„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (69)

2006-iųjų rugpjūčio 11 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kelias į mirtį

Vilis NORMANAS

Lietuvoje vis daugiau jauno amžiaus žmonių grimzta į narkotikų liūną. Nepaisant visų bandymų sustabdyti šį procesą, kol kas apčiuopiamų rezultatų pasiekti nepavyko. Kas lemia, jaunuolių pasirinkimą vartoti kvaišalus? Vieningą atsakymą surasti gana sunktu, tačiau, nepaisant to, akivaizdžios tendencijos liudija viena – požiūris į narkotikus didžiąja dalimi lemia žmonių pasirinkimą.

Kai tas pats – gyventi ar mirti

Buvusiam narkomanui Raimondui – vos dvidešimt. „Narkotikus pradėjau vartoti šešiolikos, iš pradžių žolę, po to sintetinius narkotikus, o vėliau „sėdau ant adatos“. Greitai mane išmetė iš mokyklos, tėvai daug gerdavo, todėl beveik nekreipė į mane dėmesio. Nenorėjau gyventi ir vieną dieną bandžiau nusižudyti“, – atvirai ir šiek tiek padrikai pasakoja pašnekovas. Dabar Raimondas dirba padavėju vienoje Kauno kavinėje, laisvalaikiu mėgsta piešti ir svajoja kada nors baigti universitetą. „Iš narkotikų liūno mane ištraukė mamos sesuo, ji gyvena viena, todėl priėmė ir mane“. Paklaustas, ar blogas gyvenimas buvo akstinas pradėti vartoti kvaišalus, vaikinas ne visai su tuo sutiko: „Man buvo tas pats – gyventi ar mirti. Niekas man nesiūlė pabandyti, aš pats susiradau reikiamą žmogų. Daug mano draugų vartoja. Taip linksmiau gyvent“. Nepaisant to, jau kuris laikas narkotikai Raimondui – tik blogas prisiminimas: „Turiu merginą, kurią labai myliu. Patekęs į ligoninę (po bandymo nusižudyti) jaučiausi labai blogai. Buvo gėda, kad taip pasielgiau“. Iš sutrikusio vaikino veido matyti, kad jis vis dar nesijaučia visiškai įveikęs žalingą potraukį, tačiau, net nepaklaustas, pašnekovas patikino: „Jei vėl susileisiu, žinau, kad kelio atgal nebus. O aš noriu gyventi“.

Vaistai nuo depresijos

Saulės Remeikaitės istorija kur kas sudėtingesnė. Pirmą kartą draudžiamų preparatų ji pabandė užsienyje. „Atostogavom su drauge Ispanijoje. Susipažinau su labai šauniu vaikinu, jis vieną kartą ir pasiūlė kažkokių tablečių. Patiko. Gal buvau įsimylėjusi, todėl atrodė, kad čia nieko bloga. Grįžusi į Lietuvą pajutau tuštumą. Nedžiugino niekas. Sunkus darbas varė iš proto. Aišku, žavusis ispanas mane pamiršo. Galvojau, reikia išsigydyt depresiją. Ėmiau reguliariai vartoti saldainiukus“, – liūdnai šypsodamasi kalbėjo mergina. Tačiau laimės ir džiaugsmo narkotikai neatnešė, greitai ėmė trūkti pinigų, o dozes reikėjo didinti. „Žiauriai smigau. Tapau visai kitu žmogumi. Mano dievas buvo dozė. Visos mintys – tik apie narkotikus. Padariau daug klaidų, bet tikiuosi, kad pavyks pradėti gyventi iš naujo“, – viliasi Saulė.

Paklausta, ar, prieš pradėdama vartoti, nežinojo apie žalą, kurią sukelia narkotikai, mergina buvo nusiteikusi skeptiškai: „Visi apie tai šneka, bet kas iš to, visos garsenybės vartoja narkotikus ir gyvena. Ne aš pirma, ne aš paskutinė naiviai tikėjausi valdyti šią situaciją. Tik kad čia viskas taip slidu. Vieną dieną dar gali pasakyti sau ne, o kitą jau niekaip nesugebi atsilaikyti“.

Didžiausią skausmą Saulės nelaimė suteikė jos tėvams, kurie tik iš aplinkinių sužinojo apie dukros pražūtingą priklausomybę. „Tėvai man nepriekaištavo, jie abu protingi žmonės ir žino, kad priekaištais nieko nepasieksi. Jie labai man padėjo, visą laiką drąsino ir sakė, kad galiu nugalėti priklausomybę“, – sakė mergina. Saulė neslepia savo praeities ir kaip įmanydama stengiasi apsaugoti žmones, kurie galbūt dar tik galvoja, kaip nuostabu būtų paragauti uždrausto vaisiaus. „Gal pasakysiu banaliai, bet niekad nepradėkite vartoti, būkite kuo toliau nuo kompanijų, kuriose galite gauti narkotikų. Tai kelias į mirtį, iš kurio labai sunku pasitraukti“.

Pagarba, virstanti panieka

Dvidešimt penkerių metų Erikas vartoja narkotikus ir yra susitaikęs su tuo, kad anksčiau ar vėliau tai baigsis tragiškai: „Aš jau pasmerktas. Nors draugai ir pažįstami sako, kad dar galėčiau pasveikti, aš taip nemanau. Kelis kartus bandžiau mesti, bet nieko gero neišėjo“. Šiuo metu jaunuolis niekur nedirba. Apie tai, iš kur gauna pinigų kvaišalams, kalbėti nepanoro: „Nenoriu sakyt, nes tai juodi pinigai“. Paklaustas, kodėl pradėjo vartoti narkotikus, Erikas atvirai papasakojo visą istoriją: „Visada turėjau daug pinigų, mano gyvenime nieko netrūko, bet greitai visi pasilinksminimo būdai atsibodo, norėjau daugiau. Jau neužteko prisigerti ar pasimylėti su gražia panele. Visuose „tūsuose“ jaunimas vartoja, dabar populiaru ne alus ar degtinė. Jei vartoji kvaišalus, esi „kietas“. Nueini į mokyklą, pasakoji visiems, ką patyrei, priskiedi visokių nesąmonių. Įgyji klasiokų pagarbą, atrodai geriau už kitus, išauga sparnai. Taip ir pradėjau, o dabar niekas net nesisveikina, ypač kai išėjau iš zonos. Visi tyčiojasi, vadina „narkašu“.

Pasiteiravus apie bandymus mesti narkotikus, vaikinas nelinkęs daug apie tai pasakoti. „Iš pradžių mest bandžiau zonoje, po to reabilitacijoje, bet nieko neišėjo“.

Vienintelis patarimas, kurį Erikas galėjo duoti visiems, dar nesusidūrusiems su šia problema, buvo paprastas: „Kai pabandai, atrodo, kad nieko geriau negali būti, bet paskui būna atvirkščiai“.

Kas turėtų padėti?

Plačiai eskaluojama jaunimo narkomanijos problema yra puiki pokalbių tema, tačiau savo kabinetuose sėdintys prevencijos taikytojai neretai net neįsivaizduoja, koks iš tiesų gyvenimas verda gatvėse. Tik susidūrus su šia problema, galima suvokti jos mastą ir pasekmes. Žiūrint į liūdnus narkotikus vartojusių arba vartojančių jaunų žmonių veidus, nesunku pajusti, kad kiekvienas iš jų geriau nei bet kas kitas suvokia ir patvirtina Saulės pasakytą mintį: „Narkotikai – tai kelias į mirtį“. Kad ir kaip paslaptingai ir viliojančiai atrodytų dirbtinė laimė, ji dažniausiai atneša tik skausmą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija