Kai laurai atitenka ne tiems

Juozas Dapšauskas

Tenka stebėtis, kai laurus už pasiektus rezultatus atsiima ne tie, kurie labai sunkiai dirbo, kad situacija pradėtų gerėti, o tie, kurie savotiškai stabdė šių rezultatų pasiekimą. Europos transporto saugumo taryba birželio 23 dieną Briuselyje paskelbė, kad Lietuva yra viena pirmaujančių Europos Sąjungos (ES) valstybių mažinant eismo nelaimėse žuvusių žmonių skaičių. Atsiimti apdovanojimo atvyko susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, kuris, beje, buvo vienas iš alkoholio pramonės atstovų Seime priimant šiai pramonei palankius įstatymus. Visiems akivaizdu – greičiausiai nelaimių keliuose skaičius pradėjo mažėti 2008 metais, kai šie metai buvo paskelbti Blaivybės metais, kai buvo priimtas alkoholio reklamos ribojimas ir kiti nepalankūs šiai pramonei įstatymai, kai pradėjo mažėti alkoholio bendras suvartojimas, buvo sugriežtintos bausmės už Kelių eismo taisyklių pažeidimus – vairavimą išgėrus. Tai, kad sumažėjo bendras avaringumas, neabejotinai didelės reikšmės turėjo beveik perpus sumažėjęs eismo įvykių, kuriuos sukėlė neblaivūs kelių eismo dalyviai, skaičius.

Kiekvienas turime asmens teises. Ypač jos yra pabrėžiamos šiais demokratijos laikais. Ir tai yra didelis laimėjimas. Asmens teisės sąvoka skamba kur reikia ir kur nereikia: nesusituokę sako, kad turi turėti tas pačias teises kaip ir susituokę, dvi moterys lesbietės gyvendamos kartu turi teisę vadintis šeima ir dar turi teisę mėgintuvėlyje su donoro sperma „pasigaminti“ vaiką. Neatsakingai pasimylėję  taip pat turi ypatingą teisę į negimusios gyvybės žudymą, nes kitu atveju bus pažeista teisė į asmeninį  gyvenimą, į karjerą. Tiesiog teisių yra labai daug: vienos prigimtinės ir neginčijamos, kitos – keliančios daug klausimų.

Tačiau tikriausiai mažai kuri kita sritis būtų taip plačiai apimanti, kaip kelių eismas, kuriame dalyvauja tiek daug žmonių: vieni yra tik pėstieji, kiti būna ir pėsčiaisiais, ir transporto vairuotojais.

Prieš metus buvo džiūgavimo, kad karas keliuose yra pristabdytas.

Tačiau ekspertai pastebi ir didelį siūbavimą: tai padėtis gerėja, tai vėl prastėja. Praėjusių metų rugsėjo viduryje autoįvykiuose per kelias dienas žuvo 10 žmonių. Pareigūnai prakalbo apie kontrolės sugriežtinimą. Suprantama, kad mažai padės apsvaigusių nuo alkoholio švietimas – labiau išblaivins tik griežtos baudos.

Galime pasidžiaugti, kad ir Europos  pareigūnai pripažįsta, kad Lietuva per dešimtmetį yra tarp didžiausią pažangą pagal saugumą keliuose padariusių valstybių Europos Sąjungoje. 2001 metais pagal žuvusių keliuose skaičių Lietuva tarp dabartinių Europos Sąjungos valstybių buvo priešpaskutinė ir lenkė tik Latviją (vienam milijonui gyventojų teko 202 žuvusieji). 2009 metais šis rodiklis siekė 110. Lietuva aplenkė ne tik Latviją, bet ir kaimyninę Lenkiją, Rumuniją, Bulgariją bei Graikiją. Tai pavyzdys, kad nėra užkeiktų blogybių, kurios niekaip negali būti išsprendžiamos, padėtis žymiai gerinama. Norint ir konkrečiai darant – būna ir akivaizdūs rezultatai.

Vertinant šalių progresą 2008–2009 metais, Lietuva Europos Sąjungoje užėmė antrą vietą – žuvusiųjų sumažėjo 26 proc. Geresnių rezultatų pasiekė tik Slovakija. Praėjusiais metais Lietuvos keliuose žuvo 300 žmonių, t. y. 58 proc. mažiau nei 2001-aisiais, kai žuvo daugiau kaip 700 žmonių. Tačiau kad ir stipriai atsispirta nuo dugno, turime būti realistai ir matyti, kad tikrai dar ne viskas padaryta. Tiesiog daromas šuolis. Jei bus atsipalaiduota, tai ir šie geri poslinkiai greitai gali būti nieko verti. Karas keliuose tęsiasi.

Kad eismo taisyklės tarnautų žmogui

Australijoje teko vairuoti mašiną. Tikrai nustebino, kaip ženklai sustatyti laikantis ne apibendrintų  principų, kurie neretai neatitinka realių tarnavimo užduočių. Prie kiekvieno posūkio pastatytas toks greitį reguliuojantis ženklas, kuris leidžia tinkamai ir saugiai atlikti manevrą. Kai važiuoji per skirtingo staigumo posūkius, žvelgi į spidometrą ir matai, kaip tiksliai paskaičiuota: važiuotum bent 10 km greičiau – rizikuotum nulėkti nuo kelio, važiuosi lėčiau nei leistina – būsi „kamštis“ kitiems eismo dalyviams. Maksimalus ženklų ir taisyklių tarnavimas žmogui. Pas mus neretai atsitinka taip, kad ne eismo taisyklės ir ženklai padeda eismo dalyviams, o  žmonės yra priversti jiems tarnauti.

Visi supranta, kaip policijos pareigūnai yra linkę piktnaudžiauti baudomis. Nuo kovo 1 dienos ši problema, tikėtina, sprendžiasi, nes surenkami senieji greičio matavimo prietaisai ir naudojami tik greičio matuokliai, kurie turi vidinę atmintį, galintys išsaugoti duomenis. Nauji matuokliai ne tik fiksuoja greitį, datą, laiką, bet kai kurie ir kelio kilometrą. Griežtinama kontrolės sistema, kur pareigūnai išvyksta tikrinti greičio.

 Juk neretai policija greitį tikrina ten, kur tikrai nėra pati avaringiausia vieta. Policijos pareigūnai eikvoja degalus ir važiuoja į kokią nuošalią gyvenvietę. Tose gyvenvietėse, kur labai mažai sodybų ir gyventojų, kur dažniausiai vairuotojai viršiją greitį, ir pasislepia pareigūnai.  Jie turi tik vieną tikslą – sužvejoti baudą. Avaringumą vargiai tai mažina, nebent policininkų ar valstybės kišenes papildo.

Kita prevencijos priemonė – „gulintys policininkai“. Daugelyje vietų ši priemonė tikrai pasiteisino, tačiau neretai jie pastatomi gerai neįvertinus visų aplinkybių. Vienoje gyvenvietėje patys gyventojai savavališkai išmontavo gulinčius policininkus, nes jie tik bereikalingą triukšmą kėlė. Mat šiuo keliu nemažai pravažiuoja krovininių automobilių. Tai įrengus gulinčius policininkus naktimis nebuvo galima miegoti – stabdant kaukdavo stabdžių kaladėlės, o paskui gyventojus budindavo įsibėgėjančios transporto priemonės.

Vienoje geležinkelio pervažoje įvyko tragiška nelaimė. Automobilis naktį įvažiavo į pervažą ir užgeso. Vairuotojas nebuvo nei neblaivus, nei kažkur labai skubėjo. Kartais nutinka tokios sunkiai paaiškinamos tragedijos. Keli keleiviai žuvo. Po šio įvykio šioje pervažoje atsirado „Stop“ ženklas, imtasi tariamai griežtų priemonių, nors traukinių eismas šiuo geležinkeliu yra neintensyvus, mašinų srautas taip pat.

Kai kuriose gyvenvietėse, kur jau beveik nėra gyventojų, eismas leidžiamas tik 50 km per valandą greičiu, tuo tarpu labai nustembi, kai mieste iki „T“ sankryžos belikus 200 metrų išvysti leidimą važiuoti net 60 km per valandą greičiu. Neretai nėra paprasčiausios logikos.

Suprantama, kad pirmiausia turi būti žmogaus saugumas, gyvybė, sveikata, tačiau ekologinės, eksploatacinės, ekonominės pusės taip pat turi būti tinkamai įvertintos. Reikėtų naujai ir skirtingai vertinti važiavimo per gyvenvietes greitį. Kai kurios gyvenvietės dar vadintinos gyvenvietėmis, kitose – jau tik kelių sodybų griaučiai belikę, tačiau vis vien privalu važiuoti tik 50 km per valandą.  „Gulintys policininkai“, kai tenka beveik sustoti ir pajudėti iš naujo, taip pat neretai yra įrengiami ne visai įvertinus aplinkybes. Bendri standartai turėtų būti taikomi atsižvelgiant į konkrečią vietovę ir sąlygas, skirtingą eismo intensyvumą,  taip pat kitus faktorius.

Pėsčiųjų perėja – teisė ar pareiga

Ekologiškumas, kuro sąnaudos ir galimybė saugiai ir greitai pasiekti tikslą yra suderinami, tik tam reikia noro, o jo neretai kaip tik ir pritrūkstama. Sakoma, kad nėra atskiros vairavimo kultūros, o yra bendra žmogaus kultūra. Visuomenėje veši individualistinė sąmonė, kad esu tik aš vienas, aš turiu teises, valdau didelio galingumo mašiną, tai net nebereikia posūkių rodyti arba galiu jį parodyti vos ne po manevro: iki posūkio liko vos 100 metrų dar didinu greitį, paskui – užlindęs už kitos transporto priemonės, staigiai stabdau. Dėl tokių chuliganų daugiausiai ir įvyksta eismo nelaimės. 

Tenka ne kartą nusistebėti, kaip pėstieji net neapsižvalgę žengia per pėsčiųjų perėjas: „Mes turim teisęs, juk tai perėja“. Taip, teisė ir pirmumas pėstiesiems, bet ir pareiga įsitikinti, kad saugu.  Kas iš tų teisių, kai kas nors visai ne dėl to, kad nenorėjo praleisti, bet kad tiesiog šiuokart nepastebėjo, ims ir partrenks. Kažin ar bus įmanoma tai kompensuoti pinigine bauda.

Visada verta prisiminti Biblijos paraginimą: elkitės taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi. Nesuprantama ir pėsčiųjų įsivaizduojama teisė žengti per perėją vos ne prieš mašiną, kuri yra įsibėgėjusi, kai po jos visai nėra mašinų ir jai pravažiavus galima saugiausiai pereiti kelią. „Geriau tegu vairuotojas sustoja, nes aš einu, čia perėja“. O gal verta pagalvoti, kad jis sustojęs ir vėl pajudėdamas iš vietos, padidins oro užterštumą?

Kilnesnė teisė

Ir svarbiausia visiems pagal galimybes reikėtų kuo dažniau pasinaudoti teise vaikščioti pėstute. Kur galima nueiti per 15–30 min., tikrai neverta važiuoti automobiliu. Ar ne geriau bent truputį pasimankštinti ir sutaupyti pinigų? Finansų ministrė Ingrida Šimonytė į darbą neretai irgi keliauja pėstute. Ji turi dvi teises: naudoti valstybės lėšas transportui ar pasirinki aukštesnę teisę, kuri ir pačiai žymiai naudingesnė – paėjėti pėstute. Taip parodomas ir pavyzdys kitiems – taupyti tiek savo, tiek valstybės pinigus ir skatinti ekologiškesnę bei sveikesnę kultūrą be automobilio. Ir dviračiais mes mažiau važinėjame nei kitos Europos šalys. Kai galiausiai bus pasiekti ir čia rezultatai, laurus taip pat skubės atsiimti tie, kurie niekuo prie to neprisidėjo ar net trukdė teigiamoms permainoms.

© 2011 „XXI amžius“