Sobriologijos dėsniai

Prof. Viktoras Krivonogovas

(Tęsinys. Pradžia Nr. 2)

Prie valstybės nuostolių prisideda ir tai, kad šimtai tūkstančių darbingų žmonių ne dirba naudingą darbą, o savo jėgas eikvoja alkoholio gamybos ir prekybos įstaigose (alinėse, vyninėse, degtinės gamyklose). O kur dar žemdirbiai, žaliavos alkoholio industrijai gamintojai, restoranų, kitų gėrimo įstaigų darbuotojai, prekybininkai! Jie nedalyvauja visuomenei tikrai reikalingų prekių gamyboje, jie nušalinti nuo naudingos ir reikalingos veiklos, jų potencialas nukreiptas tik griovimui, geriausiu atveju naudojamas tuščiai, o iš esmės – sveikatos ardymui ir savo tautos naikinimui. Jų vaidmuo – parazitinis, pavyzdžiui, kaip šuns blusų.

Čia paminėti anaiptol ne visi nuostoliai, kuriuos patiria šalies biudžetas dėl alkoholio vartojimo. Yra nuostolių, kuriuos labai sunku arba tiesiog neįmanoma įvertinti. Įsivaizduokime tipišką situaciją – šeimos vyras parėjo namo neblaivus ir, švelniai tariant, sugadino žmonai nuotaiką. Ji neišsimiegojo, kitą dieną į darbą atėjo prislėgta – ir kaip tai atsilieps jos darbui? Nesunkiai galima įsivaizduoti. Produkcijos ji pagamins mažiau, tuo pačiu šalies biudžetas negaus dalies pajamų. Daugelio šalių ekonomistai ne kartą bandė palyginti dėl alkoholio patirtus nuostolius ir pajamas, gaunamas iš prekybos alkoholiu. 2006 metais „alkoholio“ akcizų įplaukos į Rusijos Federacijos biudžetą, palyginus su 2005 metais, išaugo 3,9 mlrd. rb. ir sudarė 55,4 mlrd. rb., o nuostoliai dėl alkoholio per metus Rusijoje sudarė apie 500 mlrd. rb. Pelno ir nuostolių skirtumai neretai ženkliai skiriasi, priklausomai nuo to, kiek tiksli patirtų nuostolių apskaita. Statistinėje literatūroje tie skaičiai skiriasi nuo 3 iki 8 kartų (t.y. nuostoliai dėl alkoholio gamybos ir vartojimo pajamas viršija 8 kartus). Toks nesutapimas visiškai suprantamas, jeigu turėsime omenyje, kaip sunku įvertinti nuostolius. Tačiau sobriologijos dėsniui konkretus skaičius nėra labai svarbu, svarbiausia – nuostoliai visada DIDESNI už pajamas, o tai ir yra dėsnio esmė.

Todėl, jeigu kur nors statoma degtinės, vyno, alaus gamykla ir vietos valdžia laimina šią statybą, nes padidės „pajamos į biudžetą“, tai ji parodo visišką ekonominį nemokšiškumą, o tiksliau – sobriologijos dėsnių nežinojimą. Visuomenė gali reikalauti, kad tokia valdžia, kaip nekompetentinga, būtų nušalinta. O jeigu valdžia žino, ką daro, bet vis dėlto remia žmonių girdymo sistemą, tai galima kelti klausimą, kokio tikslo tokia valdžia siekia – tautos gerovės ar tos tautos pražūties.

„Kultūringas“, „saikingas“ alkoholio vartojimas – girtuoklystės ir alkoholizmo šaltinis. Girtuoklystė ir alkoholizmas – masinio „kultūringo alkoholio vartojimo“ pasekmė.

Alkoholikų kiekis tiesiog proporcingas geriančiųjų („kultūringai“) kiekiui.

Alkoholikai ir girtuokliai savo išvaizda ir antisocialiu elgesiu formuoja negatyvų požiūrį į alkoholį, o kultūringai geriantys labai dažnai yra socialiai sėkmingi, linksmi ir žvalūs. Jaunosios kartos akyse jie kuria patrauklų supratimą apie alkoholį. Vaikas gauna klaidingą informaciją, mėgdžioja socialiai pasiturinčius, „kultūringai“ geriančius žmones ir pats tampa kultūringai geriančiuoju. Remiantis gėrimo eskalavimo dėsniu, sociologo I. A. Krasnonosovo nustatytu praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, geriančiose šalyse vidutiniškai prasigeria kiekvienas 16-as iš alkoholį vartojančiųjų, t.y. visuomenėje, kur leidžiama prekyba alkoholiu, prasigeria vidutiniškai 5, 2 proc. žmonių. Šis dėsnis neveikia ten, kur alkoholis uždraustas arba visai nevartojamas, pavyzdžiui, islamo šalyse. Šis santykis (1 iš 16) gali didėti, t. y. natūraliai keičiantis  kartoms, prasigeria 1 iš 10, paskui 1 iš 5, iš 4 – 1, iš 3 – 1, iš 2... „Gėrimo kultūra“ niekaip neišgelbsti visuomenės nuo alkoholio nelaimės. Ne kiekvienas „kultūringai geriantysis“ tampa alkoholiku, tačiau kiekvienas alkoholikas praėjo „kultūringai geriančiojo“ stadiją.

Dabartiniai girtuokliai ir alkoholikai tokie tapo ne iškart, visi jie praėjo santykinai ilgesnį ar trumpesnį „saikingo“ alkoholio vartojimo kelią. Kodėl žymi visuomenės dalis, vartojanti alkoholį, peržengia „ribą“ ir tampa alkoholikais? Pirma, todėl, kad alkoholis – tai narkotikas, tad veikia narkotinės priklausomybės dėsniai. Antra, jokios „ribos“ tarp „saikingo“ ir „nesaikingo“ alkoholio vartojimo nėra, perėjimas iš vienos kategorijos į kitą vyksta palaipsniui ir sklandžiai, pačiam geriančiajam, o dažnai ir jo aplinkos žmonėms, nepastebimai. Tai, kad ne visi geriantieji pereis į alkoholikų kategoriją, negali būti „saikingo“ gėrimo pateisinimas, nes alkoholio žala pasireiškia ne tik daugybės alkoholikų atsiradimu, bet ir gyventojų sveikatos, socialinės gerovės pablogėjimu visiems kitiems geriantiesiems.

Priežasčių ir pasekmių ryšio analizė leidžia daryti išvadą, kad masinis „kultūringas gėrimas“ yra problemos esmė, o girtuoklystė ir alkoholizmas – pasekmė. Išvada – visuomenės blaivinimą logiška būtų pradėti nuo kultūringai geriančiųjų. Visų pirma svarbiausia išblaivinti kultūringai geriantį deputatą, kultūringai geriantį mokytoją, gydytoją, t.y. tuos, kurie formuoja liaudies pasaulėjautą ir daro sprendimus, taip pat ir politinius. Visuomenės alkoholizacija priklauso nuo to, kokia alkoholinė (arba antialkoholinė) politika vykdoma šalyje, o tai reiškia, kad svarbiausia išblaivinti tuos, kurie yra valdžioje, kas stovi prie šalies politikos vairo. Šia prasme sobriologijos mokslas gerokai prieštarauja narkologijai, kurios visas dėmesys nukreiptas į jau prasigėrusią gyventojų dalį – t.y. į alkoholikus. Prablaivėjęs prezidentas, gubernatorius, telekompanijos vyriausiasis redaktorius gali turėti didesnį poveikį visuomenės prablaivėjimui negu išgelbėtas nuo alkoholizmo kiemsargis arba santechnikas. Žinoma, blaivinti reikia ir kiemsargį, čia kalbama apie prioritetus ir pirmumą. Jeigu šalyje kultūringai geriantieji valdininkai įgyvendina girtuokliavimo politiką, tai galima dešimtmečius ir šimtmečius „sėkmingai“ blaivinti alkoholikus, tačiau jų vietą iškart užims kiti ir niekas nepasikeis. Tai primena vandens nešiojimą rėčiu. Alkoholikų blaivinimas –  kova su pasekmėmis, kai nesikeičia girdymo sistema. Siekiant sulaužyti girdymo sistemą, logiškiau blaivinimą pradėti nuo ADS – „asmenų, darančių sprendimus“. Norint įgyvendinti teisingą antialkoholinę politiką, būtina, kad šią politiką vykdytų blaivūs žmonės. Kultūringai geriančiųjų bandymai įgyvendinti antialkoholinę politiką, kaip matome iš Rusijos, SSRS istorijos, taip pat ir kitų šalių, neatneša realių teigiamų poslinkių.

Alkoholio surogatų gamyba ir vartojimas tiesiog proporcingas legalaus alkoholio suvartojimui.

Valstybės blaivios politikos priešininkų vienas argumentas – žiniasklaidoje nuolat kartojamas teiginys, kad, esą, sumažinus alkoholio gamybą ir prekybą, kai sunkiau jo įsigyti, padaugės surogatų, naminės degtinės, naminio vyno gamyba, todėl pasekmės bus dar skaudesnės, nes daugelio surogatų „kokybė“ blogesnė už legalaus alkoholio. Tokia legalios alkoholio mafijos ir jos parankinių išvada geriausiu atveju turi du logikos defektus. Pirma, sobriologai niekada nesiūlė apsiriboti tik alkoholio gamybos ir prekybos mažinimu, jie visada buvo kompleksinio problemų sprendimo šalininkai: gamybos mažinimą turi lydėti žmonių, vartojančių alkoholį, mažėjimas dėl intensyvios mokslinės sobriologinės propagandos. Antras mūsų oponentų samprotavimų defektas – tvirtinimas, kad legalaus alkoholio trūkumas būtinai bus kompensuojamas surogatais ir nelegaliu alkoholiu. Jokio neišvengiamumo čia nėra. Niekas nedraudžia sustiprinti kovą su nelegalia gamyba, prekyba, surogatų vartojimu. Dar daugiau: pasaulinė ir Rusijos patirtis rodo, kad būtent visuomenės blaivėjimo periodu kova su nelegalia alkoholio gamyba ir prekyba tampa ir labiau nuosekli, ir labiau sėkminga. Apie tai byloja, pavyzdžiui, Rusijos praėjusio šimtmečio trečiojo dešimtmečio pirmosios pusės patirtis. Griežti to periodo antialkoholiniai įstatymai leido iškart po pilietinio karo išplėtoti veiksmingą puolimą prieš naminės degtinės gamybą (paplitusią pilietinio karo metų valdžios nebuvimo laikotarpiu). Iki 1924 metų naminės degtinės gamybos problema buvo praktiškai išspręsta, minimali. Ir tik visiškas blaivinimo politikos atsisakymas 1925 metais ryškiai pablogino situaciją ir sudarė sąlygas naminės degtinės gamybos atnaujinimui (aštuonis kartus ją padidinant). Didžiojo tėvynės karo metais, kai alkoholio suvartojimas sumažėjo 6 kartus, nėra jokio preteksto tvirtinti, kad surogatai kompensavo alkoholio sumažėjimą. Tačiau ypač įdomūs 1985–1987 metais antialkoholinės kampanijos laikotarpio rodikliai. Alkoholio gamybos, prekybos sumažinimas 2–3 kartus anaiptol nepaskatino surogatų „kompensacijos“, mirčių dėl surogatų vartojimo šalyje sumažėjo nuo 16 tūkst. 1984 metais iki 11 tūkst. – 1986 metais. Naujas alkoholizacijos pakilimas, prasidėjęs nuo 1988 metų, pastebimai padidino nusinuodijusių surogatais skaičių: 1992 m. – iki 36 tūkst. mirčių, o juk tuo metu jokio alkoholio deficito nebuvo, alkoholiu buvo prekiaujama visur dieną ir naktį be jokių apribojimų. Visa tai leidžia daryti išvadą – Rusijoje surogatų vartojimas ne atvirkščiai, o tiesiogiai priklauso nuo legalaus alkoholio pardavimo. Nereikia pamiršti: kai pasunkėja legalaus alkoholio įsigijimo galimybė, surogatus ima vartoti anaiptol ne visi, o tik dalis gyventojų, labiausiai alkoholio paveikti, o tai reiškia – alkoholį vartojančiųjų sumažėja. Pirmajame priklausomybės nuo alkoholio etape „kultūringai geriantieji“ laisvoje prekyboje net esant alkoholio deficitui surogatų nevartoja, o tai reiškia, kad alkoholizacijos pasekmės šalyje iš esmės sumažėja. Skirtingais duomenimis, XXI a. pradžioje, kai legalaus alkoholio Rusijoje gausybė, nelegalaus alkoholio dalis viršijo pusę viso suvartojamo alkoholio (skirtingais vertinimais – nuo 1/3 iki 2/3). Kodėl tezė apie legalaus alkoholio „kompensaciją“ surogatais ir nelegaliu alkoholiu nepasitvirtina? Juk iš pirmo žvilgsnio oponentų argumentai skamba įtikinamai – juo mažiau degtinės prekyboje, tuo daugiau naminės degtinės ir surogatų. Šis loginis paradoksas gali būti įtikinamai paaiškinamas, jeigu į problemą pažvelgsime iš statistinio alkoholiko pozicijos. Įsivaizduokime situaciją – vakare šis nuo alkoholio priklausomas žmogus išvertė visas kišenes, pardavė visus tuščius butelius ir parduotuvėje nusipirko butelį legalios degtinės. Apkvaišęs jis užsnūdo (teisingiau, ne užsnūdo, o, kaip rodo moksliniai tyrimai, neteko sąmonės, atsidūrė komos būsenoje); ryte jis pabudo kamuojamas pagirių sindromo. Vienintelį išsigelbėjimą nuo kančių šios kategorijos žmonės mato tik „pagiriose“: reikia skubiai gauti alkoholio, „pataisyti sveikatą“. O pinigų tai nėra, vakar visus išleido! Visi buteliai parduoti! Tačiau galva plyšta. Ką daryti? Ir pagiringų svarstymų logika būtinai pasiūlys jam surogatą – ir pigiau, ir lengviau pasiekiama, ir galvos skausmas atlėgs. Išvada: juo daugiau žmonių vakare išgers legalaus alkoholio, tuo daugiau ryte griebsis surogato, nelegalaus alkoholio, kuris ir pigesnis, ir lengviau pasiekiamas, nes jo gamintojai nemoka akcizo. Juo daugiau šalis per metus suvartoja legalaus alkoholio, tuo didesnė bus nelegalaus alkoholio paklausa. Kurį laiką nuo alkoholio priklausomas žmogus vartoja tik legalų, „kokybišką“ alkoholį, tačiau, perėjęs į kitą priklausomybės stadiją, jis veikiausiai pereis prie pigesnių gaminių. Taip legalus alkoholis formuoja nelegalaus, surogatinio alkoholio vartotojų armiją, jie yra ne atvirkštinėje, o tiesioginėje priklausomybėje. Štai kaip galima paaiškinti iš pirmo žvilgsnio keistą faktą: kai buvo pakelti visi alkoholio šliuzai ir gėrimų gausybė praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį Rusijoje ne tik neišstūmė surogatų, o, atvirkščiai, žmones dar labiau nuodijo ir legaliu, ir nelegaliu, surogatiniu alkoholiu. Logika čia tokia: daugiau legalaus alkoholio – daugiau prasigėrusių žmonių, surogatų vartotojų – daugiau nusinuodijusių surogatais. Todėl bet kokie „viliojantys“ legalios alkoholio mafijos pasiūlymai išspręsti surogatų problemą didinant „gero, kokybiško“ alkoholio gamybą – demagogija, už kurios slepiamas savanaudiškas interesas – girdant gyventojus didinti savo pajamas.

Iš viso to peršasi viena išvada: jeigu tikslas – blaivinti žmones, kovoti reikia lygiagrečiai – ir su legaliu, ir su nelegaliu girdymu. Vieną alkoholį pakeisti kitu – vadinasi gesinti gaisrą žibalu. Arba velnią varyti nelabuoju.

© 2009 „XXI amžius“