Ištikimi Hipokrato priesaikai

(Pabaiga. Pradžia Nr. 4)

Janina SEMAŠKAITĖ

LSMU Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos skyriaus vadovas docentas Valdemaras Kruminis

LSMU Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė, profesorė Rūta Jolanta Nadišauskienė

Ir tegul didieji Lietuvos „patriotai“ neskuba smerkti medikų už tokį atsakymą. Kad ir ką sakytų mūsų valstybės vadai, kad ir kaip bandytų įtikinti tautą, jog Lietuvai gydytojų – per daug, išties patekti pas aukštos kvalifikacijos specialistą pacientui nelengva. Net siuntimą išsireikalauti pas aukštesnio lygio specialistus – sudėtinga. Didelė atsakomybė užkraunama šeimos gydytojui, deja, jis ne visažinis. Iš kur atsiranda tokios neigiamos tendencijos?

Ne gydo, o teikia paslaugas

„Rajonuose tikrai trūksta specialistų. Kai kur netgi ginekologo etatai panaikinti, uždaryti ginekologiniai skyriai. Dalis ligonių, pasijutę blogai, ilgai nepasiekia aukštesnės kvalifikacijos specialistų, o kiti ir patys nesistengia ginekologo kabinete lankytis. Moterys neskuba, nes ilgai nejaučia ligos požymių. Ginekologiniai susirgimai, ypač vėžio atveju, ne iš karto pastebimi, reikalinga ne vienkartinė apžiūra. Be to... – Klinikų ginekologinio skyriaus vadovas doc. Valdemaras Kruminis papildo mūsų pokalbį, – pasak medicinos reformatorių, mes ne gydome, o tik teikiame paslaugas. Taip gydytojo darbą nusako medicinos reforma. Tiesa, visų medikų diplomai vienodi, tačiau sugebėjimai ir patirtis skirtinga. Kad gydytojas pasiektų aukštesnę kvalifikaciją, reikia ilgus metus mokytis, pastebėti ir suvokti, pajusti ir įvertinti visa tai, ko mediko darbe jokiais nurodymais „iš viršaus“ nei reformų nuostatomis neįvertinsi. Ten, kur reikia gilių žinių ir mokslo, medicinos „paslaugų“ neužtenka.“

Nerealių reformų pinklėse

Leisiu sau nukrypti į šalį nuo pokalbio temos. Pacientų žvilgsniu žvelgiant, nieko baisesnio ir neteisingesnio už medicinos reformą sumąstyti mūsų aukščiausio lygio valdininkijos „protai“, matyt, nesugebėjo. Kol kas matome tik tai, kiek ir kaip ši skubota reforma pakenkė gydytojui ir pacientui. Apkrovus medikus nereikalinga rašliava, šimtais draudimų išrašant receptus ir skiriant vaistus, nustačius kiek minučių privalo užtrukti ligonio apžiūra ir ištyrimas, nurodžius, per kiek ligoninės parų ligonis turėtų pasveikti, iš tiesų buvo sugriauta viskas, ką Lietuvos gydytojai buvo pasiekę. Tačiau nei medikų, nei ligonių pastabų „reformatoriai“ negirdi. Tiesiog masinis kurtumas apėmė Sveikatos apsaugos pareigūnus ir visus, kurių rankose valdžia, valia ir galia. Pateiksiu gruboką, bet realų pavyzdį.

…Už gyvūno apžiūrą veterinarui mokama nuo 10 iki 50 litų, o laikas nereglamentuojamas jokių reformų nuostatomis. Žmogų apžiūrėti, išklausyti nusiskundimus, išsiaiškinti, kokiomis ligomis sirgęs pacientas, kas šiuo metu jį kankina, įsiklausyti į ligonio pojūčius, negalią gydytojui teskiriama penkiolika minučių. O už ligonio apžiūrėjimą, kol nustatyta kaina „pereina“ ligonių kasas bei viršininkų kontrolę, gydytojui nubyra tik… centai. Iš viso to galima suvokti tik vieną šventą tiesą – reformos ir taisyklių „kūrėjai“, matyt, niekada nė pirštu neprisilietė prie dar gyvo paciento. Beje, bet kurio veterinarijos gydytojo kabinete su murzinu kudlium apsilankius būsi nustebintas idealia tvarka ir nepriekaištingu kabineto remontu. Jei net keli susirgę kudliai laukia priėmimo koridoriuje, jiems užtenka erdvės ir oro. Pasižiūrėkite, kokiuose ankštuose koridoriuose prie poliklinikos kabinetų tenka laukti žmonėms…

Apsilankius Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, užsitarnavusiame didžiulį pacientų pasitikėjimą, pamatai palatų duris, kurios jau labai seniai prašosi remonto. Nė neklausiu, ar medikai, ilgas valandas dirbę operacinėje, turi atskirą relaksacijos kampelį, kur žolynų žaluma, tyli muzika, gaivus oras ir tyro vandens stiklinė leistų atsikvėpti, nusimesti nuovargį ir įtampą. Vargu ar kas nors kada nors pamąstys apie tokį kampelį gydytojui?..

Tiek to… Ne apie tai norėjau kalbėti, nors prašnekau gerai žinodama, jog dar negreit kuo nors pasikeis gydytojo kasdienybė.

Juk aiškus paradoksas, kad poliklinikų gydytojas-echoskopuotojas irgi turi tik penkiolika minučių ligonio apžiūrai, tyrimui bei išvadoms surašyti. Gal dėl to tiek daug ligonių su uždelstomis ligomis. Medicinos reformatoriai dorai dirbantį gydytoją pasiskubino tokiu draudimų tinklu supančioti, kad jam neliktų laiko net pamatyti paciento, laukiančio pagalbos ir tyrimo rezultatų, akių. Tikiu, jog apie reformos klaidas prabils laikas, kai daugelis jaunų gabių gydytojų išvažiuos dirbti į užsienį. Todėl nerealių reformų „kūrėjams“ ir auksaburniams mūsų tėvynės partijų lyderiams galiu tik priminti: nekalbėkite jauniems specialistams apie pareigas ir meilę tėvynei, nes ligoniai savo gydytojų tikrai nepasmerks už tai, jeigu jie pasirinks kitą šalį, kurioje branginamas žmogaus protas ir sugebėjimai. Ligoniai tik atsidus ir pagalvos: kaip gaila, kad mūsų nebe jauni medikai, paskyrę gyvenimą medicinai ir ligoniui, ne amžini…

Nei didelių turtų nesusikrovė, nei per atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus sodybų prisistatė, nei ežerų pakrančių neužtūpė mūsų vyresnioji gydytojų karta: jie šiandien dar dirba.

Doc. Valdemaras Kruminis visada pataria savo pacientėms: „Reikalaukite, mąstykite, kovokite už savo sveikatą ir išlikimą. Jūs reikalingos šeimai, vaikams.“ Docentas ta proga primena ir sovietmetį. Ir tada visko trūko, bet moterys buvo skatinamos pas ginekologą pasitikrinti. Šalia visų reikalingų tyrimų, pablogėjus sveikatai, būtinai privalėjo būti ir ginekologo ištyrimas bei išvados. Tačiau tuomet šitokio reguliaraus profilaktinio darbo niekas net nevertino. Dabar akivaizdžiai matome, kaip tai svarbu. Tačiau šiandien viską nulemia pinigai: kiek lėšų valstybė numetė, tiek ir turim… Ko nepadarom ir kiek dėl to pralaimim, niekam nerūpi. O aukščiausio lygio gydymo ir kvalifikacijos reikalaujama iš mediko, visai neatsižvelgiant į realias galimybes, pastebi docentas.

Taip jau atsitiko su ta greita reforma visose medicinos įstaigose: tarp direktyvų iš valdžios viršūnių ir realių gydytojų darbo galimybių – praraja. Visos gydymo priemonės labai pabrango, vis daugiau pas gydytoją atvyksta  sunkiai sergančių ligonių, o lėšos nuolat mažinamos, vaistai nepinga.

„Dažnam mūsų pacientui reikia sudėtingos operacijos ir ilgo gydymo. Esame universitetinė ligoninė, ir savo pacientų negalime ir neturime kur toliau siųsti. Be to, ir ligoniai pas mus patenka jau pavargę nuo siuntinėjimų iš vieno pas kitą, niekuo nebetikintys, dažnai paskutinę viltį praradę. Gydytojai operacinėje beveik kasdien dirba po penkias, šešias valandas: ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pervargę nuo darbo krūvio. Blogiausia, kad prošvaisčių nematome. Kada mūsų Vyriausybė susirūpins visos tautos sveikatingumu, ligoninių būkle ir kada tinkamai įvertins mediko darbą – klausimas lieka neatsakytas“, – sako docentas.

Ir patylėjęs dar kartą pabrėžia: „Matau nemažai ypač iš kaimo atvykusių moterų, kurios uždelsė gydymą iki visiškos negalios. Nebeklausiu, kodėl taip pavėlavo pas gydytoją ateiti?“

Tai štai kokia mūsų kasdienybė: lengviau pamatyti ir iškabinėtais reklaminiais plakatais šauktis pagalbos Afrikos mergaitėms dėl jų varganos būklės, tačiau žymiai sunkiau įvertinti tai, kas vyksta savame kieme.

Mačiau ir aš tuos kvietimus pagelbėti Afrikos moterims, net garsių artistų portretus ir pavardes pasitelkus rėkiama, kaip ten, toli nuo mūsų, yra baisu!.. O kas atkreips dėmesį į sergančius Lietuvos piliečius – moteris ir vyrus?..

Ir paskutinis klausimas docentui: „Kas Jus skatina taip gražiai bendrauti tarpusavyje aptariant sunkiausius atvejus, padėti vienas kitam? Tai gražu, tai teikia vilties ligoniams, kurie Jūsų darbus pastebi ir vertina. Kas kitas, jei ne ligoniai, padėkos už nuoširdumą ir už tai, kad dar esate čia?..“ – „Mes neišgyventume nesidalindami patirtimi ir žiniomis, vieni kitiems nepadėdami, nes mūsų ligoniams būtinas sudėtingesnis diagnozavimas ir gydymas. Nuo to priklauso medikų sėkmė ir ligonių sveikata. Mes neturime teisės atimti iš pacientų paskutinės vilties“, –  sako doc. Valdemaras Kruminis, pelnęs pacientų ir kolegų pasitikėjimą.

Neatsakingų sprendimų vaisius labiausiai pajuto ligoniai

Kuo ilgiau šnekuosi su medikais, tuo labiau suprantu, kodėl jie nebenori kalbėti apie mūsų gyvenimo problemas. Mirtinai atsibodo mūsų politikų savireklama, bulvariniai skandalai, daugybės partijų lyderių tušti pažadai prieš rinkimus ir filosofavimai apie „šviesą tunelio gale…“ Akis į akį susidūrę su sunkia liga valstybės tarnautojų neatsakingų sprendimų vaisius skaudžiausiai pajuto ligoniai. Visi suprantame, kad iš šeimos gydytojo negalima reikalauti visapusiškų aukščiausio lygio žinių ir patirties, o sudėtingi tyrimai poliklinikai – brangu. Tačiau kaip atleisti už Vyriausybės padarytas klaidas, pamačius aukščiausio lygio klinikų kasdienybę, problemas ir sergančiųjų vėžiu nenuilstamą srautą iš operacinės? Juk Lietuvoje jau galėtume susirgimų vėžiu gausybę maru paskelbti! O reali, konkreti pagalba sergančiam tik… gydytojų ir slaugytojų rankose. Valstybinės reikšmės klerkai, tarsi sapnuodami, suka galvas – kas išgelbės Lietuvos įvaizdį – „Žalgirio“ krepšininkai, „misių“ konkursai, gal seimūnų dainelės ir šokių maratonai? Partijų lyderiai jau dvidešimt metų aiškinasi, kuris kaltesnis dėl ekonominės padėties, kas išgelbės iš skurdo ir mus visame pasaulyje išgarsins? Niekas be gydytojų nepaklausia: o gal Lietuvą išgelbėtų sveikas žmogus? Kam iš tiesų rūpi tautos sveikata? Mažinami medikų etatai, mažiau lėšų skiriama medicinai, brangsta vaistai, o valdininkų galvelėse gimsta vis absurdiškesni nurodymai medikams.

„Sveikatos apsaugos sistema visiškai netinkama, – sako vyriausioji slaugytoja Regina Noreikienė. – Nuo šitos sistemos net rajonų ligoninės praranda pinigus: kol ligonis pasiekia ligoninę, kol pagaliau patenka pas mus, turi kryžiaus kelius praeiti. Visa medicinos paslaugų sistema netinkama. Viskas, ką pasiekėm per nelengvus okupacijos metus, nesugrąžinamai sugriauta, o iš naujos medicinos reformos pasakėlių liko gyva nesąmonė. Reikėjo taisyti tik tai, kas buvo bloga, bet ne griauti visko vienu mostu. Nuo tos naujos reformos ir nurodymų tik ligonių pagausėjo su negydytomis ligomis. Kiek nepataisomų klaidų padaryta, kai ligonis laiku neištiriamas ar nenustatoma diagnozė.“

Mūsų gydytojai, slaugytojos dirba nuo ryto iki vakaro, o ką patys mato, kaip jiems atlyginama? Turinčio universitetinį išsilavinimą mediko atlyginimas už darbą – 1100–1200 litų. Gydytojas, turintis mokslinį laipsnį, gauna 2300–2500 litų per mėnesį, neatskaičius mokesčių. Komentarų čia nereikėtų, bet… Sunku to nepavadinti pasityčiojimu iš medikų, ypač žinant, jog valstybės klerkai sau lengva ranka pasiskiria didžiulius atlyginimus, nemažas priemokas nežinia už ką, išeitines – susikompromitavusiems ir astronominio dydžio premijas nieko apčiuopiamo nenuveikusiems. Mat taupo tauta, bet ne tautos tarnai, tituluojami elitu. Nieko kol kas nejaudina skelbimai, kviečiantys mūsų medikus dirbti Danijoje, Vokietijoje ar Anglijoje, kur jiems mokamas specialybės ir sugebėjimų vertas atlyginimas. Kiek jaunų gabių gydytojų išvažiuos gyventi ir dirbti svetur, mūsų Vyriausybės nejaudina. Vis dar nekelia nerimo ir sergančių vėžiu skaičius: jau lenkiame daugelį Europos Sąjungos valstybių. O mūsų Vyriausybė net siūlo neskirti lėšų onkologinių ligų prevencijai... Vadinasi, susirgusiems bus dar sunkiau prieinami tyrimai ir kvalifikuotų onkologų konsultacijos. Dėl panašių vyriausybės sprendimų dar daugiau atvyks į klinikas uždelsę gydymą. Sumažinus lėšas prevenciniam darbui, moterys dar ilgiau bus stumdomos iš kabineto į kabinetą ir tylės: tiesą sakant, nėra kam pasiskųsti, nes niekas neišgirs.

Pripratom per atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį girdėti tik linksniuojamas medikų klaidas. Neišgirdom nė per vieną televizijos laidą net paprasčiausio ačiū už tai, kad mūsų medikai dar dirba, susitaikę su visomis reformų nesąmonėmis ir atitrūkusiais nuo realybės valdžios sprendimais.

Iki koktumo atsibodo irgi per visas televizijas rodomos politikų batalijos, nesibaigiantys ginčai. Žiūrovų panieką kelia komentarai iš „žvaigždučių“ miegamųjų ir pramogų šou herojų meilės nuotykiai. Net sveikatos laidų rengėjai, geriausiu atveju, pakomentuos papildų daromus „stebuklus“, o gydytojas bus užmirštas. Geras žodis apie mediką, jo pasiekimus vertinamas tik kaip reklama, beje, brangiai apmokama. O kas sumokės už gerą žodį, ištartą dorai dirbančiam gydytojui?..

Verčiau patylėkim, nes norom nenorom pakartosim išvadą, jog protas Lietuvoje nebranginamas, proto tiesiog nebereikia, nes jau viskas padaryta, kad gabūs specialistai išlakstytų į užsienį. Jei save gerbiantis žurnalistas išdrįs atvirai kalbėti apie skaudžias mūsų kasdienybės problemas, netgi faktais ir dokumentais kaltinti, tai tuo tik sau gyvenimą apkartins: nei kritikos, nei problemų neišgirs tie, nuo kurių priklauso sprendimai.

Ir sunkiai susirgę randa pagalbą

Nepaisant visko, kas apkartina mūsų gyvenimą, reportažo su apmąstymais pabaigai – šiek tiek šviesių spalvų.

Susitikusi su Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadove profesore Rūta Jolanta Nadišauskiene prašau paminėti tik tai, kas širdį džiugina, prisiminti ištikimiausius klinikų darbuotojus, paaiškinti, kaip pasiekiamas aukštas profesionalumas ir bendro darbo darna, ką pastebi ir dėl ko gerai jaučiasi ligoniai.     

„Apie visus mūsų medikus galiu kalbėti tik gerai. Džiaugiuosi, jog net sunkiai susirgęs ligonis pas mus randa pagalbą. Universitetinėse klinikose jau nuo seno teoriškai ir praktiškai įgyvendinta mokymo, mokslo ir praktikos vienovė. Dirbame taikydami šiuolaikinius gydymo metodus. Mokosi visi: studentai, rezidentai, atvykstantys pasitobulinti gydytojai, doktorantai. Beveik visi mūsų specialistai turi mokslinius laipsnius, dalyvauja klinikų veikloje, dirba su pacientais. Budėjimų metu irgi dirba visa aukštos kvalifikacijos gydytojų komanda, pasiruošusi priimti sunkiai susirgusius. Dirbu su gerbiančiais mediko profesiją žmonėmis, puikiais savo srities specialistais, sunku būtų kurį nors išskirti…

Apie daugelį vyresnių ir jaunų gydytojų galiu tik gerus žodžius pasakyti. Ligoniai pasitiki ilgamečiu ginekologu Valdu Koženiausku, neįmanoma apsieiti be ginekologijos skyriaus vadovo Valdemaro Kruminio patarimų. Su visais pasirengusi pasidalinti žiniomis doc. Daiva Vaitkienė, puikiai dirba mikroinvazinės ir plastinės ginekologijos srityje doc. Dalia Railaitė. Visų pagarbą ir pasitikėjimą pelnė Intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriaus vadovas, anesteziologas Kęstutis Rimaitis. Gerai organizuota slaugos sistema, atsakingai dirba administratorė Regina Noreikienė.

Apie mūsų darbo kasdienybę ir esamas problemas žino ir kiek galėdama padeda Seimo narė prof. Vida Marija Čigriejienė.“ 

Pacientai prof. Rūtos Nadišauskienės kuklų atsakymą galėtų papildyti: čia pabuvoję pastebi, jog klinikos vadovė sugeba taip sutelkti kolektyvą darbui ir susiklausymui, kad medikai dirba kaip tiksliausias laikrodis. Viskas laiku numatyta, suplanuota, apmąstyta, čia nevėluojama, atvirai kalbama su ligoniu, o bendro darbo darna padeda išvengti klaidų.

Gaila tik, kad medikų pastabos bei pasiūlymai dažniausiai neišgirstami Seime. Apie brangiausią tautos turtą – atsidavusiai dirbančius žmones ir tautos sveikatą mūsų valstybės lyderiai nei žino, nei nori žinoti. Tik gydytojas privalo visada ligonį išklausyti, padėti jam ir net pagydyti per valdininkų nustatytą laiką.

Jeigu ir prašnenka koks nors Seimo narys apie medicinos reikalus, tai dažniau kalba tik tais klausimais, kuriais suinteresuotos įvairios valdininkijos globojamos vaistų firmos. Ne apie žmones, ne apie jų vargus mąstoma.

„Esu optimistė, – sako profesorė Rūta Jolanta Nadišauskienė.  – Tikiu, kad ateis diena, kai Lietuvos vadovai supras, kuo svarbus  yra gydytojo darbas ir sveikas žmogus valstybei. Aišku – ir tautos išlikimui pasaulyje.“ 

Baigdama savo kuklią padėką Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojams, norėčiau pasakyti visiems, kam teks čia lankytis: nesvarbu, koks tuo metu dirbantis medikas Jus pasitiks. Kad ir kokia didelė būtų nelaukto blogio nuojauta, pasitikėkite klinikų medikų nuoširdumu. Gali atsitikti, kad pirmoji pažintis įvyks klinikos poliklinikoje, kur pirmai apžiūrai jus pasikvies rūpestinga aukščiausios kategorijos gydytoja Regina Norkienė. Jos tikslas, darbas ir patirtis sutelkta tam, kad kuo greičiau būtų surasta ligonio negalavimų priežastis ir nustatyta tiksli diagnozė. Gilios žinios ir patirtis gydytojai lemia sėkmę net sunkiausiais atvejais. R. Norkienei neretai tenka spręsti ne vienos, o dviejų gyvybių likimą, kada reikia padėti būsimoms mamytėms, kurių nėštumas rizikingas. Tada daug kas priklauso ir nuo to, per kiek laiko bus nustatyta diagnozė. Ultragarsinė diagnostika – mėgiama gydytojos darbo sritis, o budėjimų metu gimdymo skyriuje, ypač kai reikalingi skubūs sprendimai, R. Norkienės patirtis gelbsti gimdyvę ir kūdikį. Sunku būna, kai ateina jauna šeima, o dar negimusiam kūdikiui įtariamas apsigimimas. Apsirikti negalima. Paskubėsi, „sutilpsi“ į valdininkų suskaičiuotas minutes, skirtas apžiūrai, neišvengsi klaidos. Tokios akimirkos ypač sunkios gydytojai, nes nuo jos sprendimo neretai priklauso ne tik gimdyvės, bet ir jaunos šeimos likimas. Peržvelgusi nelengvo darbo metus, gydytoja sako: „Džiaugiuosi, kad nepadariau nepataisomų klaidų“.

O aš, visa tai išklausiusi, mąstau: „Įdomu, apie ką galvojo medicinos reformatoriai, skirdami ligonio apžiūrai tik… 15 minučių? Tikriausiai planavo mintyse, kaip nesumokėti gydytojui už atsakingiausio darbo viršvalandžius?

Gydytoja Regina Norkienė minučių neskaičiuoja, todėl pacientės iš jos kabineto išeina apžiūrėtos, nuramintos, pasiryžusios įveikti visas negandas.

Drauge su klinikų pacientais tikėkime, jog vis didėjant emigrantų bangai, prašviesės mūsų lyderių protai ir valstybės tarnautojai susimąstys, už ką ir kodėl užsienyje laukiami ir vertinami mūsų medikai. O kol Lietuvoje „sveikatos apsaugos reformų fronte“ nieko naujo, ligoniai dėkoja klinikų gydytojams, slaugytojoms ir džiaugiasi, kad dar ne visus medikus iš tėvynės išvijo valstybės klerkų sukurpta medicinos reforma ir… numetama „labdara“ vietoj deramo atlyginimo. Užtenka dangstytis ekonomikos krize ir patriotizmu ten, kur reikia tik teisingumo.

© 2011 „XXI amžius“