„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (126)

2011 m. gegužės 20 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Prof. Algimantas Marcinkevičius: didis mokslininkas ir taurus žmogus

Dr. Aldona Kačerauskienė

Prof. Algimantas Marcinkevičius

Balandžio viduryje prof. A. Marcinkevičiui suėjo 90 metų. Ta proga balandžio 28 dieną Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje kardinolas Audrys Juozas Bačkis aukojo padėkos šv. Mišias, o balandžio 29 dieną Vilniaus universiteto Teatro salėje įvyko šventinė mokslinė konferencija, kurios metu buvo pristatyta solidi knyga Širdis yra graži, sudaryta Marijos Virketienės, į kurią sudėti profesoriaus bendradarbių prisiminimai.

Enciklopedijų duomenys, išvardijantys prof. A. Marcinkevičiaus mokslinius, praktinius darbus ir visuomeninę veiklą, tikrai įspūdingi. Gydytojas kardiochirurgas, širdies chirurgijos ir organų transplantacijos pradininkas Lietuvoje, VU dėstytojas, Bendrosios chirurgijos katedros vedėjas, Probleminės širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos vadovas, Respublikinės širdies ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas. Jis pirmasis Lietuvoje operavo daugelį širdies ydų, protezavo širdies vožtuvus, rekonstravo širdies vainikines arterijas, pašalino aortos krūtininės dalies aneurizmą, atliko pirmąsias Lietuvoje atviras širdies operacijas, 1987 m. vadovavo pirmajai širdies persodinimo operacijai, paskelbė daugiau negu 400 mokslinių straipsnių. Jis yra vadovėlio Klinikinė chirurgija vienas autorių. Jis – Lietuvos chirurgų draugijos pirmininkas (1985–1993), Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas (1989–1992), Tarptautinės chirurgų kolegijos narys (1989), Tarptautinės kardiotorakalinės chirurgijos draugijos narys (1989), Tarptautinės širdies ir kraujagyslių chirurgų draugijos narys (1990), Baltijos šalių krūtinės ir širdies bei kraujagyslių chirurgų draugijos garbės narys. A. Marcinkevičius yra habil. dr., profesorius, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, profesorius, pelnęs valstybines premijas, apdovanotas Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.

Atrodo, pasiekta tiek, kiek buvo įmanoma pasiekti. Tačiau gyvenimo tikslas – ne įvertinimų vaikymasis. Svarbiausia jam – ligonis, pagalba jam ir visiška ištikimybė Vilniaus medicinos draugijos (1805) įkūrėjų devizui: Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui.

Gyvenimas palankiai klostėsi nuo pat vaikystės. Tėvas Mykolas Marcinkevičius – gydytojas terapeutas, medicinos profesorius, medicinos knygų ir straipsnių autorius; motina – medicinos sesuo, artimiausia savo vyro pagalbininkė. Algis tikriausiai paveldėjo gabias mamos rankas. Mama viską galėjo padaryti pati. Algis mūsų ūkyje taip pat dirbo įvairius darbus. Kartą mama jį išsiuntė dviračiu pas kažkokį meistrą už kokių 15 km. Jis tą dieną negrįžo, ėmėme jaudintis. Parsirado kitą dieną. Pasirodo, jis tam žmogui sutaisė kažkokią ūkio mašiną, – prisimena sesuo Almonija brolio paauglystę. Šeima puoselėjo gilias humanizmo tradicijas, tėvai skubėdavo pagelbėti kiekvienam, patekusiam į nelaimę. Vėl sesers Almonijos prisiminimas. Pas mus atėjo toks Neniškis. Jis – mamos kraštietis, senas pažįstamas. Buvo bedarbis. Tėvai duodavo jam ką nors padirbėti. Kartą jis mamai padejavo, kad jiems gimė dar vienas vaikas, kurį reikia pakrikštyti, bet niekas nenori būti kūmais. Tada mama jam pasakė: „Ko jaudiniesi, vaikai nuvažiuos ir pakrikštys tavo sūnų“. Taip ir buvo. Po to su krikštasūniu palaikėme ryšius. Per Kalėdas ir Velykas tą vos kelerių metų vaikelį atvesdavo pas mus ir palikdavo visai dienai. Sesers atmintyje užsiliko Didieji šeštadieniai, kai motina prikraudavo krepšius maisto ir liepdavo vaikams nunešti vargingiems žmonėms. Velykos bus gražios tik tada, kai aplankysime vargingus žmones, – sakydavusi mama.

Idealistinei pasaulėžiūrai padėjo formuotis ir Panevėžio gimnazijos, kurią baigė, garsūs mokytojai humanitarai.

Prof. A. Marcinkevičiui vadovaujant, Lietuvoje buvo sukurta moderni širdies chirurgija, kuri buvo tobulinama, kol pasiekė pasaulinį lygį. Tai padaryta okupacijos metais, visiškos izoliacijos nuo pasaulinės praktikos sąlygomis. A. Marcinkevičius – tiesioginis prof. Prano Norkūno ir ruso akademiko Jevgenijaus Mešalkino mokinys. Grupė lietuvių chirurgų Antanas Sučila, Vytautas Sirvydis, Vytautas Triponis, Daumantas Kavoliūnas, Giedrius Uždavinys, Aleksandras Laucevičius ir kiti ne kartą buvo kviečiami į Novosibirsko kraujo apytakos patologijos institutą, kuriam vadovavo akad. J. Mešalkinas, stažuotėms. Nuoširdus profesinis ir žmogiškas bendradarbiavimas tęsėsi ilgai. 1964 m. rudenį į Vilnių atvyko akad. J. Mešalkinas ir lietuvis tremtinys dr. Jeronimas Stundžia. Jie kartu su prof. A. Marcinkevičiumi padarė pirmąsias širdies atviras operacijas Lietuvoje. Sėkmingai pasibaigusios operacijos, kai nuo mirties buvo išgelbėta daug žmonių, skatino dirbti toliau, žengti mokslo pažangos keliu. Lietuvoje buvo atliekamos visos pasaulyje žinomos širdies operacijos. Į Vilnių iš visos Sovietų Sąjungos pradėjo važiuoti ligoniai.

Nė vienas ieškojęs pagalbos ligonis nebuvo atstumtas, visiems buvo stengiamasi padėti. Vilniuje buvo įkurti keli nauji širdies chirurgijos padaliniai, kurių vadovais tapo prof. A. Marcinkevičiaus mokiniai. Vadovaujant Mokytojui buvo parengtos ir apgintos net 45 medicinos mokslo disertacijos.

Knygos Širdis yra graži beveik visi prisiminimų autoriai pabrėžia charizmatišką prof. A. Marcinkevičiaus asmenybę. Niekas nėra matęs jo pikto, nesivaldančio, suirzusio, pakeltu tonu šaukiančio ant bendradarbių. Tačiau yra mačiusių verkiantį po nesėkmingų operacijų. Jo komanda – darbščių, mokslo pažangai ir ligonių gydymui atsidavusių žmonių būrys.

Per konferencijos pertrauką pakalbinau prof. V. Sirvydį ir prof. V. Triponį. Jie sakė: Vieni kitus jautėme: Lietuvos chirurgai nestojo į komunistų partiją. Prof. A. Marcinkevičius neslėpė savo religinių įsitikinimų, žinojome, kad jis tiki į Dievą, jis atviras žmogus. Vieni kitus supratome, rėmėme, pasitikėjome. Prieš Kalėdų ir Velykų šventes moteris jis išleisdavo anksčiau ruoštis šventėms. Chirurgai visiškai buvo atsidavę darbui, neturėjo nei švenčių, nei laisvadienių. Kelis kartus per savaitę tekdavo budėti naktimis, dienomis daug operuoti ir važinėti po šalį. Būdavo tokių savaičių, kai namuose pasirodydavau kas trečią ar kas ketvirtą dieną. Tai prof. habil. dr. Egidijaus Barkausko prisiminimas.

Perskaitę prisiminimų knygą Širdis yra graži sužinome dar daugiau. Kai Vilniuje Vingio parke popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias, prof. A. Marcinkevičius, vienintelis gydytojas ir mokslininkas, viešai pademonstravo savo religinius įsitikinimus – jis iš Popiežiaus rankų priėmė Šv. Komuniją, – rašo prof. habil. dr. Aldona Lukoševičiūtė.

Buvau svarstomas Medicinos fakulteto atvirame partiniame susirinkime, kad blogai dirbu visuomeninį darbą. Prof. A. Marcinkevičius pasakė: „Universiteto Medicinos fakultetas rengia gydytojus. Jie turi tarnauti mokslui ir ligoniui. Parengtas specialistas yra reikalingas klinikai. Visuomeniniam darbui specialistus rengia kiti universiteto padaliniai, – prisimena doc. med. dr. Gediminas Martinkėnas.

Jis pasirinko visą įmanomą nepriklausomybę nuo režimo ir, nepaisant visko, tapo vienu geriausiu širdies chirurgu Sovietų Sąjungoje. Profesorius yra tas žmogus, aplink kurį viskas auga ir žydi. Jis pradėjo naują medicinos epochą. Ji tęsis ilgai, nors ir keisis medikų kartos. Tai prof. habil. dr. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generalinio direktoriaus Aleksandro Laucevičiaus įžvalga.

Okupacijos metais Profesorius mus drąsino, patardavo, skatino nenuilstamai dirbti tėvynės labui ir žmonių gerovei, gynė ir rėmė, –  prisimena dr. Modestas Juozaitis.

Negalime nepacituoti prof. habil. dr. Lietuvos mokslų akademijos nario korespondento Giedriaus Uždavinio tiesioginio kreipinio savo Mokytojui. Per daugelį metų būdami šalia Jūsų išmokome pažinti ne tik ligas, kurias mes kartu gydome. Jūs mus išmokėte daug daugiau – ne vien su meile liesti širdį. Per Jus mes atradome, ką gali ir ką reiškia tobulas tikėjimas, vidinė taika ir harmonija, įžvalgumas ir idealų darna, žmogaus vertybės, savikontrolė ir disciplina, aukšti moralės standartai, sielos skaidrumas, profesinis altruizmas, puikybės neigimas ir daugelis kitų širdin įrašytų ir mus pakeitusių stebuklų.

Kas negalėjo dirbti Profesoriaus komandoje? Tinginiai, storžieviai, rūkaliai, pamėgę alkoholinius gėrimus žmogeliai. Katedroje buvo Motiejaus Valančiaus blaivybė, – sako doc. dr. Eduardas Kelbauskas.

    Didžiausia vertybe profesorius laikė šeimą, jos darną, šeimos narių pasiaukojimą vienas kitam. Skausmingai priimdavo net ir menkiausias nuogirdas apie savo bendradarbių neištikimybę vienam iš sutuoktinių ir, jeigu reikėdavo, tėviškai patardavo, padrąsindavo, padėdavo apraminti įsiplieskusius konfliktus, įsiaudrinusią sielą. Po pokalbio su juo sugrįždavo dvasinė pusiausvyra, – prisimena doc. dr. Algimantas Jasulaitis.

Ta proga reikėtų pasidžiaugti prof. A. Marcinkevičiaus šeima. Jis turi nuostabią žmoną gydytoją Danutę, su kuria užaugino sūnus gydytojus Rimtautą ir Algį. Jis puikiai sutarė su močiute Veronika, žmonos mama, ilgą laiką talkinusia šeimos buityje.

Ir pabaigai prof. habil. dr. akademiko V. Sirvydžio žodžiai: Šiandien Vilniaus širdies chirurgija yra kitos, jaunos kartos rankose. Tai talentingi žmonės, turintys ir puoselėjantys naujas šiuolaikiškas idėjas ir nėra jokių abejonių, kad Vilniaus širdies chirurgai tvirtai žengs pažangos keliu. Prof. A. Marcinkevičiaus ir jo bendražygių idėjos, nueitas kelias ir sukurtos šiuolaikinės geros darbo sąlygos bus tvirtas pagrindas veržlios kartos naujiems laimėjimams. Šiuolaikinius Vilniaus ir Lietuvos širdies chirurgijos srities laimėjimus reikėtų laikyti svarbiausiu prof. A. Marcinkevičiaus idėjų įgyvendinimu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija