Dvejopi standartai vaikų išnaudotojams

JAV dienraštyje „Washington Post“ publikuotame žinomo katalikų apžvalgininko jėzuito Tomo Dž. Ryzo straipsnyje aptariamas garsaus režisieriaus Romano Polanskio suėmimas Šveicarijoje dėl 30 metų senumo kaltinimų pedofilija. Polanskis, dabar Prancūzijos pilietis, 1977 metais prisipažino turėjęs lytinių santykių su 13 metų mergaite, kurią prieš tai vaišino narkotikais ir alkoholiu. Prieš pat teismą jis pabėgo iš JAV, kur tuo metu gyveno, ir vengė patekti į JAV teisėsaugos rankas. Tėvas T. Dž. Ryzas lygina, kokia būtų visuomenės reakcija, jei būtų suimtas ne režisierius Polanskis, o „kunigas Polanskis“. Įsivaizduokite, rašo autorius, kad Kolumbo riteriai (JAV žinoma katalikiška organizacija – red. past.) nuspręstų apdovanoti pedofilą kunigą, pabėgusį iš šalies, kad išvengtų kalėjimo. Reakcija būtų tokia: aukų grupės reikalautų atšaukti apdovanojimą, o Kolumbo riteriai turėtų paskelbti viešą atsiprašymą. Religinių dienraščių redaktoriai siųstų reporterius atidžiai sekti įvykių eigą, o redakcinių skilčių autoriai bei apžvalgininkai įvardintų Kolumbo riterius kaip dar vieną Katalikų Bažnyčios nejautrumo seksualiniam išnaudojimui pavyzdį. „Ir jie būtų teisūs, aš prie jų prisijungčiau“, – priduria t. T. Dž. Ryzas. Tačiau kodėl nieko panašaus nesigirdi, kai kino industrija teikia apdovanojimus savo nusikaltimą pripažinusiam Romanui Polanskiui, pabėgusiam iš šalies prieš pat teismo nuosprendį? Kodėl kino kritikai ir žiniasklaida apie tai tylėjo 30 metų? 2003 metais Polanskis netgi gavo „Oskaro“ apdovanojimą. Ar pramogų industrijos „vyriausieji kunigai“ turi imunitetą kritikai?

Jėzuitas stebisi R. Polanskio užtarėjais, kurie reikalauja, kad režisierius turėtų būti paleistas. Pateikiami argumentai, jog mergaitė režisieriui buvo tyčia „pakišta“, jog ji jau ne pirmą kartą turėjo lytinių santykių ir santykiavo savo valia, o šiandien, jau įžengusi į penktą dešimtmetį, jam atleidžia. Jie teigia, kad paties Polanskio vaikystė ir gyvenimas buvę tragiški, o ši byla jau pasenusi. Jei tokie argumentai būtų išsakyti kunigo pedofilo, būtų išjuokti teisme ir atmesti. Nesvarbu, ar mergaitė jau turėjo seksualinę patirtį, ar santykiavo savanoriškai, nusikaltimas yra padarytas. Ir ne aukos, o teismo kompetencija yra nutarti, kas ir kuriam laikui sės už grotų. Ir taip yra teisinga. Anot jėzuito, R. Polanskis ne vienintelė Holivudo garsenybė, kaltinama vaikų išnaudojimu. Į galvą ateina Maiklo Džeksono ir Vudžio Aleno vardai. Kiek pasidomėjusi žiniasklaida galėtų sudaryti ilgoką garsenybių sąrašą. Jei Katalikų Bažnyčia (JAV) yra stebima per mikroskopą dėl to, kad 4 proc. kunigų įsivėlė į vaikų išnaudojimą, tai ką galima pasakyti apie kino industriją?

Pasaulis iš tiesų pasikeitė. Pramogos yra naujoji religija, o seksas, prievarta ir pinigai – jos naujoji trejybė. Režisieriams ir žvaigždėms atleidžiamos bet kokios nuodėmės, nes jų viešųjų ryšių agentai savo sugebėjimais „išrišti nuodėmes“ prilygsta šventiems nuodėmklausiams. Pramogos, ne religija, yra naujas opijus liaudžiai ir mes nenorime, kad šios „dozės“ tiekimas būtų nutrauktas. „Ar yra dvejopi standartai? Lažinamės, kad taip“, – su karčia gaida baigia savo straipsnį t. T. Dž. Ryzas.

Pagal VR

© 2009 „XXI amžius“