Patyčios mokyklose

Benjaminas ŽULYS

„Patyčių dinamika mokyklose“ – tokia tema įvyko konferencija Kauno miesto savivaldybės didžiojoje salėje. Į ją atvyko nemažai pedagogų, kai kurių organizacijų atstovų, moksleivių. Konferenciją surengė Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, parėmė Lietuvos tėvų forumas, Kauno jungtinis demokratinis judėjimas, Tautos ateities forumas, Nacionalinė šeimos ir tėvų asociacija. Asociacijos „Šviesos kampelis“ direktorė Jolanta Lipkevičienė ir darbuotoja Indrė Pavinkšnienė papasakojo, kad jų bendruomenė rūpinasi žmonių dvasine gerove, asmenybės raiška, ugdo kultūrinę savimonę bei žmogiškąsias vertybes. Vienas iš asociacijos tikslų – burti tėvus, besidominčius vaikų auklėjimu, į šią veiklą įtraukti dar daugiau tėvų. „Nuolat tobulindami šeimos ir mokyklos bendravimą, galėsime geriau pažinti vaikus“, – sakė direktorė. Asociacijos nariai aktyviai domisi patyčiomis mokyklose. Paaiškėjo, jog tai opi problema, tik ji mažai viešinama arba apskritai slepiama nuo visuomenės, nes kiekviena mokykla nori būti nors išoriškai pažangi, padorios reputacijos. Net kai kurių mokyklų direktoriai ne viską žino, kas dedasi jų vadovaujamose švietimo įstaigose, arba visai nežino, kad jų mokyklose dedasi tokie dalykai, kaip patyčios tarp mokinių – žodiniai įžeidinėjimai, viešos patyčios, fizinis smurtas. Mokyklose plinta iki šiol negirdėtas dalykas – patyčių epidemija. Seniai ne paslaptis, kad suaugusiųjų savižudybių skaičius Lietuvoje yra didžiausias tarp Europos Sąjungos šalių ir vienas didžiausių pasaulyje. Vargu ar dažnai noras suvesti sąskaitas su gyvenimu kyla žmogui brandos amžiuje, iškilus kokiai nors gyvenimo nesėkmei. Psichologai neabejoja, kad nevisavertiškumas, bejėgiškumas ką nors pakeisti ima formuotis dar vaikystėje. Kauno Veršvų vidurinės mokyklos 12 c klasės mokinys, Mokinių tarybos pirmininkas, Lietuvos mokinių parlamento tarybos pirmininkas Paulius Kazakevičius priminė, kad dėl smurto mokyklose nusižudė ne vienas moksleivis. Reikia įsivaizduoti, ką kasdien jautė jaunuolis, kuris pasirinko tokį sprendimą...

Nustatyta, kad apie 70 proc. apklaustų įvairių mokyklų moksleivių nenoriai eina į mokyklą, nes juos slegia sunki socialinė aplinka. Viena konferencijos dalyvė papasakojo, kad paklaususi mokyklos direktorių, kodėl jo vadovaujamoje švietimo įstaigoje mokiniai smurtauja, nuo jų patyčių kenčia kiti mokiniai. Mokyklos vadovas atsakęs, kad, girdi, toks esąs gyvenimas, nieko čia nepakeisi, tai jauną žmogų dargi užgrūdina. O iš tikrųjų tai skriaudžiamuosius silpnina, trikdo jų psichinę sveikatą, pablogėja mokymosi rezultatai, vėliau tai atsiliepia darbe. Lietuvoje net per 40 proc. vaikų ligų siejama su psichikos sveikata (pavyzdžiui, Švedijoje tai sudaro 4 proc., Rusijoje – 16 proc.). Apklausų duomenimis, net 27 proc. mokinių du tris kartus per mėnesį patiria patyčias.

Viena iš tokios situacijos priežasčių yra ta, kad mūsuose vyrauja prievartos, autoritarinė pedagogika, tarsi gyventume aštuonioliktame amžiuje, kai neklaužada vaikas buvo daužomas liniuote per delną, klupdomas ant žirnių, tampomas už ausies... Autoritarinė pedagogika yra sausa, formali, oficiali. Ji griežtai reglamentuota, raginanti mokinius vykdyti vien pareigas, prievoles, būti aklai paklusnius, neprieštarauti pedagogų nurodymams. O humanistinė pedagogika vadovaujasi dvasinės bendrystės, abipusio supratimo, pasitikėjimo, pažinimo džiaugsmo, meilės principais. Autoritarinė pedagogika kenkia vaikų sveikatai, provokuoja pedagogų, tėvų susierzinimą, šiurkštumą, grasinimus, riksmus, vaiko orumo žeminimą. Dažnai vaikai barami kitų bendraklasių akivaizdoje, netgi sukeliant kai kuriems pasitenkinimo juoką, smagias replikas. Humanistinė pedagogika yra profilaktiška ir gydanti, nes kiekvienas vaikas gyvena ar turėtų gyventi santaroje, džiaugsme, dvasinėje bendrystėje, meilėje, pagarboje.

Konferencijos dalyviai kalbėjo ne vien apie skriaudžiamuosius, bet ir skriaudėjus. Kodėl jie netinkamai elgiasi, skriaudžia silpnesniuosius? Dėl įvairių elgesio sutrikimų tėvai kaltina mokyklą, o mokykla – tėvus, šeimą. Taip ir sukasi užburtas ratas. Yra pedagogų, kurie stengiasi surasti bendrą kalbą su vaikais, tėvais, bet ne visiems tai pavyksta. Kaip jie gali ko nors pažangaus pasiekti, jei neklaužadų tėvai būna išsiskyrę ar šeimoje vyksta nuolatiniai barniai, kuris nors iš tėvų girtauja ir pan. O kai kada geranoriškus pedagogus „užspaudžia“ kolegos, nenorį prarasti savo autokratinės valdžios. Tiesa, mokyklose yra pedagogo-psichologo etatas. Bet ką reiškia vieno žmogaus nors ir labai geranoriškos pastangos, jei mokykloje yra keli šimtai mokinių, ne viena dešimtis pedagogų, kurių ne vienam reikia pagalbos.

Kauno tautinės kultūros centro lektorius, kultūrologas Aleksandras Žarskus pastebėjo, kad dabartinėse moderniose šeimose vaikams stinga meilės arba ji suvokiama neteisingai, lepinant savo kai kada vienintelę atžalą.Vaikams nediegiama nuostata, kad yra ne vien jų teisės, bet ir pareigos.

Beje, ir tarp pedagogų ne viskas gerai. Ir tarp jų esama intrigų, pykčio, skundimų, kitų blogybių. Tai atsiliepia jų nuotaikoms, norui gražiau sutarti, sugyventi. Mokiniai tai jaučia, regi, patiria tas mokytojų nuotaikas. Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius tėvas jėzuitas kun. Aldonas Gudaitis pastebėjo, kad tie vaikai, kurie tyčiojasi iš bendraamžių, yra sužeistos sielos žmonės, juos reikia gydyti. Asmeniniu pavyzdžiu, nuoširdžiais pokalbiais apie Amžinąjį Dievą ir jo meilę, panašiais dalykais. O juk tie skriaudėjai, kaip ir visi kiti mokiniai, – mūsų ateitis – būsimieji pedagogai, inžinieriai, gydytojai, verslininkai, dori darbininkai, tėvai. Ar jie pasirinks doros kelią ar kitokį? Dabar dar nežinia...

© 2012 „XXI amžius“