|
Jūs nesate vieni Popiežiaus Pranciškaus solidarumo raiška apsilankius pabėgėlių stovykloje Mindaugas Buika
Popiežius Pranciškus, patvirtindamas, kad vienas didžiausių pastoracinių ir socialinių jo pontifikato rūpesčių yra kenčiančių pabėgėlių ir migrantų reikalai, su trumpu bet prasmingu vizitu aplankė Graikijai priklausančią Lesbo salą Egėjo jūroje, kurioje telkiasi tūkstančiai prieglobsčio Europos Sąjungoje ieškančių migrantų, per Turkiją atvykstančių iš karinio konflikto apimto Artimųjų Rytų regiono, ypač iš Sirijos, Afganistano, Pakistano ir kitų šalių. Šį kartą Bažnyčios solidarumo raiška buvo ekumeninė, kadangi balandžio 16 dieną su Šventuoju Tėvu nedidelėje, vos 90 tūkstančių gyventojų, daugiausia graikų stačiatikių, turinčioje Lesbo saloje taip pat lankėsi Stačiatikių Bažnyčios vadovas Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus ir Atėnų bei visos Graikijos stačiatikių arkivyskupas Jeronimas II. Kadangi tokiomis neįprastomis aplinkybėmis tai buvo pirmasis popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Graikijos teritorijoje, tai Lesbo saloje, jį pasitiko tos šalies ministras pirmininkas Aleksis Cipras (Alexis Tsipras) ir dalyvavo susitikimuose su pabėgėlių bendruomene. Svarbu, kad šis Šventojo Tėvo vizitas įvyko praėjus kelioms savaitėms po to, kai Europa ir Turkija pasirašė susitarimą dėl migrantų iš Graikijos grąžinimo. Apžvalgininkai su ironija pastebi, kad už tai Turkijai bus išmokėtas didžiausias valstybinis 6 milijardų eurų kyšis, ir šį amoralų aktą kenčiančių žmonių sąskaita griežtai sukritikavo tarptautinės žmogaus teises ginančios organizacijos. Kaip netiesioginį protestą prieš tą sprendimą ir norą duoti konkretų svetingumo liudijimą, reikėtų laikyti tai, kad sugrįždamas į Romą popiežius Pranciškus parsivežė tris pabėgėlių musulmonų iš Sirijos šeimas, kuriomis pavesta rūpintis Šv. Egidijaus bendruomenei. Beje, abi Vatikano parapijos jau yra priglaudusios dvi pabėgėlių šeimas, atsiliepdamos į Šventojo Tėvo kvietimą, kad kiekviena Europos katalikų parapija priimtų bent po vieną į kontinentą 2015 metais atvykusią migrantų šeimą, rodytų sektiną krikščionišką gailestingumą šiems nelaimingiems žmonėms. Dievo gailestingumas skirtas visiems Lankydamasis Lesbo saloje įkurtame Marijos pabėgėlių centre, kuriame šiuo metu laikiną prieglobstį yra gavę apie 2,5 tūkstančio žmonių, popiežius Pranciškus emocingai ir nuoširdžiai su jais bendravo, šimtams asmeniškai paspausdamas rankas, ypač jautriai sveikindamas vaikus. Vėliau šiai pabėgėlių bendruomenei sakytoje kalboje jis pabrėžė, kad gerai supranta jų dramatišką padėtį ir išgyvenimus, bėgant nuo persekiojimų, gelbstint vaikus ir šeimas. Jūs žinote, kas yra tikras skausmas, kai reikia palikti viską, kas brangu, bet galbūt sunkiausias yra nežinojimas, ką atneš ateitis, sakė Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, kad šimtai tūkstančių pabėgėlių tikisi kurti naują ir saugų gyvenimą Europoje, bet dažnai nesulaukia reikiamo svetingumo. Tačiau jie nėra vieni, su jais krikščioniškos Bažnyčios. Tai patvirtina bendras Popiežiaus, patriarcho Baltramiejaus ir arkivyskupo Jeronimo II apsilankymas Lesbo saloje. Taip norėta atkreipti ir pasaulio dėmesį į šią didelę humanitarinę krizę prašant, kad būtų imtasi neatidėliotino jos sprendimo. Mes, kaip tikėjimo žmonės, norime pakelti balsą ir kalbėti jūsų naudai, sakė Šventasis Tėvas pabėgėliams. Atsiliepimas tokioje tragiškoje situacijoje turi būti vertas tikro žmoniškumo vardo, žinant, kad Dievas sukūrė žmoniją, kad ji būtų viena šeima ir todėl kiekvieno iš mūsų brolio ar sesers kančios paliečia visus. Ir skaudu žinoti, anot popiežiaus Pranciškaus, kad kai kas ignoruoja tų žmonių kančias ar net nori gauti iš to naudos, daro politiką ar užsiima pelninga pabėgėlių kontrabanda. Tokios krizės atskleidžia ir geriausias žmogiškumo, bendruomeniškumo savybes, užuojautą ir nesavanaudišką paramą. Tai liudija savanorių veikimas Lesbo saloje. Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į graikų tautos, išgyvenančios didelius ekonominius sunkumus, dosnumą savo žemėje priimant dešimtis tūkstančių pabėgėlių. Jis nurodė pasiaukojančią daugybės jaunų žmonių Europoje ir visame pasaulyje veiklą gelbstint atvykėlius ir nuoširdžiai padedant jiems. Reikia dėkoti Dievui, kuris niekada nepalieka žmonių vienų pačiose sunkiausiose situacijose. Svarbus yra solidarumas bei tarpusavio pagalba pabėgėlių bendruomenėje. Tai skatina niekada neprarasti vilties. Didžiausia dovana, kurią vieni kitiems galime duoti, yra artimo meilė, gailestingas žvilgsnis, pasirengimas išklausyti ir suprasti, padrąsinimo žodis ir malda. Dalinkitės šiomis dovanomis, linkėjo popiežius Pranciškus. Jis priminė krikščionims brangų evangelinį Gerojo Samariečio pavyzdį, pagelbstint viskuo, kuo įmanoma, nelaimės ištiktam žmogui. Tai žinia apie Dievo gailestingumą, kuris skirtas visiems, bei yra raginimas tokiu pat gailestingumu atsiliepti konkrečiomis aplinkybėmis. Tegul visi mūsų broliai ir seserys Europoje kaip Gerasis Samarietis ateina jums į pagalbą broliškumo, solidarumo ir pagarbos žmogiškajam orumui dvasioje. Tai yra išskirtinis šio žemyno istorijos bruožas, sakė Šventasis Tėvas. Dėmesingai išklausytą kalbą (dar kalbėjo patriarchas Baltramiejus ir arkivyskupas Jeronimas II) jis užbaigė ypač pabrėždamas savo artumą pabėgėlių vaikams, seniems žmonėms bei kenčiantiems kūno ir sielos negalavimus, visiems linkėdamas stiprybės ir ramybės malonių. Dorotis su tragedijos priežastimis Visai Bažnyčiai ir tarptautinei bendruomenei aktualų mokymą popiežius Pranciškus pratęsė pagrindiniame Lesbo salos mieste Mitilėnėje, susitikęs su valdžios atstovais ir nedidele, vos šimto narių, vietine katalikų bendruomene. Pirmiausia jis vėl išreiškė pasigėrėjimą Graikijos žmonėmis, kurie atvėrė duris ir širdis kenčiantiems svetimšaliams, dalindamiesi su jais viskuo, ką turi. Dievas atlygins jums už dosnumą ir kitoms kaimyninėms tautoms, kurios nuo pat pradžios su dideliu atvirumu svetingai priėmė daugybę priverstų migruoti žmonių, sakė Šventasis Tėvas. Šiuo atžvilgiu galima nurodyti Sirijai kaimyninį Libaną, krikščioniškiausią Artimųjų Rytų šalį, turinčią vos 4 milijonus gyventojų, bet priėmusią 1 milijoną pabėgėlių. Popiežius Pranciškus vėlgi su padėka pripažino, kad Lesbo saloje pabėgėliais rūpinosi didelės grupės pasišventusių savanorių grupės, katalikiškos paramos organizacijos, įskaitant Graikijos Caritas (Hellas Caritas) ir jėzuitų pabėgėlių tarnybą. Ši solidari atsakomybė toje tragiškoje situacijoje yra labai svarbi, kadangi atvykę pabėgėliai dažnai kupini nepasitikėjimo, baimės, netgi beviltiškumo savųjų išbandymų sąlygomis. Gerai žinoma, kad dėl spontaniško tūkstančių migrantų antplūdžio daugelyje Europos šalių ypač rytinėje kontinento dalyje, vietinėje visuomenėje iškilo didelis nepasitikėjimas, provokacijų pavojai ir kita suprantama įtampa bei teisėtas susirūpinimas, pripažino Šventasis Tėvas. Tačiau niekada negalima pamiršti, kad pabėgėliai ne tik skaičiai ir su jais susijusios išlaidos, bet pirmiausia asmenys, kurie turi veidus, vardus ir savo gyvenimo istorijas, sakė jis. Europa yra žmogaus teisių tėvynė ir kiekvienas prieglobsčio prašantis žmogus, atvykęs į šį kontinentą, turi pajusti, kad čia jam bus rodoma pagarba ir ginamos jo teisės, aiškino popiežius Pranciškus. Deja, daug tų žmonių, įskaitant vaikus, taip ir nepasiekia Europos krantų, žūsta jūroje, tampa nežmoniško ir nesaugaus transportavimo, plėšikavimo ir išnaudojimo aukomis. Todėl džiugu, kad Lesbo salos ir visos Graikijos, mūsų civilizacijos lopšio, piliečiai pripažįsta pabėgėlius kaip brolius ir seseris, nori statyti žmogiškumo tiltus, kad jie jaustųsi saugūs. Tačiau, deja, kitur yra statomos tvoros ir kitos kliūtys jų priėmimui ir vietoje pažangos stiprėja susiskaldymas, kuris anksčiau ar vėliau gali atvesti prie naujos konfrontacijos ir konfliktų, perspėjo Šventasis Tėvas dėl iškilusios ksenofobijos atvejų kai kuriose Europos dalyse. Jis pabrėžė, jog nepakanka skubiai atsiliepti į žmonių, kurie buvo priversti bėgti iš savo tėvynės, poreikius, bet ir užsiimti dramatiškos situacijos priežastimis ir dėti pastangas jų eliminavimui. Būtina grąžinti taiką ten, kur karas atnešė mirtį ir griuvėsius. Anot popiežiaus Pranciškaus, yra reikalingos ryžtingos priemonės ginklų tiekimo į konfliktinius regionus nutraukimui, kad būtų užtikrinta humanitarinė pagalba vietoje dabar paplitusių machinacijų ir stengimosi stiprinti politinę įtaką didžiulių aukų sąskaita. Nors Šventasis Tėvas konkrečių šalių neįvardijo, tačiau gerai žinoma, kad Artimuosiuose Rytuose teroro palaikymu ar tariama kova prieš jį savo vadinamuosius nacionalinius interesus bando išplėtoti Turkija, Iranas, Saudo Arabija ir Rusija, kurių veiksmai tik paaštrina situacijos dramatiškumą. Turi būti nepaliaujamai skatinamas bendradarbiavimas tarp tautų, tarptautinių organizacijų ir humanitarinių struktūrų, ir tie, kurie yra šalia fronto linijų, turi tam padėti, o ne nusišalinti ar provokuoti tolesnes kovas, sakė popiežius Pranciškus. Jis išreiškė viltį, kad netrukus didžiausiame Turkijos mieste Stambule įvyksiantis Pirmasis humanitarinis pasaulio viršūnių susitikimas šia prasme bus tikrai vaisingas. Pabėgėlių problema labai sudėtinga ir visiems reikia kartu darbuotis ją sprendžiant, ir čia krikščioniškų Bažnyčių ir kitų organizacijų įnašas yra privalomas bei svarus. Tai patvirtina ir Šventojo Tėvo apsilankymas Lesbo saloje pas pabėgėlius kartu su patriarchu Baltramiejumi ir Arkivyskupu Jeronimu II, pabrėžiant norą kartu bendradarbiauti visuose iššūkiuose, kad vietoje priešiškumo būtų kuriama meilės civilizacija. Baigdamas kalbą popiežius Pranciškus tvirtino, kad gailestingasis Dievas niekada nėra abejingas ir tolimas žmoniją žalojančioms tragedijoms ir su Jėzumi Kristumi rodo tikrąjį taikos kelią. Šio pasaulio blogio akivaizdoje Jis tapo mūsų tarnu ir tobula meilės tarnyste išgelbėjo pasaulį, Velykų laikotarpio dvasia kalbėjo Šventasis Tėvas. Sekdami šia tarnyste bei papildydami ją, ir mes turime pasiaukojančiai rūpintis kitais, išsklaidydami neretai širdis ir protus gaubiantį abejingumo šydą. Ačiū jums, kad esate žmoniškumo saugotojai, kad švelniai rūpinatės Kristaus kūnu, kuris kenčia su mažiausiais mūsų broliais svetimšaliais ir kuriuos jūs svetingai priėmėte, dėkojo Popiežius Pranciškus Lesbo salos bendruomenei. Ekumeninio pareiškimo bruožai Susitikę su pabėgėliais Šventasis Tėvas, patriarchas Baltramiejus ir arkivyskupas Jeronimas II iškilmingai pasirašė bendrą deklaraciją dėl migrantų pirmąjį tokio pobūdžio ekumeninį dokumentą. Jame patvirtintas gilus susirūpinimas dėl tragiškos padėties daugybės prieglobsčio svetur prašančių žmonių, kurie buvo priversti trauktis į Europą dėl kasdienės grėsmės jų išlikimui. Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovai pabrėžia, kad viešoji pasaulio nuomonė negali ignoruoti tos humanitarinės krizės, kurią sąlygojo smurtas ir kariniai konfliktai, etninių mažumų ir tikinčiųjų persekiojimai, žmogiškojo orumo, fundamentalių teisių ir laisvių pažeidimai, šeimų išvarymas iš jų namų. Priverstinės migracijos tragedija palietė milijonus, pavyzdžiui, iš Sirijos išvyko 5 milijonai, arba penktadalis tos šalies gyventojų, ir ši sudėtinga krizė reikalauja solidaraus, užjaučiančio bei dosnaus atsako ir neatidėliotino resursų sutelkimo. Iš Lesbo salos mes kreipiamės į tarptautinę bendruomenę, kviesdami drąsiai atsiliepti į šią humanitarinę krizę ir pagrindines jos priežastis diplomatinėmis, politinėmis ir karitatyvinėmis iniciatyvomis, ypač suvienijant pastangas Artimuosiuose Rytuose ir Europoje, ragina vyriausi Bažnyčių hierarchai. Patvirtinę savo vienybę siekiant taikos ir sprendžiant konfliktus dialogu, jie kviečia politinius lyderius visomis įmanomomis priemonėmis stengtis, kad individams ir bendruomenėms, įskaitant labiausiai persekiojamus krikščionis, būtų užtikrinta galimybė likti savo tėvynėse, įgyvendinti jų teises siekiant saugaus ir taikaus sambūvio. Tam reikalingas platus tarptautinis konsensusas, kuris įgalintų atkurti žmogaus teisių gynimą toje dabar susiklosčiusioje situacijoje, ypač vadinamosios Islamo valstybės teroristinių grupių kontroliuojamose teritorijose. Pabėgėlių atžvilgiu pirmiausia būtina saugoti etnines ir religines mažumas, kovoti su nusikalstama kontrabanda žmonėmis, vystyti saugias perkėlimo ir apgyvendinimo procedūras. Pabrėžę būtinumą pagelbėti šalims, kurios pirmosios atsiliepia priimdamos kenčiančius brolius ir seseris, (Libanui, Turkijai, Graikijai, Jordanijai), ganytojai primena jų ekonominius sunkumus bei terorizmo pavojus. Ir, be abejonės, visomis pastangomis reikia siekti karo ir smurto nutraukimo Artimuosiuose Rytuose bei kitur, kad, atkūrus teisingą ir pastovią taiką, priverstiniai migrantai galėtų sugrįžti į savo gimtuosius kraštus. To jie patys trokšta. Tačiau kol kas, tęsiantis humanitarinei krizei, religinės bendruomenės ir kitos paramos tarnybos turi koordinuoti iniciatyvas, kad būtų svetingai priimti ir apsaugoti visų tikybų pabėgėliai, jiems suteikiant laikiną prieglobstį. Pripažindami, kad šiandien Europa yra atsidūrusi vienoje iš sunkiausių humanitarinių krizių nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, Bažnyčių vadovai sako, kad šio iššūkio akivaizdoje visi Kristaus išpažinėjai turi prisiminti Viešpaties žodžius, kad laikų pabaigoje būsime teisiami pagal tai, kaip elgiamės su kenčiančiais, mažiausiais broliais, įskaitant prieglobsčio prašančius svetimšalius (žr. Mt 25, 3536, 40). Kreipimesi patvirtinę visų krikščionių pilnutinės vienybės siekį, popiežius Pranciškus, patriarchas Baltramiejus ir arkivyskupas Jeronimas II pripažįsta, kad šiame kelyje yra svarbus bendras socialinio teisingumo skatinimas. Dėl to, gindami pabėgėlių, migrantų ir visų marginalizuotų žmonių teises, jie taip stengiasi įgyvendinti visuotinę Bažnyčios tarnystės bendrajam gėriui misiją. Baigdami pareiškimą Bažnyčių vadovai dar kartą paragina tarptautinę bendruomenę savo prioritetu visada laikyti žmonių gyvenimo apsaugojimą kiekviename lygmenyje, kviečia nuolatinei maldai už visus didžiųjų nelaimių paliestus brolius ir seseris. Lesbo saloje Popiežius Pranciškus, patriarchas Baltramiejus ir arkivyskupas Jeronimas II susitelkė maldai už Egėjo jūroje nuskendusius migrantus, kurie bandė menkais laiveliais pasiekti Europos krantus. Jų atminimui Mitelėnės jūrų uoste į vandenį buvo nuleisti trys vainikai, atkreipiant dėmesį, kad tarp žuvusiųjų buvo ir mažamečių vaikų. Šventasis Tėvas maldoje kreipdamasis į gailestingąjį Dievą sakė, kad nors tų žuvusiųjų kapai neturi vardo, bet jam kiekvienas yra žinomas, mylimas ir brangus. Niekada ir mes jų neužmirškime, jų atminimą pagerbdami ne tik žodžiais, bet ir gailestingumo darbais, kalbėjo popiežius Pranciškus. Ir šiame rūpinimesi pabėgėliais ir migrantais taip kurti pasaulį, kuriame niekas nebūtų verčiamas palikti savo namus, galėtų gyventi laisvėje, orume ir taikoje. Gailestingasis Dieve, visų Tėve, pažadink mus iš abejingumo snaudulio, atverk akis jų kančioms ir išlaisvink mus iš nejautrumo, atsiradusio dėl supasaulėjusio potraukio į patogumą ir savanaudiškumą, meldė Popiežius. Kad mes su jais dalintumės tais palaiminimais, kuriuos gavome iš Tavo rankų, ir kad pripažintume, jog mes visi kartu, kaip viena žmonių šeima, esame migrantai, viltyje keliaujantys pas Tave į mūsų tikruosius namus, kur bus nušluostyta kiekviena ašara, kur mes turėsime ramybę ir saugumą Tavo glėbyje. Migrantų atleidimo prašymas Norisi aptarti balandžio 19 dieną popiežiaus Pranciškaus paskelbtą žinią, minint 35-ąsias Jėzuitų pabėgėlių tarnybos pirmojo Astalio centro Romoje įkūrimo metines. Šis pareiškimas yra svarbus tuo, kad Šventasis Tėvas, kuris pats yra Jėzaus Draugijos narys ir italų migrantų Argentinoje sūnus, pagyręs jėzuitus už jų nuoseklų rūpinimąsi pabėgėliais, istoriškai pirmą kartą Bažnyčios vardu paprašė migrantų atleidimo už krikščioniškoje visuomenėje paplitusį abejingumą jų likimui. Vatikano radijas savo informacijoje ta proga primena, kad unikalią Jėzuitų pagalbos pabėgėliams tarnybą dar 1981 metais tiesiog pranašišku suvokimu dėl jos aktualumo perspektyvoje įkūrė tuometinis Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis tėvas Pedras Arupė (Pedro Arrupe) SJ. Pirmasis tos pagalbos centras kaip tik tais metais buvo įsteigtas Romoje, prie jėzuitų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios, Via degli Astalli gatvėje, dėl to jis ir vadinamas Astalio centru (Centro Astalli), kurį pontifikato pradžioje aplankė ir popiežius Pranciškus, pietavo su pabėgėliais prie bendro stalo. Pareiškime, kreipdamasis į tėvų jėzuitų globojamus žmones, jis pripažino, kad į mūsų namų duris besibeldžiantys pabėgėliai savyje neša Dievo veidą ir kenčiančio Jėzaus kūną. Jūsų skausmo ir vilties patirtis mums primena, kad visi šioje žemėje esame svetimšaliai ir piligrimai kitų dosniai priimti, nors patys to nenusipelnę, rašo Šventasis Tėvas. Kiekvienas iš jūsų, kuris buvo priverstas pasitraukti iš savo šalies dėl persekiojimo, karo, gamtos nuniokojimo ir pavertimo dykviete ar neteisingo planetos gėrybių paskirstymo, yra mūsų brolis, su kuriuo dalinamės savo duona, namais ir gyvenimu. Tačiau kiek daug kartų jūs nebuvote priimti: atleiskite už mūsų visuomenės uždarumą ir abejingumą, baimę, kad jūsų buvimas pakeis gyvenimo būdą ir mentalitetą. Jūs laikomi našta, problema ir kaina, nors esate dovana. Migrantai ir jų patirtis yra liudijimas, kaip gerasis ir gailestingasis Dievas gali perkeisti iškęstą skausmą ir neteisingumą į meilę visiems. Todėl rūpinimasis pabėgėliais gali tapti tiltu, kuris jungia ir vienija nutolusius žmones ir tautas, daro draugišką skirtingų kultūrų ir religijų sandūrą kelyje į atnaujintą mūsų bendro žmogiškumo atradimą ir stiprinimą, aiškina popiežius Pranciškus. Priminęs, kad Astalo pabėgėlių centras yra konkretaus kasdienio rūpinimosi migrantais pavyzdys, gimęs iš pranašiškos tėvo P. Arupės SJ vizijos, jis dėkojo visiems jame dirbantiems vyrams ir moterims, pasauliečiams ir vienuoliams, etatiniams darbuotojams ir savanoriams, ir kad šis liudijimas patvirtina, kad, jeigu žengiame kartu, įveikiamos visos abejonės ir nerimas. Šventasis Tėvas drąsino tokio veikimo pratęsimą, nes 35 metai yra tik pradžia, o kenčiančių svetimšalių globa yra vienas svarbiųjų būdų taikiam sambūviui. Reikia padėti visuomenei išgirsti pabėgėlių balsą, būti jų pusėje, juos lydėti ir būti su jais, nes jie pažįsta aitrų karo tvaiką ir žino kelius, kurie veda į taiką. LOsservatore Romano ir EPA nuotraukos
© 2016 XXI amžius |
||||||||||||||||||||||||||||||||||
|