Bažnyčios tarnavimas paskutiniesiems

Popiežiaus Pranciškaus vadovautos Paskutinės vakarienės šv. Mišios kalėjime

Mindaugas Buika

Didįjį ketvirtadienį popiežius Pranciškus vėl šventė kalėjime

Šventasis Tėvas sveikinasi su Paliano kalėjimo direktore Nadia Čersosimo ir kitais personalo vadovais

Paliano pataisos namai

Popiežius Pranciškus ir penktaisiais pontifikato metais pratęsė gražią tradiciją Didįjį ketvirtadienį, Paskutinės vakarienės šv. Mišias su kojų mazgojimo apeigų atlikimu, kaip Jėzus darė savo mokiniams prieš nukryžiavimą, aukoti vadinamoje „egzistencinėje periferijoje“ atsidūrusiems asmenims. Ši tradicija buvo pradėta 2013 metų kovą, kai, vos tik išrinkus šv. Petro įpėdiniu, Šventasis Tėvas Velykinio kančios tridienio pradžioje nuvyko į Romos Casal del Marmo nepilnamečių pataisos koloniją ir Paskutinės vakarienės pamaldose, skirtose Viešpaties nuolankumo ir tarnystės atminimui, mazgojo kojas jauniesiems kaliniams, tarp kurių pirmą kartą buvo moterų ir musulmonų. Kitais metais tokias apeigas Popiežius atliko Romos Don Gnocchi neįgaliųjų slaugos namuose, o 2015-aisias Didįjį ketvirtadienį šventė Romos Rebibbia kalėjime. Praėjusiais metais jis Viešpaties vakarienės šv. Mišioms vadovavo Italijos sostinės pakraštyje esančiame Castelnuovo di Porto pabėgėlių priėmimo centre. Tuomet tarp tradiciškai parinktų dvylikos asmenų (toks buvo pirmųjų apaštalų skaičius), kuriems buvo simboliškai mazgojamos kojos, vėl buvo įvairių tikybų (katalikų, musulmonų, induistų, koptų stačiatikių) vyrai ir moterys.

Šiemet, balandžio 13 dieną Didžiojo ketvirtadienio šv. Mišių „in Coena Domini“ aukojimui Šventasis Tėvas trečią kartą vyko į kalėjimą, į už 50 kilometrų nuo Romos esančius Paliano pataisos namus. Juose ypatingomis saugumo sąlygomis laikomi buvę sunkūs nusikaltėliai – mafijos ir teroristinių grupių nariai, kurie nusprendė bendradarbiauti su policija ir teisėsaugos organais, padėti atskleisti visą smurtavimo tinklą. Šiems nuteistiesiems ir atgailaujantiems „teisingumo bendradarbiams“ dėl galimų pavojų reikalingas išskirtinis anonimiškumas, todėl kojų mazgojimo apeigose jų veidai nebuvo išviešinti. Paliano kalėjime yra apie 70 nuo išorinio pasaulio izoliuotų įnamių, vyrų ir moterų, kurie čia gyvena labai bendruomeniškai, palaiko gerus santykius su administracija, jiems taikomos išvystytos prasmingo laisvalaikio praleidimo ir reabilitavimo programos. Šio kalėjimo, kurį dar 1844 metais įkūrė tuometinė Popiežiaus valstybė (vėliau panaikinta Italijai susivienijus), teritorijoje veikia amatininkiškos puodžių ir stalių dirbtuvės, sava kepykla ir picerija, ūkyje auginamos daržovės, sode įrengti bičių aviliai. Todėl ir svetingai sutiktam Šventajam Tėvui buvo įteiktos pintinės su šviežiomis daržovėmis, kiaušiniai, medus bei kitos dovanos, įskaitant išmaniai pagamintą medinį kryžių.

Beribė Dievo meilė

Paskutinės vakarienės šv. Mišios buvo aukojamos gražiai įrengtoje kalėjimo koplyčioje, mazgojant kojas dvylikai įnamių, iš kurių buvo 10 italų (trys iš jų moterys), vienas argentinietis ir vienas albanas. Pastarasis yra musulmonas, bet, kaip pranešama, jau netrukus, birželį, rengiasi priimti Krikšto sakramentą. Trys kaliniai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Gražią istorinę aplinką sąlygoja tai, kad pats Paliano kalėjimas įkurtas senoviniuose Kolonos rūmuose, kuriuos XVI amžiuje pastatė ir gyveno Popiežiaus karinio laivyno admirolas Markantonijus Kolona (Marcantonio Colonna), 1571 metų Lepanto mūšyje įveikęs turkų sultono laivyną ir taip išgelbėjęs Italiją nuo musulmonų invazijos bei galimo islamizavimo. Po Evangelijos ištraukos apie Paskutinę vakarienę Jeruzalės aukštutinėje menėje skaitymo, improvizuotoje homilijoje Šventasis Tėvas pastebėjo, kad tų vaišių metu Jėzus jau gerai žinojo, kad atėjo Jo valanda, kad Jis bus išduotas tą naktį ir kad išdavystę dėl pažadėto trisdešimties sidabrinių užmokesčio įvykdys vienas iš Jo mokinių, Judas, kuris buvo bendrijos iždininkas ir, matyt, godus pinigams. Bet Jėzus nuoširdžiai mylėjo visus mokinius, kaip tik Dievas gali mylėti, ir buvo pasirengęs atiduoti savo gyvybę už kiekvieną. Mums tai nebūtų įmanoma, kadangi visi esame nusidėjėliai, visi turime trūkumų ir ribotumų, todėl negalime taip tobulai mylėti kaip Dievas, kuris myli ir aukojasi, nepaisydamas pasekmių, aiškino popiežius Pranciškus. Būtent taip norėdamas patvirtinti savo nuolankumą, Jėzus norėjo plauti mokinių kojas, paskatindamas ir juos nuolankumui, tarpusavio tarnystei.

Šventasis Tėvas priminė senovišką kojų mazgojiimo tradiciją, kuri, atėjus į svečius, prieš vaišes buvo praktiška, nes gerų, asfaltuotų kelių tada nebuvo ir visų žmonių kojos, kurie vaikščiodavo basi, apsinešdavo dulkėmis. Kojų mazgojimą paprastai atlikdavo vergai, bet mūsų Viešpats, atmesdamas vergystę ir pabrėždamas tarnystės kitiems svarbą, pats plovė apaštalų kojas. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad, kai jis atvyko į Paliano kalėjimą, tai pasitikusieji jį sveikino vadindami Bažnyčios galva. „Nereikia taip juokauti, – sakė apaštalo Petro įpėdinis. – Tikroji Bažnyčios galva yra Jėzus, o aš noriu tik daryti tai, ką Jis daro“. Šventasis Tėvas toliau aiškino, kad per Paskutinės vakarienės pamaldas vykstantis kojų mazgojimas nėra valymas, bet daugiau simbolinis aktas, rodantis gebėjimą tarnauti, padėti kitiems, gebėjimą Viešpaties pavyzdžiu nusižeminti. Buvo primintas ir Jėzaus atsiliepimas į tarp apaštalų kilusį ginčą, kuris iš jų galėtų būti laikomas svarbiausiu: „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Lk 22, 26). Būtent toks yra Dievo sūnus, kuris taip elgiasi, tarnauja, nes mus visus gailestingai myli. Baigdamas homiliją popiežius Pranciškus dar kartą pabrėžė, kad kojų mazgojimas Didžiojo ketvirtadienio apeigose nėra paprasta folklorinė ceremonija, bet prasmingas liturginis aktas, skirtas priminimui, ką Jėzus mums davė Eucharistijoje, kad visi mąstytume apie beribę Dievo meilę ir tarnautume vieni kitiems.

Kardinolo A. Kazarolio pamoka

Priešvelykiniame interviu, kuris buvo publikuotas Romos dienraštyje „La Repubblica“, popiežius Pranciškus patvirtino, kad aukoti Paskutinės vakarienės šv. Mišias kalėjime yra jo „iš širdies kylanti pareiga“. Taip kalbėdamas jis priminė evangelinį pasakojimą apie Paskutinį teismą, kuriame aiškiai nurodytas kalinių lankymo prioritetas dvasinių nuopelnų vertinimui. Pasak Šventojo Tėvo, tas Jėzaus priesakas skirtas visiems ir ypač galioja vyskupui, „kuris yra visų tėvas“. Kalbant apie įprastą nusikaltėlių smerkimą, reikia vėlgi prisiminti Jėzaus nurodymą: „Kas iš jūsų be kaltės, tegu pirmas sviedžia akmenį“. Taigi reikia pažvelgti į savo vidų, pripažinti savąsias nuodėmes, kad mūsų širdys būtų žmoniškesnės kitų atžvilgiu. Tai ypač svarbu pašvęstiesiems – kunigams ir vyskupams – apaštalų įpėdiniams, kurie, kaip mokė Jėzus per Paskutiniąją vakarienę, turi visiems tarnauti.

Popiežius Pranciškus pripažino, kad gerą pamoką, kaip reikia rūpintis kaliniais, yra davęs buvęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Agostinas Kazarolis (Agostino Casaroli), kuris savęs neviešindamas vykdė pastoraciją Romos Casal del Marmo nepilnamečių kalėjime. Kiekvieną šeštadienį jis kažkur dingdavo ir bendradarbiai galvodavo, kad išvyksta pailsėti. O iš tikrųjų aukštasis Bažnyčios hierarchas su darbo portfeliu sėsdavo į autobusą ir važiuodavo į Casal del Marmo, ten klausydavo jaunų kalinių išpažinčių, draugiškai bendraudavo ir netgi žaisdavo futbolą. Niekas iš Pataisos institucijos įnamių net nežinojo apie aukštas „tėvo Agostino“ pareigas Vatikane. Tokią veiklą išsiaiškinęs popiežius Jonas XXIII vieną kartą, kai pačiame šaltojo karo įkarštyje kardinolas A. Kazarolis jam atsiskaitė apie savo diplomatinę misiją komunistų valdytoje Rytų Europoje, netikėtai jo paklausė apie rūpinimąsi jaunaisiais kaliniais. Vatikano valstybės sekretoriui nieko neliko, kaip patvirtinti šią savo kilnią tarnystę ir paprašyti Šventojo Tėvo, kad jis leistų toliau tai daryti, nes paklydę jaunuoliai neturi būti apleisti.

Minėtame interviu popiežius Pranciškus pastebėjo, kad šiais veidmainystės įsivyravimo laikais mes dažnai esame tiesiog skatinami tik blogai galvoti apie kalinius, kurie, neva, yra baisūs žmonės, ir vienintelis jiems skirtas likimas, tai „kelias į kalėjimą“. O juk mes visi galime padaryti klaidų ir prasižengimų, netgi nusikaltimų. „Kai sutinku kalinį, savęs klausiu: kodėl jis, o ne aš? Argi aš esu geresnis už jį? Kodėl jis suklupo, o ne aš? Tai – slėpinys, kuris mane su jais suartina“, – aiškino Šventasis Tėvas. Taigi reikia mažiau rodyti pirštu į pagautus nusikaltėlius ir daugiau pamąstyti apie savo pačių paklydimus ir tam palankias socialines sąlygas. Daugelis yra tapę neopagoniškų prietarų, gerovės siekio, nužmoginančių ideologijų vergais, kai suabsoliutinami atskirtį plėtojantys rinkos ekonomikos dėsniai, savanaudiškumas, perdėtas individualizmas, mus nutolinantis nuo tikrą laisvę suteikiančios tiesos. Štai kodėl Bažnyčia turi būti artima marginalizuojamiems ir atstumtiems žmonėms, pirmiausia už juos kentėjusio, mirusio ir prisikėlusio mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.

© 2017 „XXI amžius“