Tarp karo ir vilties

Kun. Davidas Nazaras SJ

Pokalbis su Vilniuje viešėjusiu Ukrainos jėzuitų vyresniuoju, Rytų apeigų kunigu Davidu Nazaru, SJ.

Gimiau Kanadoje, mano šeima – Rytų apeigų katalikai – lankė ukrainiečių bažnyčią Toronte. Mieste buvo didelis lotynų apeigų katalikų mokyklų tinklas, tad mokiausi vienoje iš jų. Sekmadieniais lankydavome savąją Rytų apeigų bažnyčią, o kitomis savaitės dienomis mokykloje su kitais melsdavausi pagal lotyniškąjį ritą. Taigi mano krikščioniškas ugdymas yra abiejų ritų. Tapęs kunigu, esu dirbęs ir lotynų apeigų parapijose. Paskutiniu metu buvau anglakalbės jėzuitų provincijos Kanadoje provincijolas. Kadangi turėjau patirties, dirbdamas įvairiose Draugijos struktūrose, generolas paprašė manęs padėti jas kurti Ukrainoje. Tuo metu čia jau buvo pašaukimų į Draugiją, ir aš su džiaugsmu išvykau. Ukrainoje esame jau 13 metų. Mūsų provincijos namai yra Lvove, tačiau mes dirbame ir Černovicuose, Chmelnickyje, Kijeve. Mūsų bendruomenėje – 13 jėzuitų: 4 lenkai, aš – iš Kanados, nors kilme ukrainietis, kiti – Ukrainos gyventojai. Vienas vaikinas – lotynų apeigų, likę ukrainiečiai esame Rytų apeigų katalikai.

Jėzaus Draugijoje, žinoma, daugumą sudaro lotynų apeigų katalikai, tačiau yra ir bizantiškųjų, koptų, sirų-malabarų, chaldėjų, melkitų, armėnų ir kitų apeigų katalikų. Atskiro ugdymo kitų apeigų katalikams nėra, pavyzdžiui, filosofiją ir teologiją mūsų scholastikai studijuoja Italijoje kartu su lotynų apeigų katalikais iš įvairių šalių. Po to grįžta į Ukrainą atlikti praktikos, vadovauja rekolekcijoms ir Rytų, ir lotynų apeigų katalikams.

Koks jūsų misijų laukas Ukrainoje šiuo metu?

Turime dvi lotynų apeigų parapijas, kuriose dirba lenkai jėzuitai, ir rekolekcijų namus. Du ukrainiečiai jėzuitai studijuoja doktorantūroje ir drauge dėsto seminarijoje, skaito paskaitas kitur. Kiti jėzuitai irgi skaito paskaitas ir vadovauja rekolekcijoms, kiekvienam tenka apie 20 rekolekcijų per metus. Vienas iš doktorantų yra kariuomenės kapelionas kaip tik dabartinėje karinio konflikto teritorijoje Donecke.

Nors Ukrainos kultūra labai dvasinga, vis dėlto vaikinai, tarnaujantys kariuomenėje, yra sūnūs tėvų, kurie buvo komunistai, savo vaikus dažnai auklėję ateizmo dvasia, ir jie neturi Bažnyčios patirties. Taigi du kunigai prieš 7–8 metus įsteigė kapelionatą kariuomenėje ir ten tarnaujantiems vaikinams galbūt pirmą kartą atsirado galimybė pradėti ieškoti atsakymo į klausimus, kokia gyvenimo prasmė, kas yra gyvybė, ar yra Dievas, kaip su juo užmegzti ryšį ir t. t. Ilgainiui užsimezgė kapelionų bičiulystė su tarnaujančiais kariuomenėje. Prasidėjus konfliktui, kareiviai ir karininkai prašė, kad kapelionai atvyktų, nes jau turėjo tam tikrą jų buvimo drauge patirtį. Karo sąlygomis šis poreikis pasidarė dar didesnis.

Kaip į jį atsiliepiama?

Ukrainos vyskupų konferencija išplatino laišką, pripažindama karo keliamą dvasinę grėsmę gyventojams. Kunigai pamoksluose raginami drąsinti žmones, skatinti juos neįsileisti baimės į širdis. Mes negalime nekęsti rusų tautos, privalome melstis už priešus ir ypač už prezidentą Putiną. Mane labiausiai sujaudino tai, kad kariai suvokia skirtumą tarp ruso kareivio ir Rusijos valdžios. Mes, ukrainiečiai, mylime rusus, ir suprantame, kad šioje situacijoje konfliktas kyla iš politikų, Rusijos oligarchų.  O kunigai yra karo zonoje, kad sustiprintų dvasiškai, suteiktų dvasinės išminties.

Ukrainos teritorijoje šiuo metu yra maždaug 9 tūkst. rusų kareivių ir iki 300 tankų. Tai – ne kokie nors separatistai, o Rusijos kariuomenė, kariaujanti 3–4 procentuose Ukrainos teritorijos. Suprantama, karo grėsmė juntama visoje Ukrainoje, bet užkariauti mūsų šalies nepavyks, nes ją vienija ukrainietiška tapatybė. Putinas gerai supranta, kad Ukraina – ne Krymas, kuriame 60 proc. gyventojų yra rusų kilmės arba Rusijos piliečiai. Ukrainoje 90 procentų gyventojų yra susivieniję, kad apgintų savo kraštą. Donbaso rajone, kur siena su Rusija ėjo tiesiog per kaimus, gyventojai dažniausiai nekeldavo klausimo dėl savo tapatybės, nes kitoje sienos pusėje gyveno jų kaimynai ir giminaičiai. Galima sakyti, kad Donbase apie 20 proc. gyventojų palaiko Rusijos kariuomenės buvimą ten, bet likusieji yra prieš. Ir tai buvo staigmena Putinui, maniusiam, kad visos slavų tautos be išlygų myli rusus ir priima jų dominavimą savo šalyse.

Minėjote, kad ukrainiečių kultūra dvasinga, tačiau pripažįstate, kad sovietinis laikotarpis vis dėl to pėdsaką paliko. Kaip dar tai juntama šiandien?

Kalbant apie Vakarų Ukrainą, pogrindinė Bažnyčia čia buvo labai aktyvi, žmonės krikštijo vaikus, išpažino tikėjimą slapta. Sovietų valdžia puikiai žinojo, kad kunigai dirba; kol tai nekeldavo didesnių problemų, netrukdė dirbti slapta, pavyzdžiui, kunigai nuolat lankydavosi ligoninėse ir senelių namuose ir teigiama, kad nė vienas čia nemirdavo be sakramentų. Sunku patikėti, bet tai – faktas. Per sovietinį laikotarpį ukrainiečiai išsaugojo laisvės dvasią. Sovietinei santvarkai žlugus (to nuolat buvo tikimasi ir laukiama), katalikai intelektualai ieškojo krikščioniškomis vertybėmis pagrįstos šalies valdymo formos. Rinkimams jie nedelsdami įkūrė partiją, kuri tuo metu buvo didžiausia šalyje. Nors rinkimus laimėjo komunistai, bet labai mažu skirtumu, nes dalyvavo partija, įkvėpta katalikiškų vertybių, ugdytų sovietmečiu. Dabar, pavyzdžiui, susibūrusios didelės diskusijų ir analizės grupės, ieškančios, kaip visuomenėje puoselėti krikščioniškąsias vertybes, kaip jas įdiegti šalies valdyme. Tų grupių įkvėpėja yra Bažnyčia, tai – dar pogrindinio įdirbio tąsa. Skaitomi Bažnyčios dokumentai, analizuojama Katalikų Bažnyčios socialinė doktrina, svarstoma, kaip ja būtų galima remtis kuriant politinę kultūrą Ukrainoje.

Kokie dabar santykiai su Ortodoksų Bažnyčia, kuri sovietmečiu buvo lojali valdžiai?

Ukrainoje yra 45 mln. gyventojų, trims Stačiatikių Bažnyčioms priklauso maždaug 25 mln., Rytų apeigų Katalikų Bažnyčiai – 6 mln. Lotynų apeigų katalikų yra 1 mln. Taip pat yra keletas protestantiškų Bažnyčių, judėjų, musulmonų bendruomenės ir t. t. Santykiai tarp visų Bažnyčių labai geri, atviri, vyksta bendradarbiavimas, išskyrus Maskvos patriarchato Ortodoksų bažnyčią, kurios vadovai mano, kad Ukraina – jų Bažnyčios teritorija ir kitos čia neturi teisės egzistuoti. Šita Bažnyčia nebendradarbiauja nei su kitomis Stačiatikių Bažnyčiomis, nei su Katalikų Bažnyčia. Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios centras yra Kijeve,  ir tai yra pati didžiausia Bažnyčia. Trečioji, nedidelė, gal milijoną narių turinti, yra autokefalinė Stačiatikių Bažnyčia.

Šiuo metu Maskvos patriarchato Stačiatikių Bažnyčios situacija Ukrainoje labai nepalanki dėl Krymo aneksijos ir Rusijos karo Ukrainoje. Kodėl ukrainiečiai apskritai priklauso šiai Bažnyčiai? Nes tai yra Bažnyčia, istoriškai gyvavusi kaimuose, kur nebuvo kitų konfesijų maldos namų, tačiau tikintieji yra ukrainiečiai, kaip ir dauguma kaimuose dirbančių šios Bažnyčios dvasininkų. Neseniai rekolekcijose, kurioms vadovavau, dalyvavo įvairių konfesijų atstovai. Keletas žmonių buvo iš Maskvos patriarchato Bažnyčios. Vienas jų, universiteto dėstytojas istorikas, sakė, kad jie nuo seno priklauso šiai Bažnyčiai, bet dabar liturgijoje nebegali melstis už Maskvos patriarchą dėl Rusijos invazijos Ukrainoje. Jų parapijos kunigas tvirtina tą patį. Jau dabar yra parapijų, prisijungusių prie Ukrainos Stačiatikių (Ortodoksų) Bažnyčios. Maskva baiminasi savo Bažnyčios schizmos Ukrainoje, nes aktyvioji jos dalis, 48–49 procentai tikinčiųjų, yra Ukrainoje.

O kokia Krymo totorių padėtis? Dalis Stalino represijų išvytų iš savo istorinės tėvynės į Krymą sugrįžo, o dabar jiems vėl nebelieka čia vietos.

Jie sako: išgyvenome Stalino laikus, išgyvensime ir Putino valdymą. Tačiau padėtis labai sunki. Kadangi totoriai nesutinka tapti Rusijos piliečiais, nori išlaikyti Ukrainos pilietybę, Krymo valdžia juos laiko teroristais. Du Ukrainos žurnalistai išspausdino straipsnį Krymo laikraštyje, nušviečiantį realią padėtį: žmonių pensijos čia mažiausios, ekonomika sužlugdyta, vanduo, elektros energija, dujos iki šiol tiekiamos iš Ukrainos. Dėl to gyventojai vis dažniau kritikuoja rusų valdžią. Žurnalistai parašė tai, ką jie kalba. Vienas jų buvo įkalintas 20 metų, kitas nuteistas 10 metų kalėti už straipsnį, paremtą faktais, kokia yra situacija, rusų armijai užėmus Krymą. Statistika rodo, kad Rusijoje dabar yra daugiau sąžinės kalinių nei sovietmečiu. Tad šiandien labiausiai kenčia patys rusai. Vien 2015 metais 200 tūkst. Rusijos gyventojų prašė vizų išvykti gyventi svetur. Tai – daugiausia studentai, jauni verslininkai, veiklūs žmonės, ieškantys kitokio gyvenimo. Dalis ukrainiečių emigruoja, bet dauguma lieka ir dirba Ukrainoje. Valdžiai dabar svarbiausia atkurti šalį, panaikinti korupciją, sukurti įstatymus, palankius ne tik investicijoms, bet ir šalies integracijai į Vakarų demokratiją.

Minėjote, kad jėzuitų vedamas ignaciškąsias rekolekcijas drauge atlieka įvairių Bažnyčių atstovai. Kaip jie priima mokymą, kylantį iš Katalikų Bažnyčios šventojo Ignaco Lojolos dvasinio palikimo?

Tai nekelia jokių problemų, nes Ukrainoje katalikų bažnyčią ar stačiatikių cerkvę dažnai lanko ir kitų konfesijų tikintieji. Žinoma, tai nėra oficialiai įteisinta, tačiau vyskupai padėtį puikiai žino, supranta žmonių dvasinį alkį. Nuo sovietmečio jie lanko tą šventovę, kuri arčiausiai namų, nepaisydami, kokiai konfesijai priklauso. O rekolekcijų poreikis yra kur kas didesnis nei mūsų galimybės joms vadovauti. Pradžioje jose dalyvaudavo tik seserys vienuolės ir keletas kunigų. Dabar pusė rekolekcininkų yra pasauliečiai, nes ignaciškosios rekolekcijos padeda žmonėms užmegzti ir stiprinti jų asmeninį ryšį su Dievu, pasirinkti gyvenimo kelią ir t. t. Tai labai svarbu šiuo metu Ukrainoje, nes žmonės mąsto apie savo ateitį, ir nori ją sieti su Dievu. Pavyzdžiui, aš vedu rekolekcijas jauniems ukrainiečių politikams, aukštųjų mokyklų dėstytojams, dirbantiems su benamiais ir t. t. Taip pate esame išsivertę keletą knygų iš prancūzų ir lenkų kalbų, kaip vadovauti rekolekcijoms kasdieniame gyvenime. Tad jėzuitai dabar daro ir tai.

Dar nesate parengę pasauliečių, kurie jums padėtų?

Kol kas dar ne, tai mums tebėra iššūkis, tačiau yra seserų vienuolių, kurioms siūlėme padėti mums vesti rekolekcijas ir paskui tai daryti savarankiškai, bet seserys šiek tiek baiminasi. Ukrainoje tebegyvuoja įsitikinimas, kad viešai kalbėti apie dvasinius dalykus tinka tik kunigams. Net jeigu kiti žmonės yra šventesni už kunigus (juokiasi), kalbėti oficialiai arba prisiimti atsakomybę kalbant apie Dievo valią kito žmogaus gyvenime, pavyzdžiui, seserys, kol kas nedrįsta. Kadangi jau turime keturis ukrainiečius jėzuitus, yra galimybė ugdyti seseris ir pasauliečius, kad jie vadovautų rekolekcijoms ir palydėtų kitus žmones dvasiniame gyvenime.

Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Ukrainoje kol kas dar nėra, tad jeigu žmonės po ignaciškųjų rekolekcijų nori tas patirtis gilinti, ką jiems siūlote?

Yra 7–8 jaunų žmonių grupelės (nuo 20 iki 40 metų), kurios, pavyzdžiui, renkasi ir aptaria tokias temas, kaip kultūra ir dvasingumas, kaip dvasingumą integruoti į Ukrainos kultūrą. Ukrainoje nėra politinės kultūros, veši didelė korupcija. Tad su dirbančiais politikos srityje svarstome, kaip čia puoselėti krikščioniškąsias vertybes. Tos grupės susitinka jau treji ar ketveri metai porą kartų per mėnesį. Gal po kurio laiko atsiras ir Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės grupelės, bet šiuo metu mums labai svarbu atsižvelgti į tai, kas žmones domina, ir burti grupes, atsiliepiančias į jų poreikius.

Kalbėjosi Jūratė Grabytė

„Laiškai bičiuliams“ (2015)

© 2016 „XXI amžius“