„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (65)

2006-iųjų balandžio 21 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Smurtas šeimoje – smurtas visuomenėje

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Smurtas kaip problema įvardyta XX a. viduryje. Septintajame dešimtmetyje pradėti kurti Moterų krizių centrai, kiek vėliau – ir Vyrų krizių centrai. Lietuvoje šia problema labiau susidomėta, kai 1990 metais buvo atkurta nepriklausomybė. Vilniaus universitete pradėti tyrimai, nes suvoktas smurto mastas. Nustatyta, kad per 90 proc. smurto aukų yra moterys, kad smurtaujama kas trečioje šeimoje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mūsų šalies moterys yra laimingos. Jos renkamos į LR Seimą ir savivaldybių tarybas, dalyvauja rinkimuose, jų žavios nuotraukos puošia žurnalų viršelius. Tačiau didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – policijos skyriai per metus gauna ne vieną tūkstantį moterų prašymų: padėkite apsiginti nuo smurtaujančio vyro! Tų prašymų nemažėja. Socialiniai ir ekonominiai pokyčiai, nesėkmės ieškant darbo, pragyvenimo lygio kritimas, polinkis į alkoholį ir narkotikus sukelia nuolatinio streso būseną, didėja nepasitikėjimo savimi jausmas, sunku valdyti situaciją. Neigiamos emocijos išliejamos tiems, kurie yra šalia. Nukenčia žmona ar sugyventinė, vaikai. Tarsi sužeistas žvėris vyras smurtu ginasi pats nuo savęs, žaloja kitus. Dabar smurtas prilyginamas terorizmui – tai neginčijamas žmogaus teisių pažeidimas. Smurtas prieš asmenį pastebėtas visuose gyventojų sluoksniuose, visose šalyse. Nesprendžiama problema vis labiau žeidžia tautos gyvastį. Kuo daugiau smurto yra šeimose, tuo daugiau nuo tos problemos kenčia visuomenė.

Mokyklose smurtauja vaikai prieš vaikus, policininkai muša paauglius, seneliai nukenčia nuo vaikaičių, sūnus muša motiną ir tėvą… Iš kur tiek žiaurumo? Ieškodami atsakymo į šį klausimą visada atsisukame į šeimą. Pasirodo, smurtautojai užaugo tose šeimose, kur buvo mušami jie patys, kur matė, kaip tėvas kankina motiną, kur nebuvo stengiamasi vienas kitą suprasti, taikiai ieškoti problemų sprendimo būdų, kur nebuvo artimo meilės. Smurtautojų karta užaugina dar agresyvesnių smurtautojų kartą.

Smurto šeimoje kaina įspūdinga. Anglijoje jo pasekmėms sušvelninti kasmet išleidžiama 40 milijonų svarų sterlingų. Smurtas prieš asmenį sukelia ilgai trunkančias depresijas, dėl to sumažėja darbo produktyvumas, ilgai trunka reabilitacijos laikotarpis, brangiai kainuoja vaistai. Visa tai neigiamai veikia šalies ekonominę plėtrą, atsiliepia šalies biudžetui. Lietuvoje tokios išlaidos neapskaičiuotos.

Tebėra plačiai paplitusi nuomonė, kad sutuoktinių ar sugyventinių vaidai ir nesutarimai yra jų pačių reikalas, kad dėl smurto šeimoje kaltos pačios moterys, esą jos išprovokuoja tokį vyrų elgesį.

Smurtas pasireiškia ne vien fizinės jėgos demonstravimu. Smurtu įvardijamas įžeidinėjimas, užgauliojimas, asmens izoliavimas, poreikių nepaisymas, draudimas bendrauti su kai kuriais asmenimis, ypač tais, kurie auką gali paremti ir palaikyti, taip pat bandymai sukelti nevisavertiškumo kompleksą, įkalti į sąmonę nuostatą, jog esi nevisavertė, jog be vyro iškart pražūsi.

Daug moterų, turinčių smurtaujančius vyrus, bando taikytis prie situacijos, sutinka su smurtautojo reikalavimais, netgi pačios pasijunta kaltos, kad yra mušamos. Mėlynes paakiuose jos slepia kosmetikos priemonėmis, o kai šitai nepadeda, bendradarbiams sakosi nugriuvusios gatvėje ar nukritusios nuo laiptų. Psichologų nuomone, toks smurtą patiriančių moterų elgesys nėra pati geriausia išeitis. Mat smurtaujantis vyras pasijaučia teisuoliu, dar didesniu padėties šeimininku, šeimos diktatoriumi, verčia moterį prisipažinti, kad ji yra pati kalta. Kadangi smurtautojas nusikrato kaltės jausmo, jam nebelieka motyvų keisti savo elgesį.

Ilgai gyvenant su smurtautoju ir kenčiant jo elgesį, atsiranda vienišumo ir kraštutinės izoliacijos jausmas, prarandamas pasitikėjimas savo jėgomis, kyla abejonės dėl gebėjimo savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, savarankiškai priimti sprendimus, graužia nepelnytas kaltės ir gėdos jausmas; be to, nuolatinė baimė, nerimas sukelia depresijas, padidėja savižudybių rizika.

Kovo 24 dieną LR Seimo Moterų parlamentinė grupė surengė konferenciją „Lietuvos moterys prieš smurtą šeimoje“. Parlamentarės, ministrai, nevyriausybinių organizacijų atstovės, Moterų krizių centro darbuotojos tarėsi, ką daryti. Konstatuota, jog smurtą patiriančios moterys Lietuvoje yra silpnai ginamos įstatymų. Pasakoja Marijampolės apskrities Moterų namų krizių centro darbuotoja Daiva Cvirkienė: „Septynerius metus gyvenau su smurtaujančiu vyru. Jį, paprastą miško darbininką, medžiotoją, visi palaikė. Manęs – niekas, nors netylėjau. Ėjau visur, kur tikėjausi rasti pagalbos: į Seimą, ministerijas, policiją, televiziją… Visų prašiau mane apginti. Deja… Padėjo tik Vilniaus moterų namų krizių centras. Įstatymai turi tarnauti žmogui, o ne pleventi padebesyse“.

Seimo narė Violeta Boreikienė pastebėjo, kad iš tiesų šiuo klausimu Lietuvoje nesukurta tarpinstitucinė sistema. Problema bus sprendžiama ilgai ir nelengvai. Tačiau itin svarbu yra tai, kad problema jau įvardyta.

Mums svarbi užsienio šalių patirtis. Konferencijoje pranešimą perskaitė Austrijos smurto šeimoje intervencijos centro direktorė Rosa Logar. Demokratinėje visuomenėje gyvenantis žmogus turi teises į sveikatą, gynybą, saugumą. Jeigu matome, kad tos teisės yra pažeidžiamos, privalome įsikišti, negalima palikti aukų likimo valiai. Be to, mus įpareigojo tarptautiniai susitarimai, pasirašytos rezoliucijos. Austrijoje yra sukurtas visas paslaugų centras smurtą patiriančioms moterims. Veikia 25 pagalbos centrai. Tačiau jų neužtenka. Ketinama kurti dar daugiau. Visą parą veikia pagalbos linija telefonu. Yra išleistas įstatymas dėl smurto šeimoje. Seniai atgyveno nuostata, kad iš namų išvyksta auka, o skriaudėjas lieka. Atstatytas teisingumas: namie lieka moteris, o skriaudėjas išvaromas. Neilgam, tik dešimčiai dienų. Tuo laiku auka turi teisę į socialinę, teisinę, psichologo pagalbą. Ir skriaudžiamoji, ir skriaudėjas gauna informacinį lapelį, kaip jie privalo elgtis per tas dešimt dienų. Informaciją apie įvykius per dvi ar tris valandas gauna Krizių centras, kuris telefonu susisiekia su auka, pasiūlo moralinę ir materialinę pagalbą. Su vyru dirbama taip pat; Vyrų krizių centre jie mokomi, su jais kalbasi patyrę specialistai. Jeigu šeimoje yra vaikų, tokiu atveju informuojamas Vaikų gerovės centras.

Vyksta privalomi mokymai policininkams. Policininkai yra gerai parengti, kaip elgtis, kai šeimoje smurtaujama.

R.Logar taip pat pasakojo, kad Austrijoje gerai parengiami mokytojai. Jie žino, kaip subtiliai spręsti vaikų konfliktus.

Konferencija priėmė rezoliuciją, kuri dar bus tobulinama. R.Logar ketino dar ne kartą atvykti į Lietuvą, dalyvauti dalykiniuose ir praktiniuose užsiėmimuose. Anot V.Boreikienės, kiekvienas ilgas kelias prasideda nuo mažo žingsnelio. Tas žingsnelis jau žengtas. Smurto sustabdymo problema bus sprendžiama toliau.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija