|
Iššūkiai katalikiškai šeimai. Kaip juos įveiksime?
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
 |
Ne vienas prisimename vientisą žmonių bendruomenę,
kurioje augome, gavome pirmuosius įgūdžius, įtempę ausis klausėmės,
ką kalba suaugusieji, išplėtę akis stebėjome mus supančią aplinką.
Tas nedidukas vaikystės pasaulėlis nebuvo draskomas didelių nukrypimų
nuo senelių ir tėvų gyvenimo būdo. Ilgą, gausią darbų ir rūpesčių
darbo dieną žmonės pradėdavo ir baigdavo malda, sekmadieniais eidavo
į bažnyčią, o grįžę iš jos ilsėdavosi. Jei pasitaikydavo atlaidai,
į namus pasikviesdavo iš kitų parapijų atvykusius giminaičius, pasistiprinę
prie vaišių stalo kartais išeidavo į laukus, patikrindavo, kaip
auga ir bręsta tai, kas su meile buvo pasėta ar pasodinta. Visų
šeimų gyvenimas prasidėdavo vestuvėmis, gimę vaikai turėdavo tėvą
ir motiną, senelį ir močiutę, o retkarčiais prosenelį ar prosenelę.
Visi žinojo savo pareigas ir darbus pagal jėgas. Vyro ir moters
gyvenimas susidėjus buvo retas reiškinys, pasitaikantis ne kiekviename
kaime. Tai buvo laikoma nukrypimu nuo normos, susimetėliai nekėlė
didelio pasitikėjimo.
Per trumpą laiką, tai yra vienos žmonių kartos
akyse vientisa bendruomenė iširo. Atsivėrus valstybių sienoms, padidėjus
migracijai, ateina nauji papročiai ir mados, keičiasi ir požiūris
į kadaise tvirtas ir neginčijamas vertybes. Tyrimais nustatyta,
kad tik 80 proc. Vakarų Europos gyventojų yra svarbi šeima, Rusijos
gyventojų, ilgiausiai patyrusių prievartinę ateizaciją, tik 76
proc., vadinasi, penktadaliui žmonių šeima nebėra vertybė. Europos
šalyse ir Lietuvoje mažėja santuokos, taip pat mažėja šeimose augančių
vaikų skaičius. Prie naujų, neįprastų reiškinių greitai priprantama.
Niekas tavęs dabar nepasmerks, jeigu vesi afrikietę, jei, būdamas
vedęs, pradėsi kūdikį su kita moterimi, jeigu paliksi šeimą, nes
nutarsi, kad tavo genuose užprogramuotas gėjaus potraukis ir, gyvendamas
su tos pačios lyties atstovu, patirsi daugiau malonumų... Valstybinės
institucijos į tai nekreipia dėmesio. Žiniasklaida kartais visa
tai pateikia kaip sensaciją, kaip patrauklų dalyką. Kaip elgtis
mums, katalikams? Ar turime užmerkti akis ir nematyti to, kad vyksta
visai čia pat, šalia mūsų ar net tarp mūsų?
Užsimerkti nederėtų. Nenorėdami suvokti ir žinoti
naujų, vis įžūlesnių iššūkių šeimos institucijai, nieko nelaimėsime.
Geriau susikaupti ir pasvarstyti, kaip galėtume tuos iššūkius atremti.
Pasaulio žymių mokslininkų tyrimai rodo, jog šeimos
krizę lemia daug objektyvių priežasčių. Tai skurdas, vejantis žmones
iš savo tėvynės, ilgalaikis darbas svetimose šalyse, vis didėjanti
urbanizacija, technologijų plėtra, vyrų ir moterų vis didėjantis
užimtumas, vartotojiškumo plitimas, visuomenės informavimo priemonių
vienpusiškas požiūris, tradicijų nykimas ir t.t. Tie patys tyrinėtojai
priėjo prie išvados, kad tradicinės šeimos niekas pakeisti negali,
kad priimtiniausias šeimos modelis yra toks, kai dviejų kartų šeimos
gyvena po tuo pačiu stogu. Tai mums teikia vilties, kad vis daugiau
žmonių ateityje tuo įsitikins patys ir šeimos statusas ims tvirtėti.
Dažnai girdime sakant, kad šeima yra namų bažnyčia.
Iš tiesų tai yra pati natūraliausia vieta dalytis tikėjimu, vienas
kitą paremiant ieškoti ryšio su Dievu. Vaikai atpažįsta tėvų nuostatas,
žino, į kokius klausimus jie gali atsakyti, ko jų klausti.
Kiekvieną vasarą tūkstančiai Lietuvos vaikų priima
Pirmąją Komuniją. Gražiai papuošti berniukai ir tarsi nuotakos išdabintos
mergaitės išsirikiuoja per visą bažnyčios vidurį. Greta jų taip
pat šventiškai pasipuošę tėveliai. Šito momento laukė visa šeima.
Spragsi fotoaparatai, šmėkščioja filmavimo kameros... Iš tiesų nepakartojamas
momentas. Iki tol buvo gana netrumpas pasirengimo laikotarpis. Tikėjimo
žinių sėmėsi vaikai, daug ką sužinojo juos atlydėję tėveliai. Pirmosios
Komunijos šventė galėtų būti postūmis šeimai tapti namų bažnyčia.
Ta proga galėtų atsirasti kryžius, pakabintas ar padėtas matomoje,
pagarbioje vietoje. Ant jo įspausta data neleis užmiršti, kas tais
metais įvyko. Tėvų akys ir ausys turi būti jautrios, atpažįstant
Dievo buvimo ženklus. Šventasis Raštas galėtų tapti dažnai pavartoma
ir paskaitoma knyga. Vaikai mėgsta suaugusiųjų pasakojimus. Mūsų
patirtis daug didesnė negu vaikų. Nevenkime papasakoti, kas nutiko
vienam ar kitam žmogui, kaip jis elgėsi toje ar kitoje situacijoje,
kokia buvo jo elgesio baigtis ir rezultatai. Kiek daug įdomių situacijų
ir išmintingų patarimų rasime Šventajame Rašte! Tėvai nėra išminties
bokštai. Jiems taip pat kyla daugybė klausimų. Pasvarstykime juos
kartu su vaikais, drauge paieškokime atsakymų. Gal vaikai turi atsakymą
į mums neaiškų klausimą, gal tas klausimas buvo aptartas mokykloje
per tikybos pamokas?
Rengiantis mūsų vaikams Pirmajai Komunijai, be
abejo, susipažinome su kitų vaikų tėveliais ir mamytėmis. Nenutraukime
tos pažinties. Gal pavyks kelioms šeimoms artimiau susidraugauti?
Artimiau pažįstant vieni kitus, galima drauge dalytis religine patirtimi,
drauge ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus. Tai patiks mūsų
vaikams. Jie pernelyg liberalioje, bedvasėje aplinkoje nesijaus
vieniši. Prisimenu, kartą, dar sovietmečiu, vienas berniukas paklausė
mamytės: Kodėl tik mes ir teta Onutė einame į bažnyčią? Daugiau
niekas iš mūsų pažįstamų neina. Tai buvo signalas tėvams paieškoti
tikinčių šeimų, su jomis susidraugauti, retkarčiais susitikti. Rezultatas
buvo labai geras. Vaikai įsitikino, kad tikinčių šeimų ir jau augančių
vaikų yra nemažai. Laiko ratas apsisuko, ir vėl katalikiška šeima
patiria iššūkius. Tik ne iš sovietinės prievartinės ateistinės propagandos,
bet iš kitos pusės, kuri, tiesa, nėra prievartinė, bet labai įkyri
ir paveiki.
Po įtemptos darbo savaitės, per kurią nebuvo laiko
ilgėliau pabendrauti su vaikais, pagaliau ateina sekmadienis. Tebūna
nors ši vienintelė diena šeimos diena, kai visi esame kartu. Drauge
bažnyčioje švenčiame Eucharistijos šventę, drauge susėdame už pietų
stalo, paliekame laiko ilgesniems pokalbiams, savaitės sėkmėms ir
nesėkmėms aptarti, susitikti su kitomis šeimomis.
Būkime optimistai, tikėkime, kad mums, mūsų šeimoms
pavyks eiti dvasinių vertybių puoselėjimo keliu. Tačiau nepamirškime,
kad šeimos namų bažnyčios kūrimas reikalauja nemažai pastangų.
Straipsnyje panaudotos prof. habil. dr. Hermano
Lombaertro (Liuveno universitetas, Belgija) mintys, išsakytos pranešime
Šiandieniniai iššūkiai ir šeimos pastoracija. Pranešimas skaitytas
Vilniaus akademinio sielovados centro surengtoje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje
konferencijoje Krikščioniškoji šeima ir šeimos katechezė postmodernioje
visuomenėje, įvykusioje birželio viduryje Vilniuje.
Corbis nuotrauka
© 2006 XXI amžius
|
