Sielų ganytojas pagal Kristaus širdies pavyzdį

Palaimintasis Pijus Albertas Del Korona OP

Italijoje, San Miniato katedroje, palaimintuoju paskelbtas Pijus Albertas Del Korona (Corona). Naujas palaimintasis priklausė brolių dominikonų, arba pamokslininkų, ordinui, buvo San Miniato vyskupas, Šventosios Dvasios seserų dominikonių ordino steigėjas.

Jis gimė Livorne 1837 metais, pirklių šeimoje. Išsimokslinimą gavo mokykloje, kurią prižiūrėjo broliai barnabitai. Jam patiko mokytis, jis buvo tarp pirmųjų, įsirašiusių į šv. Vincento konferencijas, kad padėtų neturtingoms šeimoms, mokytų jas tikėjimo pagrindų. Jausdamas turįs vienuolinį pašaukimą, 1855 metais apsivilko dominikonų abitą, pasirinko Pijaus vardą. Baigė filosofijos ir teologijos studijas Florencijos Šv. Morkaus vienuolyne, 1860 metais įšventintas į kunigus. Įkvėptas šv. Jeronimo mokinės šv. Paulos ir jos bendraminčių pavyzdžio, kurios susirinko į vieną vienuolyną Romoje studijuoti Dievo Žodžio, jaunasis dominikonas norėjo įsteigti panašią instituciją. Padedamas Elenos Bonagvidi (Bonaguidi), įkūrė mokyklėlę mergaitėms, kad jos galėtų studijuoti Šventąjį Raštą, gautų religinį ir moralinį išsilavinimą. Tai buvo naujos kongregacijos užuomazga.

1875 metais konsekruotas vyskupu, jis lankė parapijas, klausė išpažinčių, pamokslavo, rūpinosi seminaristų formacija, pats dėstė kai kuriuos dalykus, kovojo su piktžodžiavimo yda. Baltai apsirengęs vyskupas visur būdavo sutinkamas labai palankiai. Kartais pastoracinių vizitų metu klausydavosi išpažinčių nuo keturių valandų ryto iki vidurnakčio su trumpomis pertraukėlėmis. Jo pastoraciniuose laiškuose pabrėžiama maldos svarba, kaip įrankis stiprinti tikėjimą. Vyskupas kovojo prieš ateistines ir antikrikščioniškas ideologijas, kvietė vienuolius ir pasauliečius skatinti religinį auklėjimą, kuris gintų nuo klaidingų mokymų. Jo dėka atsirado nemažai iniciatyvų, paskatinusių katalikus dalyvauti socialinėje veikloje, pavyzdžiui, įsteigta Abipusės pagalbos draugiją, kuri supažindindavo darbininkus su jų pareigomis, teisėmis ir padėdavo jas ginti. 1907 metais, nuvargintas ligos ir sunkumų, jis pasitraukė iš vyskupijos valdymo, o po penkerių metų mirė.

Ką galima pasakyti apie jo šventumą? Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto, kard. Angelo Amato, visi žinojo, su kokiu ypatingu atsidavimu vyskupas praktikavo krikščioniškas dorybes. Jo gyvenimo kelias buvo pažymėtas šventumo, jis buvo tikras sielų ganytojas. Popiežius Pranciškus apaštaliniame beatifikacijos laiške vadina jį sielų ganytoju pagal Kristaus širdies pavyzdį, rūpestingu ir nuolankiu Evangelijos liudytoju. Palaimintasis Pijus buvo ganytojas, kuris, kaip sakytų šv. Grigalius Didysis, kalbėdavosi su Dievu, nepamiršdamas žmonių, ir kalbėdavosi su žmonėmis, nepamiršdamas Dievo.

© 2016 „XXI amžius“