Okeanijoje

„Skraidantis“ vyskupas: „Išmokau valdyti lėktuvą, kad aplankyčiau esančius toli“

Vyskupas Lučijanas Kapelis (kairėje) su bičiuliu pasiruošę skrydžiui

„Skraidantis“ vyskupas Lučijanas Kapelis

„Išvykstu 10.30 ryte, dangus pusiau apsiniaukęs, gavęs patikinimą, kad nuo Vagino salos oras bus geras. Už pusvalandžio jau esu Šuazelio (Choiseul) salos pietuose ir reikia kirsti kalnus, kad nusileisčiau Kaghau. Tačiau kalnų nesimato. Tarp audros debesų yra plyšys, kuris mane nuveda už debesų sienos, virš nuostabios įlankos. Tačiau už jos irgi nieko nebesimato. Viskas tamsu, o ir plyšys sugrįžimui užsidaro. Bandau jį perskristi. Neįmanoma. Turiu sugrįžti ir vėl skristi virš įlankos. Tačiau ir ji po penkių minučių uždengiama lietaus ir vėjo. Vienintelė išeitis – leistis ant vandens pirmą kartą, prieš tai pabandžius vos keletą kartų. Žvelgiu pirmyn, jokių svyravimų, nusileidimas tobulas. Šį kartą baigėsi gerai. Laukiu pusantros valandos ir matau plyšį Gizo salos kryptimi. Pamirštu Kaghau ir grįžtu atgal, po pusvalandžio esu Gizo, čia oras gražus. Pakilimas nuo vandens stipriam vėjui pučiant ne pats maloniausias, ypač jūroje. Ar ne taip? Patirtis tikrai nebloga ir džiugu, kad galiu ją papasakoti, nes iš tiesų buvo geriau nelįsti į tą plyšį...“

Tai – ne nuotykių ieškotojo, o italo misionieriaus vyskupo ir piloto Lučijano Kapelio (Luciano Capelli) pasakojimas. Jau beveik 20 metų jis darbuojasi Saliamono salose, prieš tai praleidęs 34 metus Filipinuose. Nuo 2007 metų jis paskirtas Gizo, vienos iš trijų vyskupijų Saliamono salose, ganytoju.

Saliamono salynui, nepriklausomai valstybei nuo 1978 metų, priklauso beveik 1000 salų, o apie trečdalis iš jų yra gyvenamos. Gyventojų skaičius siekia apie 560 000, 40% iš jų yra anglikonai, 20%  – katalikai, o likę priklauso kitoms krikščioniškoms bendruomenėms ir Bažnyčioms. Katalikai pasidaliję į tris vyskupijas, kurioms priklauso daugiau kaip 200 kunigų ir vienuolių, dirbančių 31 misijų stotyje. Bažnyčių veikla tokia kaip medicinos ir švietimo punktų nuošaliose salelėse.

Vyskupo L. Kapelio vadovaujamai Gizo vyskupijai priklauso apie 13 000 tikinčiųjų, maždaug šimtas bendruomenių, gyvenančių salose, kurias skiria daugiau kaip 200 kilometrų. Tad vyskupo turimas lengvas dvivietis lėktuvėlis, galintis nusileisti ant vandens, nėra pramoga ar malonumas, bet būtinybė, norint lankyti savo vyskupijos tikinčiuosius. Tai – greičiausias ir saugiausias būdas aplankyti misijas.

Kaip rašo savo liudijime vyskupas, misijos buvo jo galvoje nuo pat jaunystės, gal net nuo vaikystės. Pasak vyskupo, tokį pašaukimą jis gavo dar prieš gimdamas: jo mama po susitikimo su misionieriais meldėsi, kad ir jos sūnus būtų misionierius. „Noriu būti kunigu misionieriumi“, – atsimena savo aiškų troškimą per Pirmąją Komuniją vysk. L. Kapelis. Tapęs saleziečiu, užbaigęs formaciją, išvyko daugiau nei trisdešimčiai „nuostabių misijos metų“ į Filipinus, o 1999 metais atvyko į Saliamono salas, kurios yra žinomos kaip vienas iš turistinių rojų. Tačiau čia gyventi ir dirbti reiškia kitką. Didelis iššūkis yra vienišumas, bendruomenių izoliacija, bet dėl to tik dar labiau pagyrimo nusipelno katechetai, kurie palaiko bendruomenių gyvenimą ir ten, kur kunigas atvyksta kartą per metus.

Salyno gyventojai gyvena pakankamai ramų, neskubų gyvenimą. Čia nėra didesnės industrinės veiklos, be turizmo, žmonės verčiasi žvejyba ir palmių aliejumi, pasižymi linksmumu, nuotaikingumu ir atsipalaidavimu, moka išlaukti, gyventi šia diena ir pasitenkinti mažu – to galima iš jų pasimokyti. Tačiau vyskupas neslepia ir kito salyno veido – ramus gyvenimas kartais tampa apatija ir tingumu, salyne mirtingumas pakankamai didelis. Neseniai jam teko atidaryti namus šešiasdešimčiai našlaičių. Miršta ir maži. „Pavargstame laidoti vaikus“, – liūdnai pažymi jis. Bėdų kelia uodų platinama maliarija. Cunamiai ir žemės drebėjimai yra reguliariai vykstantys reiškiniai, su kuriais žmonės apsipratę. Tačiau didysis 2007 metų cunamis padarė milžinišką žalą, teko atstatyti mokyklas, ligonines ir bažnytėles. Saleziečiai turi kelias profesines mokyklas, kuriose vaikinai ir merginos mokomi įvairių amatų ar profesijų. Tai, iš šono žiūrint, – paprastos, nedidelės struktūros, kainuojančios kelis ar keliolika tūkstančių eurų, tačiau ir šalis nėra turtinga. Be to, yra vietų, kur smėlį ir akmenis statyboms reikia plukdyti šimtus kilometrų, mat vietos medžiagos netinka. Nereikia pamiršti, jog apie 2000 metus kelerius metus vyko kivirčai ir pilietiniai susirėmimai tarp genčių dėl žemės. Misionieriai daug padėjo susitaikant pabėgėliams ir gentims.

Viename interviu italų spaudai vyskupas L. Kapelis komentavo: „Čia Bažnyčia yra vienintelis organizmas, kuris atsakingai stengiasi būti konkrečiu ir dinamišku būdu greta žmonių, taip pat ir dvasiniu, sugrąžindama drąsą ją praradusiems. Jei yra skraidančių dėl meilės skrydžiui, tai aš turiu skristi dėl meilės motyvo, dėl kurio skrendu būti ten, kur reikia. Mane vadina skraidančiu vyskupu. Tai – rizika, bet negaliu jos atsisakyti“.

Parengta pagal Vatikano radijo informacija 

© 2017 „XXI amžius“