Ką jie mums padarė

Gintaras Visockas

Vilniaus universiteto profesorės Danutės Gailienės monografijos „Ką jie mums padarė“ viršelis

Dar pačioje Atgimimo pradžioje, iki Kovo 11-osios likus keletui mėnesių, rašytojas Petras Dirgėla kalbėjo apie galimus pavojus atkūrus nepriklausomybę. Jis baiminosi, kad mes, lietuviai, greičiausiai nebežinosime, kaip elgtis su atgauta laisve, kad jau tikriausiai nebemokėsime tinkamai pasinaudoti istorijos mums duota galbūt paskutine galimybe. Rašytojo argumentai tuomet šokiravo. Suprask, Lietuva nelaisvėje, be trumpų išimčių, išbuvo beveik du šimtus metų, tad dešimtys lietuvių kartų buvo priverstos gyventi pažemintos, užguitos, germanizuojamos, rusinamos, lenkinamos, niekinamos, tremiamos į Sibirą, politiškai persekiojamos... O tai reiškia, kad mūsų tautoje galbūt jau stipriai įsigalėjo vadinamasis vergo sindromas. Jei mes ir atkursime nepriklausomybę, tai būsime labai panašūs į tą šunytį, kuris išlaisvintas nuo grandinės nebežino, kur bėgti ir netrukus pats nuolankiai grįžta prie būdos.

Vilniaus universiteto profesorės, Klinikinės ir organinės psichologijos katedros vedėjos Danutės Gailienės monografiją „Ką jie mums padarė“ perskaičiau vienu atsikvėpimu. Mat rūpėjo išsiaiškinti, kiek tiesos būta anose rašytojo įžvalgose. Iš tikrųjų mums visiems turėtų rūpėti, kokią žymę lietuvių atmintyje paliko prosenelių, senelių, tėvų patirtos nelaimės. Monografija pateikia užtektinai išsamų, įtikinamą atsakymą. Monografijos autorės pripažįsta, kad išsamūs tyrimai psichologijos srityje labai sudėtingi, subtilūs, išsamesnių eksperimentų atlikta per mažai, kad būtų galima daryti platesnius apibendrinimus. Ir vis dėlto tendencijos – aiškios. Senelių, tėvų patirtos skriaudos atsiliepia ir mums, buvusių tremtinių, politinių kalinių, miško brolių vaikams, anūkams, vaikaičiams. D. Gailienė tvirtina, kad palūžta ne tik jautresni, dvasiškai silpnesni žmonės – mirties, nepriteklių, kankinimų akivaizdoje žlunga ir patys stipriausi, tvirčiausi. Monografijoje pateikiami, pavyzdžiui, tyrinėtojos Juditos Herman pastebėjimai apie Pirmojo pasaulinio karo baisumų poveikį karių psichinei savijautai: „Pirmajame pasauliniame kare nepaliaujamai pasmerkti apkasų baisybėms vyrai palūžo – nesuskaičiuojama daugybė vyrų. Fiziškai apriboti ir paversti bejėgiais, pasmerkti nuolatinei sunaikinimo grėsmei, priversti liudyti savo draugų luošinimą ir mirtį, be jokios vilties atokvėpio, dauguma karių pradėjo elgtis kaip isteriškos moterys. Jie nenumaldomai klykdavo ir raudodavo“.

Ilgokai manyta, kad neurozės gali paveikti tik silpnus, bailius, dezertyruoti linkusius kareivius. Tokio požiūrio šalininkai niekaip nenorėjo sutikti, kad isterijos priepuoliai gali ištikti ir normalų kareivį, kuris yra narsus bei sugeba valdyti savo jausmus. Dažnai buvo tvirtinama, jog neurozė apima tik menkos konstitucijos individus. Kai kurie ano meto medikai palūžusius karius vadindavo net moraliniais invalidais, nevertais ligonio statuso. O to meto karo vadai net manė, kad ištižėlius turi teisti karo lauko teismas arba juos, kaip negarbingus, būtina demobilizuoti. Sakykim, to meto britų armijoje vyravo nuostata, kad vadinamosios karo neurozės neįmanoma atskirti nuo simuliacijos, todėl visus tokius kareivius būtina sodinti į karo kalėjimą arba net sušaudyti už bandymą simuliuoti ligą bei dezertyruoti.

Tik XX amžiaus pabaigoje psichologijos mokslas ėmė vis drąsiau ir konkrečiau teigti, jog nuo karo neurozės neapsaugotas nė vienas, net drąsiausias ir moraliausias karys. Buvo pastebėta net paradoksali tendencija, kad trauminę karo neurozę itin dažnai patiria būtent aukštesnės moralės kariai, o šių dienų mokslas aiškiai nustatė, kad kai kurių kančių žmonės niekada negali visiškai pamiršti, ir tai paveikia visą likusį jų gyvenimą.

Štai dar vienas įsiminęs pavyzdys. Pasirodo, svarbiausia Černobylio katastrofos padaryta žala žmonėms yra ne medicininė, o psichologinė. Sveikatos sutrikimų ir mirčių dėl tiesioginio radiacijos poveikio nustatyta daug mažiau nei tikėtasi. „Černobylio avarijos padarinių poveikis visuomenės psichikos sveikatai yra pati didžiausia sveikatos problema, kurią sukėlė ši katastrofa. Avarijos sukeltas psichologinis stresas padarė didžiulį poveikį individų ir bendruomenės elgesiui“, – rašoma  Jungtinių Tautų užsakymu parengtoje 600 puslapių ataskaitoje „Černobylio palikimas: avarijos poveikis sveikatai, aplinkai ir socialiniams ir ekonominiams veiksniams“.

„Didžiulėje teritorijoje milijonai gyventojų buvo labai neigiamai psichologiškai paveikti, ir tai sukėlė „paralyžiuojančio fatalizmo“ efektą. Vienais atvejais nusivylimas ir ankstyvos mirties perspektyva sukėlė girtavimą ir kitokį save naikinantį elgesį“, – rašoma monografijoje „Ką jie mums padarė“.

Ypač įdomus skyrius „Viktimizavimo ir stigmatizavimo problema“, kuriame, be kita ko, aiškinamasi, ar senelių ir tėvų patirtos kančios turi įtakos jų atžalų gyvenimui. D. Gailienė pastebi, kad praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje Kanadoje, JAV, Izraelyje ir kai kuriose kitose Europos šalyse pasirodė didelį susidomėjimą sukėlę moksliniai darbai, analizuojantys vadinamosios antrosios Holokaustą išgyvenusiųjų kartos gyvenimą.

Taigi tuose darbuose aprašoma ne Holokaustą patyrusių, o jų atžalų, gimusių jau po karo, elgsena. Psichologai ir psichiatrai paskelbė, kad Holokaustą išgyvenusiųjų vaikams būdingi specifiniai simptomai bei asmenybės ypatumai neabejotinai yra susiję su neigiama gimdytojų patirtimi. Niekad nepatyrusiems konclagerių siaubo buvo būdingi tokie pat bruožai kaip ir tėvams: depresiją jie laikė natūralia reakcija į gyvenimo sunkumus, nemokėjo tinkamai išreikšti agresijos, emociškai buvo labai priklausomi nuo tėvų. „Kai kurie iš jų tvirtino, kad Holokaustas buvo svarbiausias įvykis, paveikęs jų gyvenimą, nors Holokaustas buvo dar jiems negimus“, – pastebi knygos autorė.

Taigi nenuostabu, kad ilgainiui atsirado ir vadinamasis „antrosios kartos sindromas“. Knygoje tvirtinama, kad esama klinikinių įrodymų, jog Holokausto patirtis veikia net trečiąją kartą. Taip pat pasigirdo tvirtinimų, kad „ji turės įtakos net nežinia kokiam skaičiui būsimų kartų“. Tiesa, skuboti tvirtinimai, kad visai vaikų kartai būdingi psichopatologiniai sutrikimai, pirmiausia labai žeidė pačius Holokaustą išgyvenusiųjų vaikus. 1979 metais Niujorke vyko pirmoji tarptautinė Holokausto aukų vaikų konferencija, kurioje dauguma dalyvių, antrosios kartos atstovų, protestavo ir piktinosi, kad psichikos sveikatos specialistai jiems diagnozuoja psichologinius nukrypimus bei neurozes.

Žiaurių okupacijų metais įgyta senelių ir tėvų patirtis ne visuomet atneša tik neigiamų rezultatų. Sakykim, tremtis, lagerius, pažeminimus ištvėrusiųjų vaikai būna itin pareigingi, darbštūs, atkaklūs. Jie yra jautrūs, trokšta tiesos. Tačiau tokiais atvejais dažnai pastebimas ir neigiamas poveikis. Jei seneliai ir tėvai nepajėgia užmiršti patirtų baisumų, gimdytojų nuolat išgyvenama kančia netiesiogiai persiduoda ir vaikams. Persiduoda net tuo atveju, jei tėvai savo atžaloms vengia pasakoti apie lagerių baisumus. Esama pavyzdžių, kai buvusių represuotųjų atžalos pradeda girtuokliauti, vartoti narkotikus, beprasmiškai rizikuoja greitai važinėdami motociklais ar automobiliais. Spėjama, kad esama ryšio tarp tėvų patirtų traumų ir jų vaikų atsainaus požiūrio į savo sveikatą bei gyvybę.

Nors čia pateikti vieno recepto, matyt, neįmanoma. Kai kuriems žmonėms traumos tikrai sukelia skaudžių ilgalaikių pakitimų, bet moksliniai tyrimai taip pat rodo, jog ir tarp patyrusių ilgalaikę traumą yra asmenų, neturinčių psichologinių sutrikimų. Monografijos autorė tvirtina, kad „ir labai sunkius įvykius išgyvenę žmonės geba susitvarkyti su savo gyvenimu, sukuria šeimas, pasiekia puikių profesinių laimėjimų“.

Knygoje „Ką jie mums padarė“ analizuojama Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įtaka žmonių psichinei sveikatai, gilinamasi į skaudžią Vietnamo, Afganistano karo dalyvių patirtį, svarstoma, ką sunkiausia buvo ištverti mūsų partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams, atsidūrusiems kalėjimuose, kankinimo kamerose, Sibire. Akivaizdu, kad tokias traumas patyrusių žmonių skausmą didino tai, kad jie savo kančias buvo priversti ilgus dešimtmečius slėpti ne tik nuo svetimų, bet ir nuo savų. Mūsų tremtiniai bijojo, kad savo pasakojimais nepakenktų vaikams – nepaskatintų jų prieštarauti sovietų valdžiai gūdžiais Sovietų Sąjungos laikais. Vietnamo ir Afganistano karo dalyviai bijodavo būti apšaukti „psichais“. Būta ir trečios aplinkybės: kai kada visuomenė įtariai žiūrėdavo į psichologines traumas patyrusiųjų pasakojimus, kadangi manydavo, jog šie simuliuoja ligą, siekdami iš biudžeto išlupti kuo didesnes kompensacijas.

Aršių diskusijų, kur prasideda simuliacija, o kur tikra liga, būta daug – ypač Vokietijoje, kadangi Vokietija buvo ir agresorė, ir auka. Kai kurie vokiečių istorikai po to, ką Vokietija padarė kitoms tautoms, drovėjosi pradėti analizuoti, kiek blogo buvo padaryta pačiai nugalėtai Vokietijai.

Knygoje „Ką jie mums padarė“ pasakojama ir apie vadinamąjį Stokholmo sindromą. Įkaitais paimti žmonės po išlaisvinimo elgėsi labai keistai: užuot dėkoję juos išlaisvinusiems specialiųjų pajėgų kariškiams, buvę įkaitai pradėjo gailėtis savo skriaudėjų, o išlaisvintojus peikti. Ši įkaitų drama nutiko Švedijoje, todėl ir buvo pavadinta Švedijos sostinės vardu. Stokholmo sindromas dažniausiai pasireiškia tada, kai žmogus aukos vaidmenyje išbūna ilgesnį laiko tarpą.

Man regis, Stokholmo sindromo padariniai mums, lietuviams, turėtų rūpėti labiausiai, kadangi mes mažiausiai du šimtmečius, be nedidelių išimčių, nematėme laisvės ir nepriklausomybės. Žodžiu, buvome aukos užtektinai ilgai. Be to, komunizmas, gyvavęs kur kas ilgiau nei fašizmas, vis dar nepripažintas nusikaltimu žmoniškumui.

© 2009 „XXI amžius“