Apie poabortinę sielovadą

Rugsėjo pabaigoje Peru įvyko Lotynų Amerikos vyskupų tarybos organizuotas susitikimas, kurio tema buvo sielovadinis palydėjimas po aborto. Susitikime dalyvavo delegatai iš įvairių žemyno kraštų, taip pat įvairių katalikiškų organizacijų atstovai, kurie darbuojasi šeimos ir gyvybės sielovadoje. Renginio organizavimo darbai buvo patikėti San Paulo (Brazilija) Katalikų universiteto Šeimos ir santuokos institutui.

Susitikime buvo kalbama apie tai, kaip padėti skausmingą aborto patirtį išgyvenusioms moterims ir šeimoms. Iš vienos pusės, Bažnyčia moko, kad abortas yra sunki nuodėmė (kurios nereikia painioti su situacijomis, kai tenka rinktis tarp vaisiaus ir motinos gyvybės), nes juo nutraukiama žmogiškos būtybės gyvybė, kuri turėtų būti mylima ir ginama. Todėl Bažnyčia ne kartą yra pasisakiusi prieš aborto minimalizavimą, pavyzdžiui, kalbinį, vadinant abortą ne „gyvybės“, o „nėštumo“ nutraukimu arba rūpinimusi „reprodukcine sveikata“, prieš įstatymą,  nustatantį, kad kūdikis tik po gimimo įgyja teises ir „asmens“ statusą, nors sunku būtų įvardinti esminius skirtumus tarp „vaisiaus“ dieną iki gimimo ir „vaiko“ dieną po gimimo.

Iš kitos pusės, Bažnyčia gerai žino, kad aborto pasirinkimas būna skausmingas ir sunkus, todėl mokydama apie aborto objektyvų blogį, tuo pat metu ji nori būti supratinga, užjaučianti ir gailestinga nusidėjėliams, sekdama Kristumi, sakydama: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 30–32).

VR

© 2009 „XXI amžius“