje, vadovaudamas ir palaikydamas viltį. Daug vyrų ir moterų kasdienėmis pastangomis leidžia, kad meksikiečių visuomenės negaubtų tamsybė“. Pacitavęs meksikiečių poetą Oktavijų Pasą (Octavio Paz), popiežius Pranciškus sakė: „Jei yra kažkas, kas gali iššifruoti žmogų kaip žvaigždžių raštą dangaus skliaute, tai tik Dievo buvimas, slėpiningas, tačiau realus, konkrečiame visų žmonių kūne, o ypatingai – pačių vargingiausių Meksikos vargdienių kūnuose“.

Šv. Mišiose prie Meksikos ir JAV sienos popiežius Pranciškus pasmerkė neteisingumo situacijas, kurias patiria visi, kurie dėl skurdo ir smurto verčiami keliauti į šiaurės Ameriką.

Sjudad Chuarese, kaip ir kitose pasienio zonose, susikaupęs didžiulis migrantų skaičius iš visos Centrinės Amerikos ir kitų žemyno kraštų, kartu ir meksikiečių, kurie stengiasi pereiti į kitą pusę. Šis perėjimas yra kupinas baisiausio neteisingumo: žmonės paverčiami vergais, įkaitais, pagrobiami, daugelis mūsų brolių paverčiami prekybos žmonėmis aukomis. Jie vargsta ne tik vargą, bet ir visokį smurtą. Jaunuoliai žudomi kaip galvijai, jei tik pabando ištrūkti iš smurto ir narkotikų pragaro. Ir ką sakyti apie moteris, iš kurių atimtas gyvenimas? „Gana mirties ir išnaudojimo, – tęsė Popiežius. – Prašykime Dievo, kad suteiktų atsivertimo malonę, kad išmoktume verkti, kad mūsų širdys būtų atviros. Visuomet yra galimybė pasikeisti, visuomet galima suspėti sureaguoti, kad pakeistume tai, kas žudo mus, kaip tautą, kas nužmogina žmogų. Visuomet yra laikas prašyti Dievo gailestingumo. Gailestingumas drąsina matyti dabartį, pasitikėti visu tuo, kas sveiko ir gero glūdi žmogaus širdyje. Dievo gailestingumas yra mūsų skydas ir stiprybė.

Tai yra ašaros, kurios leidžia atverti kelią į persimainymą, suminkštinti širdis, nuskaidrinti žvilgsnį ir pamatyti nuodėmės liūną, kuriame daug kartų būname pasinėrę. Ašaros geba sušvelninti žvilgsnį ir sukietėjusį nusistatymą kitų kančios atžvilgiu. Ašaros, sakė popiežius Pranciškus, gali sužadinti lūžį, leidžiantį atsiversti. Petras, išdavęs Jėzų, pravirko, o jo ašaros atvėrė jam širdį. Šiais gailestingumo metais noriu su jumis šioje vietoje šauktis dieviškojo gailestingumo, prašyti ašarų ir atsivertimo malonės“.

Popiežius, padėkojo tūkstančiams žmonių, atvykusių į šv. Mišias kitoje sienos pusėje, JAV, ypač susirinkusiuosius į gretimo El Paso miesto universiteto stadioną „Sun Bowl“ su savo vyskupais. „Technologijų dėka, – sakė Pranciškus, – galime kartu melstis, giedoti ir jauti gailestingąją Viešpaties meilę, kuria dalytis negali sukliudyti jokia siena“.

Apie kitus popiežiaus Pranciškaus susitikimus Meksikoje rašysime prieduose „Pro vita“ ir „Žvilgsniai“.

* * *

Religijos laisvė Meksikoje atkurta tik prieš porą dešimtmečių, praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje, o prieš 24 metus,1992-aisiais, buvo atkurti Meksikos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai. Prie to gerokai prisidėjo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Meksikoje 1979 metais. Tąkart Šventąjį Tėvą Meksikos vyskupai pasitiko dėvėdami civilinius rūbus. Tik vienas popiežius dėvėjo sutaną.

Šiandien Meksikoje gyvena apie 120 mln. žmonių, iš kurių apie 110 mln. yra katalikai. Sielovadai vadovauja 176 vyskupai ir apie 13 tūkst. kunigų. Bažnyčia išlaiko 8 tūkst. visų pakopų mokyklų ir du šimtus ligoninių.

Popiežius Jonas Paulius II po ano lemtingo vizito 1979 metais Meksiką aplankė dar keturis kartus – 1990, 1993, 1999 ir 2002 metais. Vieną kartą, 2012 metais, Meksikoje lankėsi Benediktas XVI. Šis pirmasis popiežiaus Pranciškaus apsilankymas bus jau septintasis popiežiaus vizitas Meksikoje.

Pagal Vatikano radiją

© 2016 „XXI amžius“